"Mūsų miestas dar nemirė, norėjau įrodyti, kad čia ir aš noriu gyventi", - teigė Visagine piceriją atidaręs Europos kanojų irklavimo čempionas J.Šuklinas.
Jevgenijus Šuklinas antradienį į Lietuvą grįžo su Portugalijoje iškovotu Europos čempionato aukso medaliu. Šį titulą kanojininkas pelnė 200 m distancijoje. Po neilgo atokvėpio visaginietis Trakuose pradės rengtis Universiadai ir pasaulio čempionatui.
Kai būna Visagine, irkluotojas laisavalaikiu užsuka ir į savo piceriją, kurią su geriausiu draugu, buvusiu boksininku, o dabar vienos statybos bendrovės direktoriumi, 24 metų Ivanu Chomenka isteigė šių metų pavasarį.
“Idėją brandinau dar anksčiau – norėjosi kažką turėti savo, sukurti darbo vietas visaginiečiams. Mūsų miestas dar nemirė, norėjau įrodyti, kad čia noriu gyventi, padėti gyventojams, investuoti į verslą. Iš šio gražaus miesto niekur nenoriu išvažiuoti. Turiu įvairiausių planų, galbūt ateityje atidarysiu savo irklavimo mokyklą, fitneso centrą. Mano draugas Ivanas Chomenka mąsto panašiai kaip ir aš. Vienam būtų sunku imtis darbų, todėl su juo ivestavome apie 100 tūkst. Lt. ir vieno iš daugiabučių pirmame aukšte, kuriame anksčiau buvo alaus baras, įsteigėme piceriją. Esu jos bendrasavininkis, įgyvendinau savo ilgai brandintą idėją, kuri yra įdomi ir patraukli. Mūsų picerija buvo pavadinta “Presto”, kuri itališkai reiškia greitai ir paprastai. Tačiau pavadinimą šiomis dienomis turėsime keisti, galbūt ji vadinsis “Prestoran” ar kaip nors kitaip”, - sakė Londono olimpinių žaidynių vicečempionas.
Kiek tavo picerijoje dirba darbuotojų? Dešimt. Turime įvairių planų, ieškome naujovių. Iš pradžių norėjome, kad mūsų lankytojai skaniai, nebrangiai ir greitai pavalgytų. Pirminis planas buvo minimaliai investuoti į virtuvę, priimti užsakymus. Tačiau pamačiau, kad žmonės, atėję į mūsų piceriją, neskuba išeiti, jiems patinka itališka muzika. Lankytojai picerijoje pradėjo švęsti gimtadienius, jaunimas čia skiria pasimatymus, žiūri televizorių. Dabar picerija tapo lyg ir restoranu, jame žmonės gali ne tiktai skaniai pavalgyti, bet ir pailsėti - reikia vėl kažką naujo galvoti. Kol kas beveik nieko neinvestavome į dizainą, viską padarėme labai paprastai, nes, pasikartosiu, pagrindinis tikslas – kad lankytojai skaniai ir nebrangiai pavalgytų.
Ar picerijoje galima užsisakyti tiktai picų? Ne. Dirba virėjas iš Italijos, čia galima pasimėgauti italų virtuve, užsisakyti įvairių mėsos patiekalų, itališkos sriubos, makaronų. Picerijoje yra aštuoni staliukai, kurie nebūna tušti, dabar įrengėme ir lauko kavinę. Kol kas mūsų rekordas – 170 picų, pagamintų per dieną.
Visaginiečiai mėgsta pas mus pietauti ir pailsėti, jie vertina mūsų virtuvę, patiekalus. Kai picerijoje matau daug žmonių, jaučiu didelį malonumą, nes ji visaginiečiams reikalinga. Tačiau čia dirbti negaliu, nes dar aktyviai sportuoju.
Visada vietoje tiktai Ivanas Chomenka, o aš būnu arba varžybose, arba treniruočių stovyklose.Kai žmonės ateina į piceriją ir teiraujasi, kur čia direktorius, visada su jais pasišnekėti išeina Ivanas.
Sarajevo olimpinis čempionas biatlonininkas Algimantas Šalna Amerikoje turi savo viešbutį ir kavinukę, kurią puošia jo laimeti medaliai. Ar savo picerijoje nenori pakabinti savo medalių? Tokių planų turiu, žmones, ko gero, tai motyvuotų. Noriu įrengti ir konferencijų salę. Kalbėjau su Rūta Meilutyte, rugsėjo ar spalio mėnesį ji žada atvažiuoti pas mus į piceriją. Prie arbatos puodelio žmonėms gal surengsime konferenciją, kurios metu jie galėtų ilgiau pabendrauti su olimpine plaukimo čempione, jai pateikti klausimų.
Aš irgi Rūtai turiu nemažai klausimų. Įdomus būtų susitikimas mūsų picerijoje ir su gydytojas Jurijumi Vaščenkovu, kuris surengtų seminarą, kaip apsaugoti nugarą. Žmones reikėtų motyvuoti sportuotu, o ne vien tiktai pakabinti medalį, kuris juos trauktų ateiti suvalgyti picų.
Palaikau glaudžius ryšius su dauguma sportininkų, juos pasveikinu su pergalėmis, noriu pasikviesti į piceriją. Ekspromtu nenoriu jų priimti - parengsiu program ir parodysiu savo kraštą, gal pabendrausime su Visagino valdžia. Man svarbiau, kad žmonės mane labiau žinotų kaip sportininką, o ne kaip šokėją ar picerijos bendrasavininką. Reklamuotis nenoriu, gal dėl to picerijos nepavadinu savo vardu.
Ar pats mėgsti picas? Kai būnu Visagine, kartais su draugu vakarais užeinu čia pavalgyti. Tačiau ateinu kaip klientas – pavalgau, pasakau savo pastabas, sumoku pinigus, aptarnaujančioms merginoms palieku arbatpinigių.
Ar galvoji plėsti savo picerijos tinklą? Laikas parodys, nes vien iš sporto tikrai ilgai negyvensiu. Nesu karštakošis, visada viską ramiai apgalvoju, nemėgstu rizikuoti. Investuoju ten, kur 80 proc. tikiu savo sėkme. Noriu pamažu statytis namą, paskaičiavau, kokią sumą pinigų šiam momentui jam galiu skirti. Savo paskutiniųjų pinigų niekada nerizikuoju išleisti.
Marytė Marcinkevičiūtė
