Rugsėjo 4 dieną Slovėnijoje startuoja Europos vyrų krepšinio čempionatas, jame Lietuvos rinktinei prognozuojama sėkmė. „Jaunimas ambicingas ir talentingas, su dideliu potencialu. Tikėkimės auksas bus šįmet“, - interviu Balsas.lt teigė vienas geriausių visų laikų Lietuvos snaiperių Arvydas Macijauskas.
Krepšinio specialistai, „FIBA Europe“ reitingai ir sirgaliai drąsiai kalba, kad šįmet surinkta Lietuvos rinktinė – viena pajėgiausių ir su patyrusiu strategu Jonu Kazlausku priešakyje Senojo žemyno pirmenybėse gali užkopti iki pat viršūnės.
Paskutinį kartą Europos čempionato nugalėtojų taurę lietuviai kėlė prieš dešimtmetį Švedijoje. Tuometinės nacionalinės ekipos vienas rezultatyviausių žaidėjų 33 metų A. Macijauskas tvirtino, kad laimėti aukso medalius smagu, bet beprotiškai sunku.
– Kodėl švenčiame 10 metų jubiliejų, kodėl neturėjome tokių skambių „auksinių“ pergalių per pastarąjį dešimtmetį?
Sporte reikalinga sėkmė. 2003 metais žaidėjai buvo sportinės formos viršūnėje, alkani pergalių, dar daug nepasiekę, nežaidę garsiuose klubuose. Švedija buvo netoli namų, žaidėme kaip Kaune ar Vilniuje. Komanda buvo vieninga, ambicinga, alkana pergalių. Apskritai, šauni komanda. Tokia, kokia ir gali laimėti. Daug momentų yra. Laimėti auksą smagu, bet ir beprotiškai sunku. Kažkada mes laimėsime vėl. Reikia sulaukti. Esame krepšinio šalis, daug krepšinio gerbėjų, šalis tuo serga. Jaunimas ambicingas ir talentingas, su dideliu potencialu. Tikėkimės auksas bus šįmet.
– Kokia dabartinė Lietuvos rinktinė jūsų akimis?
– Kontrolinėse varžybose varžovai truputį silpnoki, bet tai dėsninga. Po fizinio pasirengimo stovyklos negali žaisti su geromis komandomis. Čia yra savi taktiniai sprendimai, slapukavimai. Geros komandos susitinka tik čempionatuose. Žaidėjai geri, J. Kazlauskas – geriausias specialistas Lietuvoje. Reikia truputį fortūnos, susižaidimo. J. Valančiūnas sunkiau įsivažiuoja po NBA sezono, „buksuoja“. Bet tai normalu sužaidus sezoną NBA ir dar atidirbus NBA vasaros stovykloje. Žmogus 10 mėnesių dukart dienoje žaidė vieną žaidimą, o dabar – visai kitoks. Ką palieti – visi griūna, vaidina. Europos krepšinio specifika kitokia. Tikiuosi, kad Jonas visa tai supranta. Kai žaidi – kyla adrenalinas, ambicijos, kartais nervai užvaldo mąstymą. Tai – sportas.
– Tas pats tikriausiai galioja ir Donatui Motiejūnui? Ar jam lūkesčiai nėra pernelyg dideli?
– Jam dar sudėtingiau – sužaidė vienas rungtynes, permeta į kitą komandą. Psichologiškai sunku. Kai meti į krepšį ir negalvoji, dažniausiai pataikai. Bet kai meti ir galvoji, kas bus jei nepataikysi, nepasiseks, mane pasodins, kokia bus reakcija, kritika, tai milijonas procentų, kad nepataikysi. Donatas įsivažiuos. Jis įspūdingų duomenų krepšininkas. Jam sezonas buvo pankamai sunkus. Treneriai tam ir yra, kad padėtų. Patys žaidėjai juk irgi ne penkiolikmečiai, brandaus amžiaus. Komanda turi būti vieninga, vienas kumštis.
– Kiek toli ši rinktinė gali eiti?
– Nenoriu ką bloga „prikarksėti“. Medalių link ji turi eiti ir visada tai daro. Komanda tikrai to verta. Negalima smerkti ar labai liūdėti, kai nesigauna. Žaidėjai įdeda visą meilę ir daugiau išgyvena nei tie prie televizijos ekranų ar alaus bokalų. Viskas priklausys nuo susižaidimo, traumų.
– Koks žaidėjas palieka gerą įspūdį?
– Žaidėjus juk ne iš Aliaskos atsivežėme. Visus matome, apie juos kalbame, rašome. Nėra kažkokio išskirtinio įspūdžio. Dabar krepšinyje sunku apskritai palikti įspūdį. Čia ne Rūta Meilutytė, kur įšoko į baseiną, nuplaukė, užfiksavo rekordą ir visi apie tai kalba. Čia krepšinis. Vienose rungtynėse pataikai, kitose tave uždengs ir nepataikysi. Galbūt nepataikysi poros metimų, gynyboje „sugrybausi“, treneris pasodins ant suolo ir tavo šios dienos žvaigždė prigeso. Tai komandinis sportas. Individualus sportas yra milijoną kartų sunkesnis nei komandinis. Krepšinyje vienas metras ar viena sekundė nieko nelemia. Kartais pastovėjai, patinginiavai, kartais pataikei, kažką suvaidinai, pargriuvai, kartais teisėjai „grybą nupjovė“. Tuo ir įdomus sportas.
– Kokie varžovai lietuviams Slovėnijoje bus pavojingiausi?
– Pradės žaisti čempionate ir paaiškės, kokia komanda kokios sportinės formos. Daug spekuliacių dėl įvairių žaidėjų. Kalbant apie Lietuvos rinktinę – viskas atrodo gerai. Aišku, varžovai kontrolinėse rungtynėse silpni, bet reikia, kad po fizinio pasirengimo stovyklos komanda pajaustų žaidimą, pasitikėtų savimi. Visos komandos pradeda nuo įžangos, silpnesnių varžovų, su visa pagarba jiems.
– Kaip dažnai prisimenate 2003 metų triumfą Europos čempionate?
– Priklauso nuo situacijos. Galbūt iš kalbos išeina, gal kokį klipą per televizorių pamatai. Nebūna, kad sėdi namie ir susimąstai. Gyvenimas eina į priekį, tu laimėjai, po kelių metų kiti laimės. Gyvenimas taip pat keičiasi – baigiau karjerą, yra šeima, daugiau dėmesio skiriu jiems. Būtų egoistiška vaikščioti ir galvoti apie tai, kaip laimėjau.
– Galbūt tas teigiamas emocijas primena ir medalis?
– Taip. Laikau jį namie. Einant užkliūna akis, bet su laiku pripranti. Galbūt tai daugiau prisiminimas vaikams ar anūkams. Kai pats žaidi, gauni pakankamai daug teigiamų emocijų – žaidimas, adrenalinas, pergalės.
– Visi kalba, kad geriausias jūsų metimas – rungtynėse su latviais įspūdingas pergalingas tritaškis nuo lentos. Jums pačiam jis taip pat įsimintiniausias to Europos čempionato metimas?
– Tai – „įdirbis“ (juokiasi). Būna tų netyčiukų dažnai. Kiek Lietuvos klubinių komandų pralaimėjo dėl tų „netyčiukų“. Prisiminkite, kad ir „Žalgirį“ ir Eurolygą. Daug tokių būna sporte. Nemanau, kad mano tas metimas buvo itin reikšmingas – būtume pralaimėję latviams, galbūt komandai sunkiau. Bet visos geros komandos pradžioje sunkiau „įsivažiuoja“. Tas metimas tik suteikė progą pasidžiaugti, pajuokauti ir pakalbėti. Kad finale toks „įkristų“, tai fortūna būtų saldesnė.
– Ar buvo žmogus, be kurio 2003 metų Lietuvos rinktinės negalėjote įsivaizduoti?
– Buvo daug gerų žaidėjų... Šaras (Šarūnas Jasikevičius – red.p.) kaip įžaidėjas. Tokio ryškaus įžaidėjo dabar rinktinei trūksta. Tokie krepšininkai ne dažnai gimsta. Didžiulis talentas ir aikštėje, ir už jos ribų. Visi buvome vieningi. Statistika atspindi – panašiai mesdavome, taškų pelnydavome.
– Kaip tada šventėte?
– Ta pergalė – maloni širdžiai. Šventė ne tik Lietuvai, bet ir sau. Gera komanda buvo ir pakankamai lengvai laimėjome. Na galbūt išskyrus tas pirmąsias rungtynes su latviais. Tiesa, pergale galėjau ir nepasidžiaugti – buvo beveik nupirkti bilietai ir trenerio Duško Ivanovičiaus liepimu turėjau vykti į Vitoriją, prisidėti prie klubo treniruočių. Tačiau pavyko išsiprašyti ir leido vieną dieną grįžti į Lietuvą.
– Gyvenate tarp JAV ir Lietuvos. Gal jau turite konkrečių planų ateičiai?
– JAV turime verslo planų, auginame vaikus. Gyvename 23 mylios nuo Majamio – į miestą važiuojame tik NBA rungtynių žiūrėti. Gyvename sėslų, ramų gyvenimą, paprastai žiemojame už Atlanto. Išnaudojame tą momentą, kol vaikai neina į darželį ir galime apsispręsti, kur norėtume gyventi. Lietuvoje kol kas viskas šaunu. Turiu pasiūlymų iš universitetų ir vidurinių mokyklų komandų. Taičiau jei ir ko imtis, norisi iki galo ir atsakingai.
TIK FAKTAI
2003 metų Europos čempionate A. Macijauskas buvo rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas. Snaiperis per 6 rungtynes vidutiniškai pelnė 15,8 taško, atkovojo 3 kamuolius, perėmė 2,3 kamuolio, atliko 1,2 rezultatyvaus perdavimo. Dvitaškius jis metė 65,4 proc. taiklumu, tritaškius – 42,3 proc. Kiti rezultatyviausi krepšininkai Lietuvos rinktinėje buvo Ramūnas Šiškauskas (14,8 taško per rungtynes), Šarūnas Jasikevičius (14), Saulius Štombergas (13,7), Eurelijus Žukauskas (10,5), Darius Songaila (8).
Rugsėjo 14-ą Kauno „Žalgirio“ arenoje praėjus lygiai dešimčiai metų nuo Lietuvos rinktinės triumfo 2003 metais Stokholme, į vieną komandą vėl susiburs „auksinė Lietuvos rinktinė“. Ji draugiškose rungtynėse stos į akistatą prieš „EuroStars“ komandą, sudarytą iš tų laikų garsių Rusijos, Graikijos, Ispanijos, Latvijos ir kitų valstybių rinktinių krepšininkų.
Čempioniškos rinktinės kapitonui S. Štombergui dar kartą bus patikėta kartu su D. Songaila į aikštę išvesti Europos krepšinio žvaigždes Š. Jasikevičių, A. Macijauską, R. Šiškauską, Eurelijų ir Mindaugą Žukauskus, Virginijų Praškevičių ir kitus žaidėjus, padėjusius Švedijoje nukalti Europos krepšinio auksą.
