Penktadienį Vilniuje vykusiame „KREDA“ komandos pristatyme A. Juknevičiui teko daugiau kaip valandą gryname ore atsakinėti į įvairius žurnalistų klausimus – nors lauke buvo tikrai vėsu, iš lenktynininko veido nedingo šypsena.
A. Juknevičius šį Dakarą pasitinka ne tik sukaupęs 11 metų patirtį, bet ir dar kartą, jau penktą kartą iš eilės, dykumas galėdamas šturmuoti su bičiuliu Dariumi Vaičiuliu.
„Važiuoti į Dakarą su savo draugu, geru bičiuliu, yra visai kitas reikalas. Darius yra mano draugas, mes puikiai vienas kitą suprantame ir dėl šito bendravimo Dakaras yra labai lengvas. To nenorėčiau prarasti“, – šyptelėjo nuo vėjo įraudęs A. Juknevičius.
„KREDA“ komanda šiam Dakaro raliui pernelyg neatsinaujino – A. Juknevičius ir D. Vaičiulis startuos su tuo pačiu automobiliu, kaip ir praėjusiais metais, Toyota „Hillux“. Kaip sako patys lenktyninkai, tai – nors ir senas, bet labai patikimas ir puikiai pažįstamas bolidas.
Komanda pristatė vieną vienintelę, bet pakankamai grandiozinę naujieną – Dakaro ralio metu šios komandos nariai apsigyvens namuke ant ratų – specialiai dykumoms pritaikytame kemperyje.
Plačiau apie A. Juknevičiaus pasiruošimą Dakarui, sukauptą patirtį ir šių metų lūkesčius – interviu:
Antanai, visų pirma, papasakokite apie savo automobilį. Koks jis šiemet?
Važiuojame su tuo pačiu automobiliu, kaip ir praėjusiais metais. Buvo visokių planų, planų buvo labai daug – turėjome trejose pasaulio čempionato varžybose dalyvauti, todėl automobilis liko Jungtiniuose Arabų Emiratuose (JAE), jis ten dabar šiltai stovi ir laukia mūsų. Kadangi neįvyko tos varžybos, dingo galimybė mums jį parduoti. Buvo daug neaiškumų, todėl nusprendėme, kad šie metai nėra pats geriausias laikas keisti automobilį. Likome su tuo pačiu. Dabar laukia testai, pirmieji važiavimai. Automobiliu mes tikrai pasitikime, jį gerai pažįstame.
Žinant tai, kad kitos komandos atsinaujina, ar manote, kad jūsų bolidas pajėgus prasibrauti tarp greičiausiųjų?
Jis yra dar pajėgus. Dabar iš visų lietuvių, važiuojančių Dakare, mes turime seniausią automobilį. Visi turi naujesnius – mūsų, žiūrint į modelį, tai senukas. Aišku, mes esame jį patobulinę. Šiemet daug naujovių nedėjome, bet manau, kad automobilis yra labai konkurencingas – įvertinus mūsų patirtį, jis tampa dar konkurencingesnis. Mes žinome, kur turėsime pasikliauti labiau ne automobiliu, o savo patirtimi. Tikrai nesu nusivylęs automobiliu, džiaugiamės tuo, ką turime, tikrai neverkšlensime.
Jau penktą kartą iš eilės startuosite su kartu D. Vaičiuliu. Kiek svarbu tai, kad šturmanas – artimas ir gerai pažįstamas žmogus?
Tai yra labai svarbu. Gera tarpusavio energija su nauju žmogumi gali atsirasti ir greitai – nebūtinai reikia kelių metų apsitrinti. Taip, faktas, kad kuo daugiau važiuoji su tuo pačiu žmogumi, tuo geriau vienas kitą supranti. Bet yra šiek tiek rizikinga važiuoti į Dakarą su nauju šturmanu. Čia yra keli klausimai – vidinė abiejų atmosfera, susidirbimas ir ekipažo būsena, ji tikrai egzistuoja. Tiesa, profesionalai susidirba gana greitai. Kita vertus, nebijočiau važiuoti ir su nauju šturmanu, tai irgi būtų nauja patirtis. Bet iš kitos pusės, važiuoti į Dakarą su savo draugu, geru bičiuliu, yra visai kitas reikalas. Darius yra mano draugas, mes puikiai vienas kitą suprantame ir dėl šito bendravimo Dakaras yra labai lengvas. To nenorėčiau prarasti.
Tai jums jau dvyliktas Dakaras karjeroje. Pabandykite prisiminti kelis pirmuosius – kaip stipriai skiriasi emocija besiruošiant jiems, ir šiam Dakarui?
Prieš dešimt metų mes šiuo metu dar būtume varžtus sukę, būtų pritrūkę vienos nakties, kaip visada. Tikrai labai jaučiasi biudžetų skirtumai, važiuodavome improvizuotai, konstruodavome, darydavome, buvome jauni – aš už 3 tūkst. litų Kaune variklį kadaise pirkau ir su juo Dakarą įveikiau. Dabar įpratome prie geresnių sąlygų, viską pasidarome iš anksto, streso lieka mažiau. Norisi komforto, juk kiek galima kankintis. Jei darome profesionaliai, tai darome profesionaliai. Niekas nenori visko daryti paskutinę minutę, nebesame pacanai.
O vis dar jaučiate tą gerą jauduliuką?
Jeigu šitas jausmas dingtų, tai be aistros nėra ką veikti Dakare. Mes ir esame tarsi pankų ekipažas, mums tai patinka, mus tai veža.
Pasigirdo nemažai kalbų, kad šiemet Dakaras bus lėtesnis – organizatoriai siekia padidinti saugumą. Ką galite pasakyti apie tai?
Nebetikiu organizatorių pažadais. Kasmet kažką žada, bet neišpildo. Manau, kad su šiuo Dakaru bus tas pats – prognozuoti, kaip ten bus, neverta, nes pamatysime tik jau būdami ten, vietoje. Planuoja, kad šis Dakaras bus lėtesnis, bet sakau, viską pamatysime tik realiai atsidūrę trasose. Realios informacijos mes turime labai nedaug.
Dakare, atrodo, jau matėte visko. Kas šiemet jums būtų laimėjimas?
Man laimėjimas būtų pravažiuoti be gedimų ir su minimaliu bagažu klaidų. Žinau, kad tada tas rezultatas gali būti labai aukštas. Patirties mes turime, automobilis labai tvirtas. Viskas, ko reikia, tai šiek tiek fortūnos – jei ji nusišypsos, tai gali būti labai gerai.
