Sportą bei politiką šiandien atskirti yra itin sunku. Politika šiandien prasiskverbia į kiekvieną sritį, tarp jų ir į futbolą. Štai „Financial Times“ pateikia 5 argumentus, pagrindžiančius, kodėl Austrijoje bei Šveicarijoje vykstantis Europos čempionatas yra politinis turnyras.
Pirma priežastis
Europos Sąjunga yra sukurta visų pirma tam, kad gintų mažų valstybių teises. Panaši situacija yra su Europos futbolo čempionatu. Mažos valstybės, kurios praktiškai neturėtų šansų laimėti Pasaulio čempionatą, gali tikėtis triumfuoti Senojo žemyno pirmenybėse. Graikija laimėjo Europos čempionatą 2004 metais, danai tą padarė 1992 metais, olandai – 1988, o čekoslovakai – 1976. Visų pirma Europos čempionatas tęsiasi trumpiau, jame kovoja mažiau ekipų, todėl mažoms valstybėms atsiveria daugiau galimybių išsilaikyti pergalingame kelyje viso čempionato metu. Be to, Senojo žemyno pirmenybėse nekovoja tokios valstybės kaip Argentina ar Brazilija.
Antra priežastis
Europos čempionate visada iškyla istoriniai prisiminimai apie praeities karus, o dauguma valstybių itin džiaugiasi galėdamos įkąsti vokiečiams. Tiek danų, tiek olandų, tiek čekų pergalės prieš šią ekipą nebūna tiesiog paprasti laimėjimai. Tiesa, istorinės nuoskaudos bėgant laikui nyksta. Be to, šiais metais vokiečiai pateko į vieną grupę su senais sąjungininkais austrais bei kroatais. Tiesa, grupėje yra lenkai, kurie vokiečiams didelių simpatijų tikrai nejaučia.
Trečia priežastis
Futbolo dvikovos be abejonės atskleidžia istoriją. Jei daugelio valstybių kovos prieš Vokietiją jau praranda savo istorinę bei politinę potekstę, tai į paviršių iškyla naujos įtampos bei nuoskaudos. Tiesa, tos nuoskaudos vis dažniau yra susijusios su mūšiais futbolo aikštėje, o ne tikrame karo lauke. Didžiausias toks mūšis vyks C grupėje, kur susitiks Italija bei Prancūzija. Mūšio įtampa glūdi ne tame, kad 1940 metais Benito Mussolinis paskelbė pavėluotą karo deklaraciją Prancūzijai. Visa mačo potekstė slypi abiejų ekipų susitikime per 2006 metų Pasaulio čempionato finalą. Tuomet italai triumfavo po 11 metrų baudinių, o Prancūzijos herojus Zinedine‘as Zidane‘as, neatlaikęs italo Marco Materazzi įžeidinėjimų, smogė jam galva į krūtinę bei buvo pašalintas iš aikštės.
Ketvirta priežastis
Ispanų neapykanta patiems sau. Dauguma valstybių iš savo kovų futbolo aikštėje stengiasi išvesti politines pamokas. Tai ypač tinka ispanams, kuri dažniausiai į čempionatą atsiveža itin galingą komandą, tačiau beveik visuomet patiria pralaimėjimą. Raktas į nesėkmių paaiškinimą gali glūdėti fakte, kad ispanai bus vieninteliai visame čempionate, neturintys galimybės giedoti savo himno. Ispanų tapatybė yra tokia komplikuota, kad šios šalies himnas apskritai neturi žodžių. Kai kurie Ispanijos futbolo analitikai mano, kad nacionalinės ekipos nesėkmių priežastys glūdi regioninių tapatybių, neleidžiančių žaidėjams iš Bilbao, Madrido ar Barselonos, įsilieti į vieną ekipą, stiprume. Ši teorija yra ganėtinai įdomi, tačiau tuomet turėtume klausti, kodėl į čempionato finalinį etapą nepateko anglai. Juk jie atsikratė škotų, velsiečių bei airių ir atrankos varžybose dalyvauja kaip atskira šalis.
Penkta priežastis
Politiškai angažuoti žaidėjai, vienas tokių yra Rusijos rinktinės lyderis Andrejus Aršavinas. Rinkimuose į Sankt Peterburgo miesto tarybą buvo įrašytas pačiame proputiniškos „Vieningosios Rusijos“ partijos sąrašo viršuje.
