Vidinės būsenos svarbą turbūt geriau, nei bet koks kitas žmogus, dabar supranta tarp keturių sienų įspraustas sportininkas.
Psichologo paslaugomis bendrai naudojasi nemažai žmonių. Bėgant metams ši sritis tampa vis paklausesnė ir vis geriau suprantama visuomenei, bet sporto žmonės, kad ir kokie stiprūs bebūtų, be psichologo neišsiverčia net ir geriausiomis savo dienomis.
18 metų sporto psichologijos srityje dirbanti Aistė Žemaitytė naujienų portalui tv3.lt papasakojo, ką iš tiesų profesionaliems sportininkams reiškia karantinas ir, galų gale, iš ko iš tikrųjų susidaro auksine ar kita spalva blizgantys sportininkų rezultatai.
Sporte psichologas – būtinas
Esame įpratę matyti iš pradžių vargstantį, bet vėliau plačiai besišypsantį sportininką. Sportininko paveikslą dažnas tapo iš trijų spalvų: aistros, sėkmės ir džiaugsmo. Vis dėlto, realybė atrodo priešingai – tas, kuris dažnai laimi, nebūtinai yra laimingas.
„Mes norime matyti sportininką kaip žmogų, kurio sveikame kūne yra sveika siela, bet taip toli gražu nėra. Tyrimai rodo, kad sportininkams ir paprastiems žmonėms problemos yra tokios pačios, kartais net aštresnės“, – sako A. Žemaitytė.
Ir jei dar prieš gerus dešimt-dvidešimt metų vienas tas pats treneris galėdavo būti ir treneriu, ir vadybininku, ir vairuotoju, ir psichologu, tai dabar kiekviena sritis turi atskirus specialistus, be kurių imtų byrėti visa puoselėjama sporto sistema.
„Treneris suteikia žinias kaip pasiekti rezultatą, o psichologas suteikia vidinę būseną, kuri leidžia tuos trenerio nurodymus išpildyti. Treneris žino vienokius metodus, mes žinome, kad jei dirbsime ties tam tikra sritimi, irgi pasieksime rezultatų. Kažkuriuo metu į sporto komandas taip atėjo psichologai“, – pasakoja A. Žemaitytė.
Dabar beveik kiekvienas sportininkas ar sporto komanda turi savo psichologus, kurių kryptingas darbas taip pat prisideda prie vienos iškovotos sekundės, ar vieno papildomo centimetro konkrečioje rungtyje.
„Labai aukšto lygio sportininkas, kuris gali pats save sukontroliuoti, gali apsieiti ir be psichologo. Bet čia iškart turiu pasakyti, kad net ir pasiekus itin aukštus rezultatus, visada galima dar sekundę ar centimetrą susikurti. O tam reikia dirbti“, – dėsto psichologė.
Su sportininkais dirbantys psichologai specializuojasi į tris šakas: sporto psichologiją, klinikinę psichologiją ir socialinę psichologiją. Pabandykime įsivaizduoti sportininką, kuris nesinaudoja nė viena iš šių pagalbų: atsibodo – pats turi save įkalbėti, susipykai su treneriu – pats turi ir susitaikyti, nesiseka – pats sau sakai, kad gal pasiseks. Profesionalus sportininkas taip neveikia, todėl psichologija čia yra lygi tarsi antrajam stuburui.
Karantinas – kritinis gyvenimo įvykis
Pasaulyje siaučiant koronaviruso COVID-19 sukeltai pandemijai palaipsniui sustojo viskas. Sporto pasaulis stojo vienas pirmųjų, todėl kuo greičiau adaptuotis turėjo ne tik patys sportininkai, rengiantys treniruotes namuose, bet ir sporto psichologai, kurie dabar negali palaikyti artimo ryšio su savo klientais.
Sportininkai rado būdų, kaip karantino metu tęsti savo veiklas. Tai treniruotės namuose, savo kieme, įvairūs pratimai ir, deja, tiesiog laukimas.
Vis dėlto, pats karantinas, kaip stiprus judėjimo suvaržymas, pasak sporto psichologės, profesionalui yra kaip tarsi labai rimta trauma.
„Karantinas yra kritinis gyvenimo įvykis. Kritinio gyvenimo įvykių esame išgyvenę ne vieną, bet šiuo konkrečiu atveju tai yra labai panašu į rimtą traumą.
Aišku, traumų sportininkai turėjo visi, o po kurio laiko jie sugrįžo į arenas ir pasiekė įspūdingų rezultatų. Visi dabar yra kiek geresnėje situacijoje, nes nieko nenutiko pačiam kūnui. Nereikia atstatinėti nei pačio kūno, nei jo funkcijų. Vis dėlto, taip, tai yra iššūkis, reikia adaptuotis, bet dauguma jau eina naujai nubrėžtu sporto keliu“, – pasakoja A. Žemaitytė.
Keturi esminiai klausimai
Tv3.lt kalbinta sporto psichologė sugretino karantiną su labai rimta trauma. Aiškindama savo motyvus specialistė atsigręžė į tuos pačius keturis klausimus, kurie kyla ir traumą patyrusiam, ir krizėje, ir karantine atsidūrusiam žmogui.
1. Kodėl man taip nutiko?
Šio klausimo patys savęs sportininkai klausia dažniausiai. Kai negali dalyvauti svarbiose varžybose, kurioms taip ruošeisi, nieko kito klausti turbūt ir nesinori. Dabar dažnas žmogus, įkaltinas karantine, savęs klausia to paties. Psichologė turi paprastą paaiškinimą.
„Žolė už lango irgi žalia, Kodėl ji žalia? Taip tiesiog yra. Taip tiesiog būna, juk niekas to neplanavo, niekas tam nesiruošė. Jei prieš kurį laiką būtume kalbėję, tai kalbėtume apie intensyvų pasiruošimą olimpinėms žaidynėms, o dabar kalbame apie namų sąlygas“, – sako A. Žemaitytė.
2. Kiek tai užtruks?
Kiekvienam, atsidūrusiam kritinėje situacijoje, svarbu sužinoti, kiek laiko tai tęsis. To klausia ir sportininkai, gyjantys po traumų arba laukiantys karantino pabaigos.
„Reikia žiūrėti į kitus, tarkime, į Kiniją. Šalis jau po truputį vėl atsiveria, karantinas truko apie keturis mėnesius. Tai mums panašiai, tik Lietuvoje lyg anksčiau sureagavo į viską. Tikėtina, kad neilgai trukus, atsižvelgiant į kitas Europos šalis, mes irgi atstatysime pusiausvyrą“, – dėsto psichologė.
3. Kas bus jei nepasveiksiu? Kas bus, jei susirgsiu?
Traumą patyręs sportininkas žino, kad ją patyrė. Vėliau, galbūt, sužino ir kodėl. Tačiau ne mažiau svarbu jam, kaip ir paprastam žmogui, yra žinoti, kas bus vėliau – kas jo laukia. Siaučiant koronavirusui šis klausimas tapo dar svarbesnis.
„Yra tokių sportininkų, kurie pasigavo šitą virusą. Žinome, kad sportininkai labiausiai tausoja savo sveikatą. Tai svarbiausia yra žinoti, ką turi daryti, kad nesusirgtum. Viskas yra imuninėje sistemoje, kitų būdų čia neišrasi. Svarbiausia, kad sportininkai iš to didelio noro neprisidarytų kitų bėdų – buvo atvejų, kai sportininkas nuslepia traumą, nesako nieko net savo treneriui, o po to į varžybas ateina su dvigubai ištinusia kūno dalimi ir niekas padėti nebegali. Reikia reaguoti laiku“, – tvirtina specialistė.
4. Kaip dabar elgtis, kad paskui nereiktų gailėtis?
Kritinėje situacijoje atsidūręs žmogus nežino, kaip nuo A iki Z susidėlios visi tolimesni jo ėjimai. Kaip ir visose sferose, sporte žmonės taip pat suka galvas, kas turėtų pasiteisinti, o kas – ne. Sporto psichologė pripažįsta, kad šioje situacijoje visi yra naujokai.
„Gali paaiškėti, pavyzdžiui, po mėnesio, kad vieno dalyko nereikėjo daryti, vieną ar kitą veiklą darei veltui. Visi čia esame naujokai. Turime planuoti, žiūrėti į priekį ir tikėtis, kad pataikysi. Gali būti, kad kažkiek bus prašauta, bet jei kalbėtume apie olimpiadą, tai dabar tikrai turime pakankamai laiko grįžti į tinkamą kursą. Kai vyksta stipri audra, visada tikiesi, kad plauki geru keliu. Tik nurimus audrai pamatai, ar plaukei į tą pusę, ar į priešingą“, – vaizdžiai pasakoja A. Žemaitytė.
Lietuvos sportininkai pasaulyje jau tikrai spėjo palikti gana solidų pėdsaką. Tai toli gražu ne tik krepšinio rinktinės ar plaukikės Rūtos Meilutytės įspūdingi pasiekimai.
Vis dėlto, kaip sako pačius sportininkus, o tiksliau jų vidų pažįstanti psichologė, Lietuvos pasiekimai sporto žemėlapyje galėtų, net ir turėtų būti žymiai geresni. Viso to priežastis yra nematoma riba, kurią patys sau dažnai nusibrėžia sportininkai.
„Kažkodėl lietuviai sportininkai turėdami fantastišką pasiruošimą vis tiek galvoja, kad kiti yra geresni. Deja. Kartais matau, kad esame tikrai geriau pasiruošę už kitus, bet užimame dešimtą ar dvidešimtą vietą“, – priduria A. Žemaitytė.
Sportas ir psichologija yra du vienas be kito neįsivaizduojami dalykai. Jei anksčiau sportininkas buvo žmogus, galintis visus sunkumus ir vėliau laurus susižerti vienas, tai dabar sportininkas yra tik viena iš dedamųjų dėlionėje, kuri tik dar labiau plečiasi.
Karantinas sportininkui – kaip labai sunki trauma. Vis dėlto, praktiškai visos traumos yra išgydomos.
