Tačiau yra dalykų, kurių mums pavydi patys norvegai. Įsivaizduokite: suorganizuojate dideles tarptautines varžybas. O čia – bam – atvažiuoja lietuviai... Taip, tie patys, kurių yra vos trys milijonai. Taip, tie patys, kurių žemėlapyje neįžiūrite iš keturių metrų. Lietuviai atvažiuoja ir išsiveža daugiau negu pusę apdovanojimų.
Toks yra sportas – svarbu ne valstybės dydis. Savaitgalį kultūrizmo pasaulį drebinęs prestižinis Oslo „Grand Prix“ dar kartą parodė, kad šis posakis turi racijos. Apie tai Balsas.lt pasikalbėjo su klasikinio kultūrizmo kategorijoje antrą vietą minėtame turnyre užėmusiu kauniečių Vytautu Janulevičiumi.
Kaip vyko pasiruošimas Oslo Grand Prix? Kaip atrodė paskutinė savaitė prieš varžybas?
Kai tik pradėjau ruoštis varžybų sezonui, žinojau, kad Oslo „Grand Prix“ bus pagrindinės mano varžybos. „Spaudžiausi“ būtent joms. Paskutinė savaitė? Nieko kažko specialaus: dvi treniruotės per dieną, minimalus angliavandenių kiekis, daug pozavimo prieš veidrodį ir veidas be šypsenos. Sudėtingiausia buvo kiekvieną rytą keltis 6 valandą, žinant, kad diena bus labai ilga. Vakarinę treniruotę baigdavau prieš vidurnaktį.
Oslo varžybos pasižymi tuo, kad į jas susirenka labai daug sportininkų. Negąsdino didelė konkurencija?
Man patinka didelė konkurencija. Esu tik „už“. Dėl to mane ir traukia tokios varžybos kaip Oslo „Grand Prix“ ir „Loaded Cup“. Visada yra maloniau užimti trečia vietą, kai dalyvių sąraše yra penkiolika pavardžių, o ne tada, kai esi trečias iš trijų. Manau, skirtumą galima suprasti.
Kaip sportininkus iš Lietuvos pasitinka kiti dalyviai. Kaip manai, kokią vietą Europoje užima lietuviai? Ar mūsų bijo?
Registracijos metu teko bendrauti su vietiniais atletais. Jie kalba: „Pas jus Lietuvoje – aukštas sportininkų lygis, praktiškai visi patenka į finalinius šešetus“. Kalbėjome apie vyrų kategorijas. Balse girdėjosi sportinis pavydas. Įsivaizduoju, kad nėra labai smagu, kai užsieniečiai, atvykę į varžybas, susirenka visus trofėjus. Nepsaisant to, skandinavai yra labai malonūs, bendraujantys, padedantys, kai reikia.
Kokios mintys sukosi galvoje stovint tarp šešių stipriausiųjų?
Stengiuosi apie nieką negalvoti, koncentruojuosi į tai, ką darau ir ką reikia padaryti. Ko pritrūko „iki aukso“? Geresnės genetikos. Laimėtojo talija – siauresnė, o klasikiniame kultūrizme svarbiausia yra proporcijos. Tačiau esu ramus. Žinau, kad padariau viską, ką galėjau.
Kokie artimiausi tavo planai?
Šiandien gyvenu ateinančiu šeštadieniu - Lietuvos kultūrizmo čempionatu. Į sceną noriu žengti ne prastesnės formos negu buvau Osle. Pamatysime, ar pavyks.
Ką Lietuvoje reiškia kultūrizmo čempiono titulas?
Manau, kad visi Lietuvoje iškovoti titulai sportininkams yra „dėl savęs“. Finansinės naudos jie tikrai neatneša. Tiesiog kai kam tai yra svajonių išsipildymas, kitiems – pastangų įvertinimas. Aš pats titulų nesureikšminu, tiesiog siekiu būti geresnis negu prieš metus.
Ar galėtumei pasidalinti paslaptimi: kokia tavo treniruočių programa?
Didelių paslapčių čia nėra – tereikia žinoti savo trūkumus ir stengtis juos pašalinti. Pats sunkiai galiu save vertinti, bet turiu nuostabų trenerį Rinaldą Česnaitį, kuriam esu labai dėkingas už kritiką ir pagyrimus. Ypatingos treniruočių programos neturiu, mėgstu daryti 5-6 treniruotes per savaitę, treniruojant atskiras raumenų grupes. Pakartojimų ir serijų skaičių keičiu pagal nuotaiką, poilsį, maisto kiekį. O čia yra viena mėgstamiausių mano treniruočių programų, kai nesiruošiu varžyboms:
Pirmadienis (pečiai):
Kareiviškas spaudimas su štanga 5x8
Mostai atgal su hanteliais pasilenkus 4x10
Kareiviškas spaudimas su hanteliais sėdint 4x8
Mostai su hanteliais į šonus 3x15
Štangos trauka prie barzdos 3x15