Legendinės dviračių lenktynės Prancūzijoje atsirado daugiau kaip prieš 100 metų. Įdomi ir jų susikūrimo istorija. 1903 metais autosporto leidinys „L‘Auto“ išgyveno sunkų laikotarpį ir buvo atsidūręs ties bankroto riba, todėl teko galvoti naujų būdų, kaip gauti skaitytojų.
„L‘Auto“ vyriausiasis redaktorius Henris Desgrange‘as suorganizavo 19 dienų ir 2400 kilometrų dviračių lenktynes aplink visą Prancūziją.
Jau pirmais metais lenktynės sulaukė kelių šimtų entuziastų, kurie pasiryžo iki šiol dar nepažintam iššūkiui. Bėgant metams buvo prijungiami nauji miestai, naujos teritorijos, kurias lenktynių metu „paliesti“ turi visi dalyviai. Taip pat tai buvo ėjimas, leidžiantis vis lengviau lenktynes sekti sirgaliams.
Jau 1908 metais „L‘Auto“ pardavimai išaugo dvigubai. Per penkerius metus šios lenktynės sukėlė didelį ažiotažą – vis daugiau dalyvių išsirikiuodavo prie starto linijos, vis daugiau žiniasklaidos dėmesio sulaukdavo patys dviratininkai.
Bet įdomioji ir kartu žiaurioji „Tour de France“ dalis gimė 1910 metais. Vienas prancūzas, Alphonse‘as Stein‘as, pasiūlė organizatoriams naują įdėją – trasoje įterpti kalnų ruožą.
Organizatoriai patikėjo idėja ir sutiko į lenktynes įtraukti „The Tourmalet“ kalnyną. Tuo metu tai buvo neapsakomai sunkiai įveikiama distancija. Geriausiai tą žiaurumą iliustruoja pirmieji bandymai įveikti atkarpą.
„The Tourmalet“ buvo 19 kilometrų atkarpa, per kurią dviratininkai pakyla 1400 metrų nuo pirminio taško. Tam, kad įsitikintų, ar tai išvis įmanoma, A. Stein‘as šoko į savo automobilį ir pabandė juo užkilti į kalną.
Įvairių šaltinių teigimu, iš pradžių jis užstrigo sniego pusnyje, vėliau kentė nuo deguonies trūkumo, kol pasiekęs viršūnę vos nenumirė. Važiuodamas automobiliu!
Vis dėlto, įveikęs „The Tourmalet“ jis nusiuntė telegramą su frazėmis: „Tourmalet įveiktas. Labai geras kelias. Čia bus tobula važiuoti“.
Nieko nelaukdami organizatoriai įtraukė kalnyną į trasą ir jau 1910 metais dalyviams teko dviračiu įkopti į minėtą aukštį. Nors lenktynėse dalyvavo šimtai dviratininkų, vos vienam pavyko pasiekti viršūnę. Dviratininkas Octave‘as Lapize‘as tapo pirmuoju, kuris įveikė „The Tourmalet“. Aišku, vietomis jis nevažiavo, o tiesiog vedė dviratį.
Jis tapo tų pačių metų lenktynių nugalėtoju, vėliau kalno viršūnėje jo garbei netgi buvo atidengta jo paties skulptūra.
Nuo to laiko, kalnai tapo neatsiejama „Tour de France“ dalimi. Štai 2019 metų lenktynių trasoje buvo galima suskaičiuoti trisdešimt kalnų, iš kurių septyni – tarp pačių pavojingiausių net ir turistams. Dabar būtent kalnai atsako į klausimą, ar dalyvis laimės, ar pralaimės trijų savaičių lenktynes.
Kalnai turi vieną bruožą, kuris dviračių sporte yra kertinis. Įprastai lygumose dviratininkai važiuoja didelėje grupėje – ten pirmuosius dalyvius veikia didžiausias vėjo pasipriešinimas, esančius kiek už nugaros – mažesnis. Bet kalnuose vėjo pasipriešinimo praktiškai nebelieka. Ten lieka tik gravitacijos jėga, kuri visus dviratininkus veikia vienodai. Reiškia, kalnuose nieko neišloši – važiuoji tiek, kiek turi jėgų pats.
Jei atsiranda vienas narsuolis, kuris į kalnus kopia pirmasis, tai būtent jis yra greičio ir energijos atspirties taškas – visi, važiuojantys lėčiau, eigoje bus nutolę per vis didesnį atstumą. Skaičiuojama, kad pirmieji dviratininkai nuolat naudoja maždaug 400 vatų energijos.
Taigi, „Tour de France“ lenktynės nėra tiesiog ilgos dviračių lenktynės. Tai vadinama ilgiausiomis ir sunkiausiomis dviračių lenktynėmis pasaulyje, kur būtent kalnai išaiškina, kas – gali laimėti, o kam – sėkmės teks ieškoti kitais, ar dar kitais metais.
2019 metais lenktynės truko 23 dienas, dalyviams per jas reikėjo įveikti maždaug 3500 kilometrų.
