41 metų sportininkas savo karjerą pradėjo dar 1996-aisiais Alytuje. Nepaisant praėjusių daugybės metų kartu su broliu Kšyštofu vis dar rungtyniauja, o šiuo metu atstovauja Šakių „Vyčio“ klubui NKL lygoje.
Per savo karjerą D. Lavrinovičius pasiekė įsimintinų pergalių. Triskart tapo LKL čempionu, triumfavo Ukrainos, Rusijos čempionatuose, su komanda iškovojo Turkijos taurę.
Su Lietuvos rinktine 2013 metais Europos krepšinio čempionate laimėjo sidabrą.
Laidos „Nematoma pusė“ vedėjas Tomas Langvinis paprašė palyginti Darjušo, kuris iš brolių per karjerą iškovojo daugiau apdovanojimų.
„Sunkus klausimas. Tačiau, geriau pagalvojus, galbūt Kšyštofas turi daugiau asmeninių apdovanojimų. Man tie klubų keitimai kartais gal neišeidavo į naudą. Nors tai ir buvo stiprios komandos. Va prieš ketverius metus to sezono Eurolygos finalinio ketverto dalyviai buvo tie klubai, kuriuose esu žaidęs“, – sakė D. Lavrinovičius.
Pasisukus kalbai apie uždarbį, brolis atskleidė, kuris iš iš judviejų su Kšyštofu uždirbo daugiau.
„Piniginiu atžvilgiu viskas klostėsi gana gerai. Bet kartu per visą laiką sutikau daug puikių trenerių, skirtingų žaidėjų. Nuo aukščiausio lygio krepšininkų iki talentų, kurie neišnaudojo savo potencialo. Pamenu dar Rusijoje žaisdamas išgirdau dviejų jaunų žaidėjų pokalbį, kai jie kalbėjo apie pinigus.
Vienas jų sakė, kad jei gautų tokį atlyginimą mestų ir po 30 taškų. Aš leptelėjau, kad pirma reik tiek sugebėti įmesti, o tada bus ir pinigai. Jei lyginant su broliu, aš gal nedaug, bet 15 proc. esu aplenkęs jį. Nebent jis man nesakydavo, kiek uždirbdavo“, – šypsosi D. Lavrinovičius.
Aukštaūgis 2006 metais persikėlė į Rusiją. Iš pradžių žaidė Kazanės „Uniks“, vėliau sekė Maskvos „Dinamo“. D. Lavrinovičius prisiminė, kad prieš tai buvo gavęs ir itin viliojantį pasiūlymą iš Ispanijos.
„Tada su „Barcelona“ buvau sutaręs dėl kontrakto. Tačiau sutartį siūlė ir „Dinamo“. Sakė, kad duos pinigų tiek, kiek reikia. Taip gavosi, kad tada patyriau nugaros traumą. Panašią turėjo brolis, mačiau, per kiek laiko jis atsisatė, tad nemaniau, kad ir man prireiks daug laiko atsigauti. Praėjau medicininę patikrą Barselonoje, jau viskas atrodė gerai, bet tada vėl skambutis iš Rusijos.
„Dinamo“ vadovai siūlė dviejų metų sutartį ir sakė, kad tiek Ispanijoje neuždirbsiu per ketverius metus. Tariausi ir su agentu, ir su broliu. Nerimavau ir dėl traumos. Taip gavosi, kad paskutiniu momentu vis dėlto nusprendžiau pasirinkti „Dinamo“. Tai buvo turbūt vieninintelis kartas, kai sprendimą priėmiau ne pagal savo principus“, – atviravo krepšininkas.
Toliau buvo karjeros stotelė Madride, kur sezoną žaidė „Real“ klube.
„Aš tada sakiau treneriui, kad darysiu viską, ko reiks komandai. Ten buvo aukšto lygio žaidėjai. Viskas buvo gerai, bet paskui pamačiau, kad ispanai vertinami labiau. Jie vis vien pirmoje vietoje. Tu gali žaisti panašiame lygyje, bet jie, galų gale, bus svarbesni“, – apie 2009/2010 m. sezoną Madride pasakojo aukštaūgis.
Po to sekė Stambulas ir „Fenerbahče“. Ten brolis irgi praleido vieną sezoną. Tačiau apie tuos metus krepšininkas gali atsiliepti tik gražiausiais žodžiais.
„Nuostabus miestas ir laikas ten. Ir man, ir mano šeimai. Tik geriausi prisiminimai. Buvau pagrindinis žaidėjas, laimėjome praktiškai viską Turkijoje. Man tada jau buvo 31-eri, bet savo taškus susirinkdavau. Tada į komandą dar ir Šarūnas Jasikevičius atvyko. Jis mane tiek aikštėje, tiek už jos ribų išmokė daug dalykų.
Jis turėjo tą savybę, kai reikia juokauja, bet, kai ateina lemiamas metas, juokai baigiasi ir prasideda rimtas darbas bei profesionalus elgesys“, – pasakojo D. Lavrinovičius.
2011/2012 m. sezoną krepšininkas praleido Maskvos CSKA, kur treneriu dirbo Jonas Kazauskas ir žaidė Ramūnas Šiškauskas. Su T. Langviniu aukštaūgis juokavo, kad visur, kur žaidė, buvo lietuvių, tad jis nelabai ir jautėsi legionieriumi.
„Visur buvo tų lietuvių. Legionieriaus duonos praktiškai neragavau“, – juokėsi D. Lavrinovičius.
Karjera tada pakrypo į Kauną, kur buvo sezonas „Žalgiryje“. 2013/2014 m. krepšininkas praleido Kijevo „Budivelnik“. Bet itin įsiminė karjeros etapas Italijoje. Anot sportininko, vėliau sekę du sezonai Emilijos Redžo „Grissin Bon“ klube buvo labai geri.
„Žinote, yra skirtumas, kai tu kažką laimi su gera komanda ir kai tą padarai su ta, iš kurios tiek nesitiki. Italijoje mes laimėjome taurę, pralaimėjome čempionato finalą per vieną metimą. Pamenu, kaip tada buvo skaudu, kaip visi verkė. Turėjome nuostabią komandą. Geras jaunimas, patyrę krepšininkai. Buvo Rimas (Kaukėnas, – aut. past), kuris ten stebuklus darė ir puolime, ir gynyboje.
Miestas mus palaikė, žmonės kvietė kavos visada, gatvėje šaukė mūsų vardus. Kartais net pagalvodavau, gal geriau liksiu namie. Bet dažniausiai tas dėmesys nebuvo blogas, miestas mylėjo komandą“, – apie 2014-2016 m. sezonus Italijoje sakė D. Lavrinovičius.
Laidos vedėjas paklausė krepšininko, ar yra sprendimas, kurio sportininkas gailisi per savo karjerą.
„Turbūt ta situacija su „Barcelona“. Apskritai tai nesigailiu nieko. Jei per karjerą kažką padarydavau blogai stengdavausi to nekartoti. Mokiausi iš klaidų. Gal kartais tie sprendimai buvo spontaniški, neapgalvoti, bet niekada nenorėdavau kažko įskaudinti ar įžeisti. Bet su „Barcelona“ pasielgiau ne pagal savo sąžinę“, – tikino D. Lavrinovičius.
Pokalbis su D. Lavrinovičiumi – apie legioneriaus karjerą, įsimintinus trenerius, nutikimus ir iškovotas pergales.
