L. Brownas liepos 5 d. gavo Ispanijos pilietybę, o neprabėgus nei 11 savaičių jau buvo vadinamas neoficialiu Europos čempionato MVP.
32-ejų gynėjas Senojo žemyno čempionate buvo tikras savo komandos generolas ir žaidimo generatorius.
15 taškų, 8 rezultatyvūs perdavimai ir 17 naudingumo balų rodikliai gal ir nublanksta prieš žvėriškus Luka Dončičiaus, Nikola Jokičiaus ir Giannis Antetokounmpo pasirodymus, tačiau nė vienas iš šių NBA megažvaigždžių nepateko į finalo ketvertą, o „EuroBasket 2022“ titulu džiaugėsi nieko bendra su Ispanija iki praėjusios vasaros neturėjęs L. Brownas.
Savo nuostabą dėl Ispanijos krepšinio federacijos sprendimo natūralizuoti L. Browną dar liepos mėnesį išreiškė būsimas jo komandos draugas rinktinėje Rudy Fernandezas:
„Apie tai jau sakiau federacijos prezidentui Jorge Garbajosai ir, kaip kapitonas, turėjau tai padaryti. Man tai neatrodo teisinga. Tik iš žiniasklaidos sužinojau, kad jie natūralizavo žaidėją, kuris neturi jokio ryšio su šalimi. Nikola Mirotičius ir Serge‘as Ibaka užaugo Ispanijoje ir yra susipažinę su šalies kultūra ir kalba, todėl šių situacijų negalima lyginti.“
Savo nepasitenkinimą dėl šalies krepšinio federacijos sprendimo išreiškė ir Ispanijos žaidėjų sąjungą (ABP).
„Suteikus Ispanijos pilietybę žaidėjui, neturinčiam jokių šaknų Ispanijoje, vietiniams žaidėjams siunčiama žinia yra labai žalinga ir daro neigiamą poveikį tiek dabarčiai, tiek ateičiai.
Ar galima tikėti, kad dabartinė pasaulio čempionė neranda vietinių žaidėjų, su kuriais galėtų rungtyniauti aukščiausio tarptautinio lygio renginiuose? Tokie veiksmai naikina žaidėjų lūkesčius, atstumia sirgalius ir panaikina sportinius nuopelnus, leidžiančius svajoti apie žaidimą nacionalinėje rinktinėje“, – rašoma viešai išplatintame sąjungos pranešime.
„Manau, kad Ispanija šiuo sprendimu devalvavo savo krepšinio istoriją“, – naujienų portalui tv3.lt sako Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas.
Nors besipiktinančių natūralizacijos taisykle netrūksta, naivu tikėtis, kad ateityje kažkas iš esmės pasikeis.
Tai viešai po čempionato pripažino ir Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) generalinis sekretorius Andreas Zagklis: „Centrinė valdyba daug kartų diskutavo apie tai ir padarė išvadą, kad ši pusiausvyra tarp griežtos 11 vietinių žaidėjų taisyklės ir taisyklės, leidžiančios natūralizuoti vieną žaidėją, yra teisingai. Jokių pokyčių imtis neketiname.“
Įdomiu, kaip ir kada atsirado FIBA natūralizacijos taisyklė? Šiuolaikiniame pasaulyje ji galiojo visada, o pirmuoju natūralizuotu krepšininku 1992 m. tapo Leroy‘us Logginsas. Amerikietis kartu su Australijos rinktine dalyvavo Barselonos olimpinėse žaidynėse ir vidutiniškai per mačą rinkdavo po 12 taškų ir perimdavo po 2 kamuolius.
Pirmuoju natūralizuotu amerikiečių Europoje 2001 m. tapo lietuviams košmariškus prisiminimus klubiniame krepšinyje keliantis Derrickas Sharpas. Tiesa, atstovaudamas Izraelio rinktinei jis ypatingų problemų Lietuvai nesukėlė. 2001 m. akistatoje su Lietuva jis pelnė 12 taškų, o 2003 m. čempionate D. Sharpas mačą su lietuviais baigė su apskirtu nuliu.
2005 m. Rusijos rinktinėje debiutavo Jonas Robertas Holdenas, o kartu su juo Europos čempionate kaip natūralizuoti žaidėjai dalyvavo Henry Domercantas (Bosnija ir Hercegovina) ir Christpheris Watsonas (Izraelis).
Po dar dviejų metų būtent J. R. Holdenas Rusijai nuraškė Europos čempionato karūną, o 2007 m. čempionate rungtyniavo vos 3 natūralizuoti žaidėjai. 2009 m. Lenkijoje vykusiame čempionate tokių buvo 4, o didysis sprogimas įvyko 2011 m. Lietuvoje.
Tuomet pirmą kartą istorijoje Europos čempionate dalyvavo net 24 komandos, o tai padidino ir natūralizuotų žaidėjų skaičių – tuomet tokį krepšininką turėjo daugiau nei pusė čempionato komandų (13), o Makedonijos žygio su Lesteriu Bo McCalebbu priešakyje lietuviai apskritai nenori prisiminti.
Nuo 2011 m. drastiškai pakilęs natūralizuotų žaidėjų skaičius nacionalinėse rinktinėse išlieka panašaus iki pat šių dienų. 2013 m. tokių žaidėjų buvo dvylika 2015 m. – trylika, 2017 – 9, 2022 m. – trylika.
Tiesa, čia reiktų pažymėti, kad Vokietijai atstovavusio amerikiečio Nicko Weilerio Babbo seneliai yra vokiečiai, Tylerio Dorsey mama yra graikė, o Ignas Brazdeikis FIBA sistemoje matomas kaip natūralizuotas krepšininkas, nes yra atstovavęs Kanados jaunimo krepšinio rinktinei.
Jeigu tokie natūralizavimo pavyzdžiai daug diskusijų kelti neturėtų, kur kas keisčiau atrodo tokios šalys kaip Juodkalnija ar Kroatija, kurios kone kasmet natūralizuoja po kelis nieko bendra su šalimi neturinčius krepšininkus, o į pirmenybes vežasi geriausią sportinę formą tuo metu demonstruojantį legionierių.
Pašėlusį natūralizacijos karuselės tempą FIBA krepšinyje iliustruoja ir šis faktas: vienintelis A.J. Slaughteris, kurį lenkai natūralizavo dar 2015 m., dalyvavo prieš 5 metus vykusiame Europos čempionate. Kitų legionieriai rinktinėse šį rugsėjį jau nefigūravo, o jų vietas užėmė kiti eiklūs žirgai.
Ar Europos čempionų titulas atsveria tokį trumparegišką strategiją? Galbūt Lietuvai iki sugrįžimo ant prizininkų pakylos trūksta būtent gerai žaidimą organizuojančio, taškus generuojančio „mažo ir aštraus“ natūralizuoto gynėjo?
Naujienų portalo tv3.lt kalbinti žymiausi Lietuvos krepšinio treneriai ir LKF vadovai įsitikinę – privalome toliau verstis savo resursais ir nesivaikyti Europoje išplitusios mados.
Galimas greitas rezultatas niekaip neatsveria identiteto, tradicijų ir pasididžiavimo jausmo, kurį, pasak pašnekovų, prarastume medalius iškovoję su natūralizuotais ir su Lietuva nieko bendra neturinčiais krepšininkais.
Jūsų dėmesiui – Europos čempiono Antano Sireikos, dviejų olimpinių bronzos medalių laimėtojo Rimo Kurtinaičio, pasaulio bronzą su Lietuvos rinktine iškovojusio Kęstučio Kemzūros ir LKF generalinio sekretoriaus M. Balčiūno pamąstymai apie krepšininkų natūralizaciją ir tai, ko iki medalių trūksta Lietuvos rinktinei.
Kokia jūsų nuomonė apie krepšininkų natūralizaciją? – tv3.lt pradėjo pokalbį su pašnekovais.
M. Balčiūnas: „Ta diskusija nėra labai prasminga, nes Brazdeikis pagal natūralizacijos taisykles ir yra mūsų natūralizuotas žaidėjas. Visi suprantame, kad tai mūsų Lietuvos vyras, kuris čia gimė, bet FIB sistemoje jis matomas kaip natūralizuotas, nes yra žaidęs Kanados jaunimo rinktinėje. Labai tikiuosi, kad Brazdeikis Lietuvos rinktinėje žais artimiausius 10–15 metų ir mes natūralizacijos klausimo nebekelsime. Be to, mes net nesvarstome galimybės kviestis į rinktinę su Lietuva sąsajų neturinčių žaidėjų.
Natūralizacijos klausimas gali būti aktualus išeivijos lietuviams, kur tų talentų tikrai yra. Dabar skiriame daug dėmesio, kad į jaunimo rinktines pakviestume visus potencialius ateities žaidėjus ir, manau, nereiks prieiti prie procedūrinių dalykų, kaip buvo Brazdeikio atveju.“
A. Sireika: „Esu prieš. Būnant Japonijoje ar bet kur kitur manęs klausdavo, kur yra Lietuva. Visi stebisi, kad tokia maža šalis sugeba būti tokia galinga krepšinyje. Jeigu už Lietuvą pradės žaisti užsieniečiai, tai nebebus Lietuvos rinktinė.“
K. Kemzūra: „Esu kitoje pusėje nei, pavyzdžiui, Pačėsas ir kiti, kurie pasisako už natūralizavimą. Kokie mes bebūtume, mes turime augti ir remtis savais resursais. Lietuva, kaip krepšinio šalis, yra didelė. Nesėkmės yra atskira tema, bet tos tradicijos, mentalitetas ir pasididžiavimas atėjo būtent todėl, kad mes žaidėme su Lietuvoje užaugusiais krepšininkais. Tai labai svarbus ir esminis dalykas.
Jeigu žaidėjas, kaip Brazdeikis, turi lietuviškų šaknų, čia yra kitas reikalas. Tai yra Lietuvos vaikų susigrąžinimas. Visi turi teisę rinktis ir Igno pavyzdžio aš nelaikau natūralizacija, nors jis FIBA sistemoje yra mūsų natūralizuotas krepšininkas. Galbūt pateisinčiau natūralizaciją mažesnėms krepšinio šalims, kurioms norint įsiūbuoti tą laivą ir žengti laipteliu aukščiau reikalinga kažkokia pagalba.“
R. Kurtinaitis: „Kiekviena šalis turi savo vertybes ir pati sprendžia, kas jai yra svarbu. Privežti gali labai greitai, bet ar to tikrai reikia? Esu kategoriškai prieš. Manau, mums būti geriau tretiems, o ne pirmiems, bet kovoti su lietuviais. Man patinka viskas, kas yra natūralu. Aš prie to prisirišęs ir man atrodo, kad Lietuva yra pajėgi turėti gerą rinktinę. Gal paskutiniais metais kažko trūksta ir tų problemų ieškome visur – organizacijoje, treneriuose, žaidėjuose.
Žaidėjai tikrai nėra didžiausia problema. Mums iki skambių pergalių trūksta labai nedaug ir tikiu, kad greitai tą trūkstamą detalę atrasime. Pasakysiu dar daugiau – jeigu būtų mano valia, net Lietuvos klubiniame krepšinyje leisčiau dirbti tik lietuvių treneriams. Turime daug gerų trenerių ir jiems reikia sudaryti galimybes atsiskleisti.“
Kaip vertinate Ispanijos sprendimą natūralizuoti nieko bendro su šalimi neturintį L. Browną?
M. Balčiūnas: „Labai gaila, kad nieko bendro su šalimi neturintys krepšininkai vis dažniau natūralizuojami, o dabar tai daro netgi tokios krepšinio valstybės kaip Ispanija. Jeigu atvirai, manau, kad Ispanija šiuo sprendimu devalvavo savo krepšinio istoriją. Matote, tai multikultūrinė šalis, kurioje daug metų treneriu dirba italas. Gal jie kitaip viską supranta, bet pas mus identiteto ir tapatumo sąvokos yra žymiai svarbesnės už laikinas pergales.
Mes iškovosime pergales patys. Esame labai gerame kelyje. Nors faktinis rezultatas – prastas, bet žaidimo kokybė – įkvepia. Šią savaitę kaip tik bendravau su Jonu Valančiūnu ir jis, kaip ir kiti vyrai, yra kupini motyvacijos įrodyti, kad šių metų rezultatas Europos čempionate buvo atsitiktinumas.“
A. Sireika: „Pusiau juokais su draugais juokavome, kad kas laimės Lietuva–Ispanija aštuntfinalį, tas taps čempionais. Kaip matome, ispanai tą ir padarė. Viską lėmė vienas metimas ir galbūt dabar mes būtume čempionais.“
K. Kemzūra: „Nemanau, kad juos reikia smerkti, nes jie pasinaudojo taisykle ir viską padarė legaliai. Jie džiaugiasi, nes jų sprendimas pasiteisino ir jie tapo čempionais. Bet negaliu šio nuopelno priskirti Ispanijos krepšinio sistemai. Aš pats daug kur Ispanijos krepšininkų ugdymo metodiką duodu kaip pavyzdį, bet šiuo atveju tu negali sakyti, tai Ispanijos sistemos laimėjimas.“
R. Kurtinaitis: „Sabonis yra gerai pasakęs, kad jam Barselonos olimpinių žaidynių bronza yra brangesnė už Tarybų sąjungos sudėtyje pasiektą olimpinį auksą. Čia yra mūsų tauta ir kiek čia mūsų belikę, tačiau krepšinyje esam didi krepšinio tauta, todėl pergales pasiekime savo rankomis ir savo darbu. Mums tarpukaryje reikėjo Amerikos lietuvių impulso ir tą impulsą gavome iš Prano Lubino ir kitų. Mūsų kartelė užkelta iki Europos čempionų ir į tai mes, lietuviukai, turime toliau orientuotis.“
Kaip manote, kokią įtaką L. Browno natūralizacija padarys ateities čempionatuose?
K. Kemzūra: „Manau, kad orių krepšinio valstybių išliks. Aš pats būdamas rinktinėje, dabar ir ankstesniame etape, iš vyrų visada jaučiu tą pasididžiavimo jausmą atstovaujant savo tautai, nes tam ir yra nacionalinių rinktinių čempionatai. Žinome atvejų, kai natūralizuoti atletai vėliau suplėšo savo naująjį pasą, o tai yra veidmainiavimas.“
Kai liepos pradžioje pasirodė informacija apie L. Browno natūralizaciją, savo nuostabą ir nepasitenkinimą išreiškė ir būsimas jo komandos draugas R. Fernandezas...
K. Kemzūra: „Manyčiau, Rudy ir toliau taip galvoja. Reikia suprasti, kad tai nėra nukreipta prieš Browną. Jis yra puikus krepšininkas su geromis žmogiškomis savybėmis. Kai tu žaidi vienoje komandoje, tu susigyveni su žmogumi, tampi komandos šeimos dalimi. Profesionaliose komandose visi žaidėjai jaučiasi kaip broliai, bet mes kalbame šiek tiek plačiau ir giliau.“
Pakalbėkime apie dalykus, kuriuos galime kontroliuoti. Ar sutinkate, kad Lietuvos rinktinės treneris turėtų nesiblaškyti ir tuo pat metu netreniruoti klubo, ypač jeigu tai – Eurolygos komanda?
M. Balčiūnas: „Vienareikšmiško atsakymo nėra. Jeigu žiūrint į istoriją, mūsų geriausios pergalės buvo iškovotos būtent tada, kai treneris dirbdavo ir rinktinėje, ir klube. Šiuo atveju pavyzdžiai būtų Garastas, Kazlauskas, Sireika. Aišku, prie dabartinės FIBA langų sistemos dirbti Eurolygos klube treneriui yra labai sunku, bet esame numatę, kaip išspręsti šį klausimą ir padėti Kaziui. Spalio pradžioje turime Vykdomojo komiteto posėdį ir jame patvirtinsime eilę svarbių sprendimų, susijusių su Lietuvos rinktine.“
K. Kemzūra: „Man šita sistema nepatinka. Aš daugiau įžiūriu minusų nei pliusų. Yra FIBA langai, per kuriuos turi kelias treniruotes, negali remtis geriausiais rinktinės žaidėjais. Aišku, čia įsijungia trenerio kūrybiškumas, bet viskas labai trapu – kas bus sveiki, ką išleis klubas, kokios formos atvažiuos ir t. t. Atrankų principas toks, kad tu neturi laiko eksperimentuoti – tu turi imti tuos žaidėjus, kuriais tu pasitiki.
Sudėtinga treniruoti rinktinę, kai dirbi dar ir klube. Vyriausiojo trenerio darbas toks, kad jis privalo būti susitelkęs ties klubo reikalais. Mūsų darbas nėra dėkingas ir po poros pralaimėtų rungtynių tu dar mažiau galvosi apie rintinę ir apie tai, kaip ten bus lapkričio ar vasario mėnesį.
Žinau ir kitą nuomonę, kad treniruojat tik rinktinę treneris negauna pakankamai krūvio ir būna tarsi skautas, kuris stebi žaidėjus. Tame teisybės yra ir negali to visiškai užginčyti. Jeigu klubo vadovybė palaiko rinktinės trenerį ir klubas mato tai kaip prestižą, kad jų klubo treneris yra ir nacionalinės rinktinės treneris, viskas tvarkoje. Tik Eurolygos treneriui tai yra neįmanoma ir net nesvarstytina.“
Dabar situacija būtent tokia – Lietuvos rinktinės treneris dirba Eurolygos klube, todėl teks suktis ir padėties. Esate vienas iš pagrindinių žmonių, kurie padės Kaziui?
K. Kemzūra: „Reiktų klausti pačio Kazio, kiek aš padedu ar trukdau. Padėti man yra malonu ir žiūrėsime, kaip viskas spręsis toliau. Jeigu bus nuspręsta imtis pokyčių, aš savęs rinktinėje nebematyčiau. Jeigu federacijos vadovybė pasisakys už darbų tęstinumą, mielai padėsiu Kaziui.“
Kalbant apie finansus, ar federacija pajėgi užtikrinti rinktinės treneriui tokį atlyginimą, kad jam nereiktų galvoti apie papildomus užsidirbimo būdus?
M. Balčiūnas: „Pinigai – sąlyginis dalykas, nes visada norisi uždirbti daugiau. Kol kas konkuruoti su Eurolygos klubų finansiniais pasiūlymais negalime, bet manome, kad trenerio atlyginimas šiuo metu yra pakankamai neblogas. Visi suprantame, kaip turėtų būti tobulame pasaulyje, bet gyvename realybėje.
Kazys per pastarąjį pusmetį gavo labai daug psichologinio krūvio. Atsižvelgdamas į jau įgautą patirtį, kitą kartą treneris gali pamąstyti, kur yra jo prioritetas. Kita vertus, suprantu Kazį – pasiūlymai dirbti Eurolygoje nesimėto ir negali jų lengva ranka atsisakyti.“
Ko pritrūko šiai Lietuvos rinktinei?
A. Sireika: „Buvo surinkta labai gera rinktinė. Labiausiai trūko psichologinio laisvumo ir sėkmės. Buvo per daug galvojama, kas bus, jeigu bus. Momentais pritrūko paprastumo. Kalbant bendrai, reiktų vieningesnės krepšininkų rengimo sistemos. Dabar, pavyzdžiui, nemanau, kad Lietuvos krepšinio mokyklos turi vieningą sistemą, kaip ugdyti aukštaūgius. Pripažinkime, kad šį čempionatą laimėjo puolimas.
Juancho Hernangomezo yra aukštas žmogus, bet finale puikiai pataikė tritaškius. Reiktų mažiau kritikuoti FIBA langus ir labiau susitelkti ties vieningu jaunuolių sistemos paruošimu vyrų rinktinei. Nesakau, kad reikia visus treniruoti pagal vieną kurpalį, bet J. Hernangomezo pavyzdys parodė, kad mūsų aukštaūgiams trūksta įvairovės.
2022 m. Europos čempionato natūralizuoti amerikiečiai
Ispanija Lorenzo Brownas (natūralizuotas 2022 m. liepą.)
Vokietija: Nickas Weileris-Babbas (natūralizuotas 2022 m. rugpjūtį)
Kroatija: Jaleenas Smithas (natūralizuotas 2022 m. rugpjūtį)
Bosnija ir Hercegovina: Johnas Robersonas (natūralizuotas 2022 m. liepą)
Juodkalnija: Kendrickas Perry (natūralizuotas 2022 m.)
Vengrija: Mikaelas Hopkinskas (natūralizuotas 2022 m.)
Slovėnija: Mike‘as Tobey (natūralizuotas 2021 m. birželį)
Turkija: Shane‘as Larkinas (natūralizuotas 2020 m. vasarį)
Sakartvelas: Thaddusas McFaddenas (natūralizuotas 2020)
Bulgarija: Dee Bostas (natūralizuotas 2016 m.)
Lenkija: A.J. Slaughteris (natūralizuotas 2015 m. liepą)
