Prie Dakaro ralio starto sausio pradžioje stos ir Lietuvos ralio čempionato nugalėtojas, vienas greičiausių šalies lenktynininkų Vaidotas Žala.
Praėjusiame Dakaro ralyje V. Žala kartu su Sauliumi Jurgelėnu pirmą kartą Lietuvos ir Baltijos šalių istorijoje laimėjo greičio ruožą – absoliučiai visi automobilių įskaitos dalyviai pirmajame Dakaro greičio ruože parodė prastesnį laiką už šį, iš pažiūros kuklų, bet realiai labai greitą ekipažą iš Lietuvos.
Istoriją perrašęs V. Žala Dakaro dar toli gražu „neatsiragavo“ – lenktynininkas su nekantrumu laukia jau šeštojo savo starto dykumose.
„Agrorodeo“ ekipaže prieš šį Dakaro ralį įvyko didelės permainos – dėl nugaros skausmų ir grėsmės patirti sunkesnę traumą S. Jurgelėnas nebepadės V. Žalai šturmano kėdėje. V. Žala Saudo Arabijos dykumas ir lygumas šturmuos su nauju partneriu, portugalu Paulo Fiuza.
Šturmanas iš Portugalijos praėjusiame Dakare dalyvavo su tikra šių varžybų legenda Stephane‘u Petheranseliu ir užėmė trečią vietą bendroje įskaitoje. Bendrai P. Fiuza Dakare jau praleido 15 metų ir yra vienas labiausiai patyrusių šių varžybų dalyvių.
Ir nors pats V. Žala kalbėdamas su tv3.lt pripažino, kad startuoti Dakare su visiškai nauju žmogumi taps savotišku iššūkiu, tai jo stipriai negąsdina – pasak lenktynininko, svarbu, kad abu ekipažo nariai tiesiog dirbtų profesionaliai ir leistų vienas kitam išpildyti geriausias savybes, kaip pavyzdžiui, greitį.
„Deja, turėjome priimti tokį sprendimą“, – lengvai atsidūsta, bet netrukus šypteli V. Žala.
Plačiau apie V. Žalos startą šių metų Dakare, naują šturmaną, automobilį ir lūkesčius – interviu:
Vaidotai, visų pirma, kur dabar yra jūsų technika ir ar spėjote ištestuoti automobilį?
Antradienį pridavėme techniką Marselio jūrų uoste. Ją mes pamatysime tik gruodžio 30 dieną. Jei viskas pagal planą, jei organizatoriai leis, tai nedidelių testų turėsime jau ten vietoje. Kelis testus turėjome Lietuvoje, daug kilometrų sukti prieš lenktynes nesinori, nes daug jų laukia trasose, jau realiu ir dideliu tempu.
O pati įranga ir automobilis – jie lieka tokie patys, kaip ir praėjusiais metais?
Įranga lieka visiškai tokia pati, tik tiek, kad dalys atnaujintos – išskyrus variklį, nes mūsų variklis dar turi resursų tam, kad atlaikytų šį Dakarą. Mūsų automobilis tikrai pakankamai greitas ir konkurencingas. Faktas, technologijos žengia į priekį kiekvienais metais, bet didelių pokyčių daryti nereikia – beveik visais aspektais automobilio specifikacija yra moderni. Jis gali važiuoti tikrai greitai. Turime automobilį, su kuriuo dėl pergalės, na, nebūkime naivūs, žinoma nepakovosime, bet turime galimybių pasikapoti su greičiausiais.
Bene didžiausias pokytis – naujas šturmanas. Papasakokite, kaip sprendėte S. Jurgelėno ir naujo šturmano klausimus?
Sauliaus sveikata buvo klausimas, kuris vilkinosi visus metus. Deja, turėjome priimti tokį sprendimą. Iš esmės šturmaną aš pasirinkau iš katalogo (juokiasi – aut. ). Jei rimtai, tai kreipiausi į „X-raid“ komandą ir paprašiau šturmano. Jie paskyrė Paulo. Daug bendrauti mums neteko, išskyrus mandagius pasisveikinimus. Mokytis dirbti kartu reikės nuo nulio, tikrai bus tam tikras kalbos barjeras, nes anglų kalba nėra gimtoji nė vienam iš mūsų. Dakaras nėra ta vieta, kur kalbos barjeras yra menkavertis reikalas – čia tikrai ekipažo komunikacijos efektyvumas yra didelis privalumas. Bet kita vertus, aš tikrai dėl to neišgyvenu, nes pagrindiniai dalykai Dakare yra nepasiklysti ir įspėti vairuotoją apie pavojingas vietas – neabejoju, kad jam tai turėtų pavykti. Juk jei su Stephane‘u Petheranseliu sugebėjo finišuoti trečias, reiškia, savo darbą daugiau mažiau išmano.
Didelio nerimo šitoje vietoje nejaučiu, žinau, kad reikės šiek tiek laiko apšilti ir susibendrauti, viskas natūralu. O dėl psichologinės būsenos automobilyje irgi manau, kad viskas bus tvarkoj – jis ramus žmogus, daug nekalba, bet daug darbo. Manau, kad jis nebus labai nusiteikęs prieš mano tempą ir leis gazuoti pilnu pajėgumu. Rasime bendrą kalbą, juk tai mano šeštasis Dakaras, jo istorija šitose lenktynėse dar daugiau nei dvigubai ilgesnė. Žinome, kad turime abu prisitaikyti ir važiuoti, čia tikrai pykčių ar nesutarimų neturėtų būti.
Tai jums jau šeštasis Dakaras. Palyginkite save prieš pirmųjų kelių Dakarų startą ir dabar – kiek liko to jaudulio, nerimo, ar viskas natūraliai sugula į savo vietas?
Susijaudinimo, nerimo ir nemigos yra ženkliai mažiau, nei pirmuosiuose Dakaruose. Natūralu, kad kuo daugiau važiuoji, tuo labiau pripranti tiek prie Dykumų specifikos, tiek prie to kitokio gyvenimo ritmo, tiek prie, galų gale, administracinių iššūkių. Nerimo yra žymiai mažiau, viskas ramiau. Žinoma, tai yra didžiausias ir svarbiausias metų renginys, tu juk visus metus kaupi resursus ir dedi pastangas tam, kad ten atsidurtum. Tai atsakomybė tikrai jaučiasi ir šiek tiek slegia, bet tai tikrai yra ženkliai lengviau, negu būdavo pradžioje. Dabar jau plius minus žinau ko tikėtis, žinau, kaip elgtis. Iš patirties jau supranti, kad bus ir netikėtumų, bus ir nesėkmių, bet tai ir yra žaidimo dalis.
Dakaro organizatoriai šiemet žada nemažai pokyčių – tai didesnis dėmesys saugumui, greičio ribojimai... Kokias varžybas jūs pats tikitės rasti iš to, ką teko girdėti?
Dalyviai išreiškė norą sumažinti trasų vidutinį greitį. Manau, kad organizatoriai atsižvelgs ir sulėtins šiek tiek tempą. Buvo kalbų ir apie maksimalaus greičio ribojimus – tiek automobiliams, tiek motociklams. Motociklai yra po padidinamuoju stiklu, nes pernai du dalyviai žuvo. Ten reikalavimų yra daugiau – saugos liemenės, mažesnis greitis. Taip pat, berods, bus apribotos galimybės remontuotis motociklų greičio kontrolės punktuose. Taip yra daroma tam, kad motociklininkai tas 10 ar 15 minučių pailsėtų. Iš esmės pakeitimų šiemet tikrai bus – pavyzdžiui, kelio knygos daliai dalyvių bus elektroninės. Tikrai jaučiasi, kad atėjo naujas Dakaro direktorius, kuris yra pats ragavęs šturmano duonos profesionalioje komandoje. Jis daro viską, kad išsaugotų sportiškumą, kad dalyviams būtų kuo lygesnės sąlygos, bet tuo pačiu ir tai, kad lenktynės neprarastų savo žavesio. Pokyčių tikrai yra, bet kaip bus iš tikrųjų, matysime tik atsidūrę ten vietoje.
Per šešis Dakarus spėjote pajausti visko – ir įspūdingų pasiekimų, ir nemenkų nusivylimų. Kas jums asmeniškai šiemet būtų pergalė?
Vidinis balsas sako, kad pergalė man būtų išvengti asmeninių klaidų. Ekipažas yra du žmonės, komanda – dar daugiau žmonių. Ir kiekvienas iš jų gali suklysti. Bet man viduje kažkas kužda, kad ramiausia būtų, jei pats tų klaidų nepadaryčiau, arba padaryčiau kuo mažiau.
