Rungtynes lietuviai pradėjo aktyviai, tačiau rimtesnėmis progomis pirmas 15 minučių nekvepėjo. Pirmas rimtesnis šansas iškart virto įvarčiu – 20-ąją minutę puikų Florento Muslijos perdavimą tiksliu smūgiu užbaigė vienas ryškiausių Kosovo futbolininkų Edonas Žegrova.
Kėliniui artėjant prie pabaigos Dariaus ir Girėno stadiono tribūnos suošė, kuomet Gvidas Gineitis užtikrintu smūgiu pasiuntė kamuolį į vartus. „Torino“ komandos žaidėjas bėgo džiaugtis, šoko per reklaminius stendus, tačiau žvilgtelėjęs atgal pamatė, jog besidžiaugiančių komandos draugų šalia nėra – teisėjas kėlė ranką į viršų fiksuodamas nuošalę, o netrukus ją patvirtino VAR.
Antrajame kėlinyje E. Jankauskas nuo suolo į aikštę metė patirties ir kūrybos, išleisdamas kapitoną Fiodorą Černychą ir Paulių Golubicką.
Greitu rezultatu tai nevirto – 65-ąją minutę po keitimo į aikštę žengęs Kosovo puolėjas Ermalas Krasniqi gavo daug laisvės atraminėje zonoje, meistriškai suklaidino G. Gineitį ir P. Golubicką bei pasiuntė kamuolį į patį vartų kampą.
Liepsna gęstančiame Lietuvos rinktinės tikėjimo lauže vėl suliepsnojo 84-ąją minutę. Gytis Paulauskas puikiai sukovojo su neužtikrintai vartus palikusiu vartininku Amiru Saipi, galva numetė kamuolį visiškai laisvam P. Golubickui, o šis tiksliai bakstelėjo į vartus – 1:2.
„Visada, kai būni baudos aikštelėje, tikiesi, kad kamuolys atšoks tau, kad varžovas kažkur ne ten išspirs, ieškai to metro, skaitai žaidimą. Tai mūsų, kaip puolėjų, duona – bandyti nuspėti, atsidurti tam tikru laiku, tam tikroje vietoje“, – po rungtynių kalbėjo rezultatą švelninęs žaidėjas.
Vilniaus „Žalgiryje“ viso sezono metu spindintis saugas rinktinėje pelnė antrą įvartį karjeroje – pirmąsyk jis dar 2021-ųjų vasarą siuntė kamuolį į vartus rungtynėse su Latvija.
„Tikiuosi, kad šis įvartis atriš ir pavyks daugiau jų pelnyti. Visada smagu. Dėl to ir einu į aikštelę – ar pats įmušti, ar atiduoti rezultatyvų perdavimą“, – sakė P. Golubickas.
Ir nors su teisėjo kompensuotu laiku Lietuva turėjo apie 10 minučių taškui išplėšti, to padaryti nepavyko. Kosovo rinktinė atliko keletą taktinių keitimų, numušinėjo rungtynių tempą ir Kauną paliko su antrąja pergale per trejas rungtynes.
Tiek pat maču sužaidę lietuviai lieka be taškų.
„Pradžia buvo slogi, galbūt įtakos turėjo aikštės kokybė – žaidėjai sakė, kad kojos prisipylė švino, – rungtynes komentavo treneris E. Jankauskas. – Kol adaptavomės, išgyvenome sunkesnį periodą. Tada praleidome įvartį, nieko nepasakysi, čia jau individualus meistriškumas išsprendė situaciją, kurią matėme daug kartų video ekranuose. Tada komanda sugrįžo į žaidimą, surado jėgų atsitiesti, paimti žaidimą į savo rankas. Pirmą kėlinį užbaigėme daug ryškesnėmis spalvomis, susikūrėme keletą progų, įmušėme įvartį, nors ten galiausiai buvo nuošalė. Perėjome į daugiau atakuojantį futbolą.
Antrajame kėlinyje turėjome užduotį lyginti rezultatą. Kai pagal žaidimo temperatūrą buvome arčiau lygiųjų, prasileidome įvartį, gal kiek per pigų. Individualiai jų puolėjas Krasniqi pakarpė, paplovė mūsų gynybą ir įmušė. Su tuo momentu vėl buvo kritinis taškas – kur čia viskas pakryps.
Kovojome iki galo, vyrams už atsidavimą reiktų padėkoti. Fiziniai duomenys – kiek išbėgiota, kiek pribėgiota aukštam intensyvume, sprintuose – pasigerino daug kas savo rekordus. Pasiekus įvartį, metėme pajėgas siekti išlyginamojo įvarčio. Ačiū žiūrovams, jautėsi jų palaikymas, energija. Deja, bet istorija panaši į praėjusių dvejų rungtynių, kur atrodo, kad galėjome išsinešti daugiau, bet išsinešame... Nepasakysiu, kad labai jau didelį nusivylimą, nes žaidimas bendrai buvo geras.
Buvo sunkių, krizinių momentų, kaip ir kiekvienose rungtynėse, tačiau aš esu patenkintas, nes žinau, ką reiškia pralaiminėti 0:2. Tavo mintys pradeda suktis labiau apie tai, kad nebūtų 0:3 ar 0:4. Žaidžiame su tokiomis komandomis, kur kiekviena kontrataka gali užsibaigti įvarčiu į tavo vartus. Tie du įvarčiai yra šalia. Tai dviejų atakų klausimas. Bet čia nebuvo ta istorija. Kamuolio laikyme mūsų procentas yra geresnis, smūgiai į vartus – apylygiai. Tai buvo dviejų panašaus pajėgumo komandų rungtynės, kurias išsprendė tie keli vadinami žaidimo keitėjai.“
– Treneri, po ilgesnės pertraukos Gvidas Gineitis sugrįžo į rinktinę. Kiek jo įtaka jautėsi aikštės viduryje?
– Gvidas yra kokybės garantas. Kai jis yra aikštės viduryje, jaučiasi solidumas, jaučiasi jo įtaka vidurio kontrolei. Pradžia jam nebuvo lengva, sakė, kad buvo sunku adaptuotis prie aikštės, nes ji klampoka. Sužaidė jis geras rungtynes kaip ir visa komanda.
– Ir futbolininkai, ir jūs minėjote, kad atiduota daug jėgų, bet taupyklėje nulis taškų. Prieš artimiausias rungtynes svarbiau fiziškai ar psichologiškai atsistatyti?
– Aišku, kad fiziškai. Psichologiškai? Vyrams pasakiau, kad galime sėdėti ir graužtis, bet tai nieko nepakeis. Pats žaidimas nėra nuviliantis. O kad rungtynėse bus 20 minučių, kai priešininkas bus geresnis – čia normalu. Kiekvieneriose apylygių komandų rungtynėse būna tokie etapai. Mes išgyvenome šitą etapą labai gerai. Praleidome įvartį, galėjome praleisti daugiau, bet kodėl nepraleidome? Nes vyrai nenuleido rankų, surėmė pečius ir atstovėjome. Manau, šios rungtynės tęsėsi iki pat švilpuko, nebuvo aišku, koks bus rezultatas.
Žiūrovai taip pat, kiek mačiau, nė vienas nepaliko stadiono anksčiau. Padėka žaidėjams po rungtynių ir pasako, kiek buvo atiduota jėgų. Abejonių nekyla. Aišku, apmaudu, psichologiškai tai slegia, nes, kai žaidi gerai, bet to nemonetizuoji, yra smigimas. Mūsų užduotis kuo greičiau pakelti žaidėjus emociškai. Jie daro savo darbą. Pasikartosiu, kad šiandien viską išsprendė individualus meistriškumas. Sunku čia kažką padaryti. Įmušė įvartį į tolimą kampą žaidėjas, kurio vertė 25 milijonai. Ką gali pasakyti? Kokias pretenzijas gali reikšti?
– Po visų trejų rungtynių mintys yra panašios – žaidimas tenkina, tačiau taškų nėra. Kaip reikia padaryti tą lūžį, kad geras žaidimas virstų ir taškais?
– Logiškai mąstant, reikia realizuoti progas, šiandien mes jų ir turėjome. Pirmajame kėlinyje Artūras išdraskė kairįjį kraštą, padavimai nerado adresato, gal neteisingai išsidėstydavome, neuždengdavome tų zonų, kur kamuoliai buvo pristatyti. Daug momentų būna, kur tu pataikai vartininkui tarp kojų, ar ne. Kaip Paulius, kuris gerai įkirto, gavo puikų perdavimą, bet ten stovėjo ir vartininkas, kuriam pasisekė daugiau, nes kamuolys pataikė į jį. Tokios detalės ir lemia galutinį rezultatą švieslentėje. Žaidimas, atsidavimas – dalykai, kurie priklauso mums. Čia negaliu rasti priekaištų žaidėjams, kiekvieneriose rungtynėse mes nenusileidžiame žemiau savo iškeltų standartų.
– Kosovo treneris prieš rungtynes akcentavo, kad lietuvių tarpai tarp linijų gynyboje yra dideli ir teigė tai išnaudojęs. Ar matėte čia problemą?
– Tarpai tarp linijų? Linijos tam ir yra, kad būtų tarpai tarp jų. Ar šiandien jie išnaudojo? Ne. Pirmą įvartį jie įmušė, kai Žegrova gavo kamuolį ant šoninės linijos ir darė tai, ką daro visada – kaire koja kerta į vidurį, ten sužaidė sienelę, prasimetė ir pramušė, kaip jis ir muša. Pasakysiu taip: tu žinai, ką darys tie elitiniai žaidėjai, įdedi maksimaliai pastangų, kad tai neįvyktų, bet vis tiek įvyksta... Čia jau reikia tik duoti žaibą po rungtynių ir pasakyti: „Seni, tu tikrai geras. Dariau viską, kad neįmuštum, bet tu vis tiek įmušei“.
Yra tokių žaidėjų kategorija – stebukladarių. Nesakau, kad Žegrova jau yra toje kategorijoje, bet netoli to. Dabar tie tarpai tarp linijų... Manau, kad gynėmės neblogai, bet gale jau metėme pajėgs į priekį ieškodami įvarčio. Tada buvo žaidimas sulūžęs, balanse neliko žaidėjų, nes norėjome, kad daugiau jų būtų prie varžovų baudos aikštelės.