„Jei sėdėdamas prie stalo nebūčiau tikras, ar pasitikiu tuo žmogumi, Dakare greičiausiai reiktų jį nužudyti, nes ten viskas išreikšta tūkstančiu kartų stipriau nei paprastame gyvenime“, – viešėdamas balsas.lt redakcijoje ir duodamas interviu kalbėjo antrąjį Dakaro ralio egzaminą po daugiau nei dviejų mėnesių laikysiantis 36 metų Benediktas Vanagas.
Kiekvieną pasirengimo minutę skaičiuojantis vienas geriausių ir labiausiai patyrusių Lietuvos lenktynininkų B. Vanagas Dakaro ralio krikštą gavo šių metų pradžioje. Kartu su šturmanu Sauliumi Jurgelėnu po daugybės sudėtingų situacijų atvažiavo 65-as iš 91 finišavusio ekipažo.
Būsimasis 35-as Dakaro ralis vyks sausio 5–18 dienomis, o B. Vanago, jo naujojo šturmano baltarusio Andrejaus Rudnickio ir patobulinto automobilio „OSCar 03“ laukia 14 dienų maratonas ir daugiau nei 8 tūkst. kilometrų maršrutas, kuris drieksis per tris Pietų Amerikos valstybes: Argentiną, Boliviją ir Čilę.
Specialiame interviu balsas.lt B. Vanagas kalbėjo apie naujo šturmano atranką ir paaiškino, kodėl svarbu pasitikėti juo kaip žmogumi, ant kokio „grėblio užlipo“ praėjusiais metais, kodėl nesėda prie gamyklinio automobilio vairo, apie ką pagalvojus purto drebulys ir daug kitų įdomių dalykų.
„Kolegos atsiuntė nuotrauką, kaip automobilis buvo ruošiamas 2012 metais ir dabar. Tarp nuotraukų skirtumas – metai ir viena valanda. Ir jie parašė „Surask 10 skirtumų“, – linksmą istoriją prisiminė lenktynininkas. – Dabar esame labai panašioje pasirengimo fazėje. Praėjusiais metais mums buvo sunku, nes nelabai žinojome, kur važiuojame, o šiais metais ne ką lengviau, nes jau žinome, kur važiuojame. Dakaras – labai sudėtingas procesas, norint jam gerai pasiruošti... man viduje tikrai neramu.“
B. Vanagas pasakojo, kad pasiruošimas Dakarui – apie 10 tūkst. smulkmenų, kurias turi padaryti geriausiai. Toks pasiruošimas vyksta visur, nesvarbu, ar renginį ruoši, ar operaciją žmogui darai, ar teismui rengiesi. Yra tam tikras kiekis punktų, kuriuos turi įgyvendinti. „Turime tris savaites, kol teks techniką išsiųsti į Pietų Ameriką. Taip, kaip pasiruošime per tą laiką, taip atrodysime ir Dakare. Tai labai atsakingas veiksmas“, – kalbėjo B. Vanagas.
– Pakeitėte šturmaną. Kokios aplinkybės privertė tai padaryti?
– Su Sauliumi Jurgelėnu startavome kartu nuo 2009 metų. Jis pamatė, kad pasiruošimas tokiam projektui vyksta ilgai. Saulius fiziškai nelabai gali skirti tiek daug laiko. Mūsų santykiai puikūs, nemažai bendraujame, jis tikrai padeda, bet dalyvauti fiziškai šiame projekte negalės. Padarėme kitą sprendimą. Turėsiu labai profesionalų žmogų šalia. Mane tai džiugina.
– Baltarusis Andrejus Rudnickis. Galite apibūdinti savo naująjį šturmaną, kaip darėte atranką?
– Apsibrėžėme visatą, pažiūrėjome, kad tai būtų žemės rutulys, ši egzistencinė forma – žmogus (šypsosi). Lietuvoje turime iki trijų asmenų, kurie žino, kas yra ralio maratonai. Andrejaus privalumas prieš kitus – jis daugelį metų dirba su gamyklinėmis komandomis, kurios dalyvauja Dakare. Vadinasi, jis turi visą dabartinę informaciją, kaip elgiasi vienos ar kitos gamyklinės komandos, kokius sprendimus priima, kokie būna jų pasirinkimai. Anksčiau galvodavome, kad pataikysime, kai kuriais atvejais net pataikydavome, o dabar esame tikri. Mes negalime priimti tokių sprendimų kaip gamyklinės komandos, nes mus riboja biudžetas ir kiti ištekliai, tačiau bent jau žinome, kaip tą dalyką reikėtų daryti. Andrejus prieš mėnesį su vairuotoju iš Rusijos laimėjo pasaulio ralio maratono taurės etapą Lenkijoje. Jis žino, ką daro sėdėdamas šturmano kėdėje.
Tai įvairiomis prasmėmis labai kokybiškas žmogus. Asmeniškai jį pažįstu daugiau nei 5 metus. Kadaise bendraujant su Jurgiu Kairiu, jis man sakė: „Benediktai, tu man man kaip sparno brolis.“ Tą patį galiu pasakyti apie Andrejų. Tai žmogus, su kuriuo kalbame ta pačia kalba. Žmogiškąja prasme mes vienas kitą gerai suprantame. Profesionalumas viena, patirtis – kita, o ar žmonės tinka vienas kitam, tokio sudėtingumo projektuose kaip Dakaro ralis yra vienas iš pagrindinių dalykų. Jei sėdint prie stalo nebūčiau tikras, ar pasitikiu tuo žmogumi, Dakare greičiausiai reiktų jį nužudyti, nes ten viskas išreikšta tūkstančiu kartų stipriau nei paprastame gyvenime. Dėl ekstremalių situacijų ir didelio nuovargio, kuris tęsiasi dvi savaites.
Žmogus susidūręs su ekstremaliomis sąlygomis apsinuogina, išlenda visos teigiamos ir neigiamos jo savybės. Jei tam tikru atveju nepamatysi, kurioje vietoje žmogus tau gali netikti, Dakare ta situacija tikrai išlįs ir pasirodys. Ekipaže reikalingas sklandus darbas viso šio sunkaus ultramaratono metu. Reikia maksimaliai gerai atsirinkti. Šią minutę, kad tai labai geras pasirinkimas. Kaip bus iš tikrųjų, pamatysime.
– Žadėjote, kad varžysitės Dakaro ralyje penkerius metus. Dabar jau artėja antras kartas. Iš kur semiatės jėgų ir energijos?
– Daug svajoju. Žinau, kad viskas šioje planetoje ir visatoje įmanoma. Klausimas, kiek įdėsi energijos, kad tai įvyktų. Dažnai žmonėms, kurie nesiekia aukštų tikslų, gaila savo energijos. Mano paveikslėlis, kurį nusipiešiau, pakankamai mane motyvuoja, kad nesustočiau net esant sudėtingai situacija. Tai ir visa paslaptis. Kodėl penkeri metai? Norint pasiekti rezultatą, vieneri – ne laikas, dveji metai – per mažai informacijos, norint pasiekti tam tikrų rezultatų. Po praėjusio Dakaro ralio apie jį žinau tūkstantį kartų daugiau, nei žinojau prieš tai. Reikia nepamiršti, kad yra žmonių, kurie startuoja 20-ą ar 25-ą kartą. Jie turi rimtas komandas ir toje aplinkoje turi rodyti geriausia, ką gali. Penkeri metai, mano įsitikinimu, mažiausias terminas. Ar man pavyks? Pamatysime. Ateityje bus daug sunkių akimirkų, bet toks jau mano gyvenimo kelias.
– Turite užsibrėžęs tikslą ateinančiame Dakaro maratone?
– Praėjusiais metais „užlipau ant grėblio“. Su žurnalistu diskutavau apie potencialias galimybes ir pasakiau, kad susiklosčius tam tikrai situacijai galima užimti tam tikrą vietą. Ir tai buvo pateikta kaip mūsų tikslas. Turėjome sudėtingą ralį, tam tikrų įvykių, kurie neleido pasiekti tą vietą. Galiu pasakyti, kad tikrai žinosiu rezultatą, kaip ir visi, sausio 18 dieną. Iki tol prognozė – sudėtingas ir nedėkingas reikalas. Važiuojame padaryti geriausia, ką galime. Šiais metais žinome daugiau. Technikos gal mums nepavyko turėti tokios, kokios norėtume aukštam rezultatui pasiekti, bet turime patobulinimų ir stengsimės padaryti geriausia, ką galime.
– Automobilis „OSCar 03“ patobulintas pagal jūsų poreikius. Ką tai reiškia?
– Kiekvienas lenktyninis automobilis pagaminamas pagal tam tikrus reikalavimus, taisykles, numatytas lenktynių ar tarptautinės automobilių federacijos. Iki tam tikros ribos jis gali būti tobulinamas. Įsigijome automobilį „OSCar 03“ specifikacijos, šiuo metu jis „sumutavęs“ ir įvykusi trečios kartos evoliucija. Tai nėra revoliuciniai sprendimai, kurie pakeitė automobilį.
Turėsime naujesnę elektronikos valdymo sistemą, nes praėjusiais metais dėl dulkių turėjome labai daug problemų ir praradome gal valandą laiko dėl to, kad neveikė tam tikros funkcijos. Vienas svarbiausių patobulinimų – perdarėme automobilio priekį. Matomumas man ir šturmanui bus daug geresnis nei prieš tai. „OSCar“ gamintojai neatkreipė dėmesio į tam tikrus vizualumo rodiklius – kai sėdi viduje man automobilio priekinis dangtis maišydavo matyti, kas yra priekyje. Toli matau labai gerai, o prie automobilio 10 metrų – mirtina zona. Važiuojant kopose, kai artikuliuoja horizontas, ar kalnuose siaurais keliukais, negali apsisukti, nes nieko nematai. Didelė tikimybė užvažiuoti ant pavojingo objekto ar netgi nukristi. Dar vienas pakitimas – stabdžių sistema. Automobilis buvo išrinktas visiškai, 80 proc. detalių – naujos. Tai bus vėl naujas „OSCar“ trečios evoliucijos.
– Esate patenkintas „OSCar 03“ automobiliu?
– „OSCar 03“ – geras kompromisinis variantas. Jis kainuoja bent penkis kartus mažiau už gamyklinį automobilį, kuriuo galima laimėti Dakarą. Jis gal tik 25 proc. prastesnis už gamyklinį automobilį. Rezultato greičiausiųjų dešimtuke su „OSCar 03“ tikrai nesugeneruosi, ten važiuoja daug rimtesnė technika. Negaliu sakyti, kad jis blogas. Daug dirbame prie automobilio geometrijos, pakabos, kad turėtume komfortiškesnį važiavimą esant dideliems greičiams, kad geriau valdytume. Reziumuojant „OSCar 03“ – tvirtas automobilis, jis tai parodė atvežęs mus į finišą šiais metais. Kaip bus kitais – pamatysime.
– Kiek kainuoja gamyklinis automobilis, važiuojantis Dakaro ralyje?
– Dakaro ralį laimėjęs Stephane‘as Peterhanselis važiavo su „Mini“. Toks naujos specifikacijos automobilis kainuoja 1,2 mln. eurų, tai yra beveik 5 mln. litų. „OSCar“ pilnos komplektacijos automobilis kainuoja apie 250 tūkst. eurų ir tai penkis kartus pigiau nei „Mini“. Norėjome turėti panašų automobilį į „Mini“, kuris galbūt būtų dėvėtas, nenaujas. Šiais metais dar nesugebėjome sugeneruoti tokio biudžeto, kad galėtume ryžtis įsigyti tokį automobilį.
– Ar realu, kad B. Vanagas kada sės prie gamyklinio automobilio vairo su visu įmanomu aprūpinimu ir sieks aukščiausių tikslų?
– Tokių pasiūlymų jau yra buvę. Į mus kol kas žiūri kaip į potencialiai neblogą ekipažą ir duoda tam tikras lengvatines sąlygas. Visgi nemažą biudžeto dalį turime atnešti patys. Apskaičiavome, kad šiame gyvenimo etape negalime sau leisti tokios prabangos. Negalime sugeneruoti šioje rinkoje – dirbame Lietuvoje ir Baltijos šalyse – tokio biudžeto, kuris patenkintų gamyklinę komandą. Į mus tikrai atkreipė dėmesį, žiūrėsime, kaip bus po šio Dakaro. Jei būsime gerokai išmintingesni, turėsime gerą vidutinį greitį, galėsime pasidžiaugti geresniais rezultatais nei iki tol.
– Kuo galima pamatuoti pasirengimą Dakaro raliui – pinigais, laiku, sudegintomis nervų ląstelėmis. Koks yra jūsų atskaitos matas?
– Savo išleistos energijos kol kas neskaičiuoju, matyt, dar turiu jos perteklių. Pinigai – vienas iš matų. Tai techninė sporto šaka ir darydami vienus ar kitus sprendimus dienos pabaigoje turime tam tikrą lentelę, kur įrašome tam tikrą sumą. Jei turime nuskraidinti komandą į Pietų Ameriką, tai bilietų išlaidos, apgyvendinimas, automobiliai. Turi suplanuoti visą procesą.
Kaip mes ruošiamės? Pagrindinės sudedamos dalys tokios – dirbame su partneriais turėdami tam tikrus susitarimus, su organizatoriais, kad galėtume būti tose lenktynėse, turime logistinius dalykus, planuojame visą savo veiklą Dakaro ralyje. Žmonės, automobiliai, detalės, viskas turi būti tinkamą dieną tinkamoje vietoje. Ruošiame techniką, dabar šio proceso pikas, nes liko trys savaitės iki išsiuntimo į Prancūzijos uostą. Ten vyksta mūsų sunkvežimis su atsarginėmis detalėmis, įrankiais, reikalinga įranga, sportinis automobilis ir du komandos visureigiai. Tam tikrą darbą atliekame su šturmanu, nepaprastai svarbus ir fizinis pasiruošimas. Turi išlikti gyvas ir maksimaliai darbingas per visą sunkų maratoną. Jei giliniesi į kiekvieną jų, atsiveria tūkstančiai pozicijų, kurias turi patikrinti. Procesas nelengvas.
– Ar B. Vanagui užtenka 24 valandų per parą?
– Jei žiūrėsime į mano darbo dieną, ji prasideda 7 valandą ryto, ir dažnai kompiuterį uždarau apie pirmą valandą nakties. Jei kas nors galvoja, kad mano gyvenimas įdomus ir lengvas... jis yra įdomus vienareikšmiškai, bet ar lengvas, manau, daug kas nesutiktų mokėti tokios kainos, kokią moku aš.
– Minėjote, kad svarbi pasirengimo dalis – treniruotės. Ką konkrečiai darote?
– Įvairios pasiruošimo fazės. Pagrindinis dalykas – kūno paruošimas, turi pasižymėti tam tikra ištverme. Man pagrindinis pratimas – bėgimas. Nemažai bėgu. Tam tikru periodu yra ir darbas su tam tikromis raumenų grupėmis, lankstumo pratimai. Turime tam tikrą darbą nuveikti per tam tikrą laiką, kad gruodžio pabaigoje kūnas būtų pasiruošęs atlaikyti didelį ir ilgai besitęsiantį karštį.
– O kaip treniruotės su automobiliu?
– Turėjau labai aktyvų sezoną. Šiais metais įveikiau apie 6000 km greičio ruožų ir tai didžiausias kilometrų kiekis iš visų Lietuvos lenktynininkų. Nors nevažiavau daug su „OSCar 03“, vairavimo duomenys išlikę ir jaučiuosi ramiai. Jei būčiau gamyklinėje komandoje, mano pasiruošimas apsiribotų darbu su galva, kūnu ir retkarčiais dalyvaučiau testuose, visu kitu būtų pasirūpinta. Dabar daug ką darome patys.
– Kas B. Vanagą trikdo ar trukdo ne ralio trasoje, o eilinėje Lietuvos miesto gatvėje?
– Niekas. Visai komfortiškai jaučiuosi. Sklandus eismas būtų tas, kuriame mieliau leisčiau laiką. Esu įsitikinęs, be šypsenos prie vairo, mums, lietuviams, trūksta supratimo, kad turime prie vairo būti panašūs vieni į kitus ir judėti panašiai. Jei važiuojame 50 km/val. greičiu, tai turėtume daryti visi. Nebus tuomet labai greitai ar labai lėtai judančių ir visi sklandžiai pasieksime tam tikrą vietą. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį ir padiskutuoti daugiau.
– Beveik metai prabėgo po praėjusio Dakaro ralio. Ar pavyko per tą laiką iškristalizuoti mintį, jausmą, kokį nors motyvą, kuris padėtų jums sėkmingai įveikti būsimąjį Dakaro ralio maratoną?
– Kaip komanda turime visus duomenis, kad pasiektume gerą rezultatą, bet pagrindinis žmogaus priešas yra galva. Norėčiau, kad būčiau pasidaręs visas įmanomas išvadas ir gerokai išmintingesnis nei buvau praėjusiais metais. Toks mano pagrindinis noras. Esu nemažai primiršęs, nes pačios aštriausios emocijos buvo tuomet, kai viskas vyko, po Dakaro ralio tikrai galėjau parašyti dvi įdomias, didelės apimties knygas. Pagalvojus apie Dakarą mane dažniausiai nupurto drebulys, nes žinau, kad nebus lengva...
