Kol turime kiek daugiau laisvo laiko, nusprendžiau tapti rašytoju. Pasidalinsiu savo naująja patirtimi ar įžvalgomis. Nesu tikras kiek ateityje turėsiu laiko tokio tipo rašliavai, tačiau atsiradus progai stengsiuos mūsų patyrimais dalintis ir ateityje.
Šį kartą apžvelgsiu laikotarpį nuo kelionės pradžios Vilniuje iki pirmojo Naujųjų metų ryto Limoje.
Natūralu, kad išvykimas simbolizuoja naują šio projekto etapą. Visos kasdieninės „lietuviškos“ rutinos bei svarbūs užsiėmimai tampa nebe tiek aktualūs, kai išjudi pro Vilniaus oro uosto patikros skanerius. Buvo labai smagu pamatyti svarbius mums žmones, kurie nepatingėjo šeštadienio popietę atvykti atsisveikinti ir palinkėti komandai sėkmės prieš didįjį mūsų išbandymą.
Kelionė.
Stengiantis sudėlioti komandos narių logistiką, supranti koks „privalumas“ gyventi vidutinio dydžio miestelyje. Myliu Vilnių, bet norint nukakti į kitą pasaulio vietą, neretai tenka užtrukti ilgiau nei tikiesi.
Iš sostinės išskridome į Frankfurtą, kur turėjome praleisti naktį. Laikas neprailgo, išbandėme tradicinės vokiškos virtuvės atributus, karką su troškintais kopūstais bei šnicelį. „Panaršėme“ po Kalėdinį Frankfurtą, vakaras buvo maloniai šiltas +11. Geras perėjimas prieš laukiančius karščius. Buvo ir malonių netikėtumų – viename geresnių Frankfurto viešbučių konsjeržas, užklaustas kur galėtume skaniai pavakarieniauti, didžiai mūsų visų nuostabai, atsakė lietuviškai. Tiek mums, tiek ir jam tai buvo malonus susitikimas. Asmeniškai nematau nieko blogo, kad profesionalūs žmonės gerai dirbdami savo darbą taip reprezentuoja Lietuvą. Juk tuo atveju jie ir yra mūsų šalies ambasadoriais.
Sekantį rytą laukė skrydis į Madridą, kuriame vėlgi turėjome gerą pusdienį iki naktinio skrydžio į Limą. Madridas mus sutiko gerokai žvarbesniu oru, nei iš jo galima būtų tikėtis. Po „išsamaus“ pasivaikščiojimo, suradome jaukią kavinaitę bei, žinoma, išbandėme ir Ispaniškos virtuvės ypatumus.
Kelionėse dažnai turi „prastumti“ laiką tarp skrydžių, tačiau geroje kompanijoje tai daryti visiškai nesudėtinga. Turėjome gerą laiką, apsidėliojome darbines strategijas. Kadangi komanda sudaryta iš geriausių savo srities specialistų, tad, suprantama, jau būdami Lietuvoje apsitarėme dėl pagrindinių darbo principų. Keliaujant perėjome prie svarbių, mums reikalingų detalių.
Vakarėjant grįžome į pagrindinį Madrido Barajas oro uostą tolimesniam skrydžiui į Limą. Oro uoste jau pradėjo matytis komandų, startuosiančių Dakare, atributika. Čia ir mūsų bičiuliai, legendinė Kamaz Master, komanda ir Renault Truck ir Dessoude komados, su kuriomis turėjome progos susipažinti Silk Way Rally metu. Didelis kiekis specialistų dirbsiančių Dakar‘o organizacijoje, visi vienodomis aprangomis. Gražu.
Su Sauliumi paskaičiavome, kad į Dakarą išskrenda apie 3 tūkstančius europiečių. Kai tai nutinka per trumpą laiką, tampa labai pastebima J. Dakaro organizatoriai yra atradę ir dar vieną puikią verslo nišą. Yra įkūrę kelionių agentūrą, kuri dėlioja komandų logistiką, rūpinasi lėktuvų bilietais ir gyvenimu Pietų Amerikoje. Naudodamiesi tikrai nemažais dalyvių srautais, sugeba padaryti tikrai atraktyvių pasiūlymų. Win – win.
Transkontinentinis skrydis yra tai, ką norėčiau gyvenime patirti mažiausia. 13 valandų lėktuve visgi yra išbandymas. Dėl riboto biudžeto nesirinkome verslo klasės vietų, tad teko naktį praleisti nepatogiai miegant kėdėje. Jei tai iš vis galima pavadinti miegu. Keistas šio skrydžio ypatumas – beveik visas 13 valandų praleistų ore skrendi tamsoje. Dėl besikeičiančių laiko juostų kiek aplenki laiką. Tad ankstyvą rytą nusibeldžiame į Limą.
Lima.
Nesu buvęs Pietų Amerikoje, tad viskas ką įsivaizdavau buvo tai, ką skaičiau knygose ar mačiau per mano nelabai žiūrimą televizorių. Lima 10 milijonų gyventojų miestas. Tačiau jis kažkoks harmoningas. Nematėme nei didžiulių automobilių spūsčių, nei begalinio žmonių srauto. Gal neužtaikėm.
Pirmam įspūdžiui, Lima – švarus ir tvarkingas miestas. Daug mums nematytų automobilių, kurių didžioji dalis senai „pasibaigusiu“ galiojimu. Senai, tai tikrai labai senai :) . Bet tai jiems netrukdo judėti eisme. Architektūra, turbūt būdinga Pietų Amerikai. Kiekvieno Limos gyventojo garbės reikalas savo nedidelį kiemelį apsitverti aukščiausia tvora, o jos viršuje pratiesti spygliuotą vielą ar net ja paleisti elektros srovę. Mums nepasirodė, kad Limoje gali būti labai nesaugu. Gal tai apgaulinga? Antra vertus, komandoje daug tvirtų vyrų, tad norint mus įveikti tikrai būtų ką veikt :) .
Lima įsikūrusi šalia Ramiojo vandenyno, nuo miesto į pakrantę driekiasi didžiuliai įspūdingi skardžiai. Tai turbūt vienintelis tikrai palikęs įspūdį reginys.
Žmonės nedideli. Negražūs. Nors gal tai skonio reikalas. Mūsų supratimu dailūs žmonės ten negyvena. Pasak mūsų komandos nario, Carlos‘o (kuris yra argentinietis), situacija pasikeis kai mes pervažiuosime Andų kalnus Argentinoje. Jaučiu, kad taip jis nori parodyti kuo jie yra geresni už perujiečius. Pagyvensim – pamatysim.
Klimatas. Kol kas turime labai gerą „lietuvišką“ vasarą. Bet ateityje, judant daugiau į kontinentą, stipriai kais. Taip, kad aklimatizacijai pats tas. Žinoma, neskaitant to, kad visi stipriai nudegėme jau pirmąją dieną. Sekantį rytą draugiškai atsiprašėme kremo nuo įdegio ir pradėjome jį vartoti.
Važiavimas iš oro uosto buvo paženklintas pirmaisiais bandymais mus apgauti. Matyt tai yra ne tik mūsų taksistų kraujyje. Na, lietuviai ne iš kelmo spirti, tad permokėjome tik truputėlį. Kad Limos taksistai labai blogai nesijaustų :) .
Dar. Policija. Negalėjau apie ją neparašyti. Policijos daug. Nežinau ar tai susiję su Dakar‘o atidarymu. Bet tikrai daug policijos mieste. Policininkai dažniausiai turi kokią nors transporto priemonę. Ar tai yra raitoji policija, kuri patruliuoja paplūdimyje, ar labai įvairaus amžiaus transporto priemonės nuo prieštvaninio dviračio su vidaus degimo varikliu iki naujausio pikapo. Bet visų, išskirtinai visų policininkų (išskyrus raituosius) bendras bruožas yra įjungti švyturėliai. Žinoma, niekas iš vietinių į tai nekreipia visiškai jokio dėmesio. Susidaro įspūdis, kad atėję į darbą policininkai visų pirma ką padaro prieš išgeriant kavos – įjungia savo mėlynuosius švyturėlius. Nes gražu, turbūt.
Technikos paėmimas iš uosto.
Pirmasis darbas po įsikūrimo viešbutyje buvo pasiimti techniką iš uosto. Turime įvairių su tuo susijusių patirčių, tad norėjome šį formalumą sutvarkyti pirmu prioritetu. Mūsų giliai nuostabai ilgiausia technikos atsiėmimo dalis buvo …mūsų Toyota visureigio su „nustipusiu“ akumuliatorium užvedimas. Visa kita ėjo kaip iš pypkės. Dakar‘o organizaciją labai palaiko Peru valdžia, tad susidaro įspūdis, kad specialių nurodymų pagalba visi informuoti, kad kiekvienas sudaręs kliūtį dalyvis turės atsisveikinti su savo galva. Gyventi nori visi, tai ir vyksta sklandus darbas.
Pasiėmę techniką nugabenome ją į dalyvių bivuaką (tai terminas nusakantis dalyvių stovyklą). Į ją jau pradėjo rinktis visos pagrindinės komandos ir, žinau, kad sausio pirmosiomis dienomis čia bus tiršta, matyt, ne mažiau nei milijardo dolerių bendros vertės technikos.
Bivuakas įsikūręs šalia pagrindinio Limos paplūdimio. Dvelkia malonus brizas nuo Ramiojo vandenyno. Jame plaukioja delfinai. Viršuje skraido, nesumeluosiu, mano dydžio pelikanai. Žodžiu, jauki ir maloni idilija prieš didįjį išbandymą.
Lima ruošiasi Dakar‘o atidarymo iškilmėms. Jau statosi ištisi miestai paplūdimyje. Bus tikrai didelė lenktynių atidarymo fiesta. Jau uždaryti keliai, kuriais lenktynių dalyviai sausio 5 dieną važiuos į priėmimo ceremoniją.
Naujųjų šventimas.
Tuo metu, kai Lietuva sutikinėjo Naujuosius metus, mūsų komanda plušo prie lenktynių technikos. Čia man prisimena vienas berods sovietų multiplikacinis filmukas. Tiksliau fragmentas iš jo, cituoju: saulė dar nepatekėjo, o durnių šalyje jau vyko darbas. :)
Gavome labai daug pasveikinimų. Labai miela. Ačiū!
Vakarėjant nusprendėme pamatyti kaip Naujuosius sutinka Limos gyventojai. Nors ir išvargę nuo kelionių bei laiko skirtumo, susikaupėme vakarienei bei Naujųjų sutikimui.
Pavakarieniavę centre, nupėdinome į pakrantę, kur, pasirodo, limiečiai renkasi sutikti Naujuosius. Kad įsivaizduotumėte, pakrantė tęsiasi ne vieną dešimtį kilometrų. Tačiau susidaro įspūdis, kad ten susirenka visi 10 milijonų Limos gyventojų. Girtų, kaip mes juos suprantame, aš nemačiau. Tačiau fejerverkai paliko tikrai nemažą įspūdį. Jei Vilniuje sudėtume iššautos pirotechnikos kiekį ir padaugintume iš 1000, gal ir galėtume tai sulyginti su tuo, kas vyko Limoje žengiant į 2013‘uosius.
Dabar.
Šiuo metu Limoje yra sausio 1 diena. 11 val. ryto. Komanda jau po pusryčių. Mechanikai išvažiavo prie lenktynių technikos į bivuaką. Neužilgo atvažiuos Vitoldas ir judėsime susipirkti įvairių menkniekių, kurių nepaėmėme Lietuvoje.
Šiandien dar diena, kai esame nepriklausomi nuo lenktynių tvarkaraščio. Tad po truputį ruošiamės administracinėms ir techninėms komisijoms.
Kai bus galimybė, prisėsiu ir parašysiu apie tolimesnius mūsų nuotykius ir realijas Pietų Amerikoje.
Iki greito!
TAIP PAT SKAITYKITE:
