„Privalėjau „išspausti“ labai gerą sportinę formą. Sugebėjau tai padaryti. Treneris bei kiti sportininkai sakė, kad padariau daugiau negu maksimumą. Bet būtent todėl dabar turiu medalį. Paklausi, ką reiškia šis medalis? Padėtas taškas klasikiniame kultūrizme, - dar kartą tvirtai pakartojo T. Bendoraitis. - Daugiau neturiu, ko siekti čia: esu absoliutus Europos absoliutus čempionas, pasaulyje – antras, pernai „Arnold Classic“ buvau antras, šiais metais – pirmas. Viskas yra puiku“.
Paskutiniai 500 gramų
„Dabar reikia tobulėti... Į sceną grįžčiau tik po geros pertraukos. Negaliu stovėti vietoje. Manau, negalima laimėjus galvoti, kad jau esi viską laimėjęs. Kiek yra pavyzdžių, kai kelis metus iš eilės aukštus rezultatus demonstravusių sportininkų nesugeba užlipti ant apdovanojimų pakilos kitais metais, - kalbėjo T. Bendoraitis. - Kiekvieną kartą važiuodamas į varžybas manau, kad esu pasiruošęs maksimaliai, bet visada bijau, nes nežinau, kaip pasiruošę bus kiti sportininkai. Todėl į savo pasiruošimą žiūriu labai rimtai“.
Paklaustas, kaip vyko pasiruošimas „Arnold Classic“ varžyboms, atletas truktelėjo pečiais. „Šįkart viskas vyko elementariai. Po pasaulio čempionato neapsileidau. Ruoštis varžyboms pradėjau nuo liepos mėnesio vidurio. Spėjau. Tačiau prieš pat varžybas buvo sunku, nes sunkiai tilpau į klasikinio kultūrizmo kategoriją dėl svorio“, - prisipažino sportininkas.
Pasak jo, didžiausia problema buvo atsikratyti paskutinių nereikalingų gramų. „Tikėjausi per paskutinę dieną atsikratyti nereikalingo svorio likučio, bet atėjęs į svėrimą išgirdau „Eik pabėgiot“. Teko per valandą atsikratyti dar 500 gramų. Bėgau, atsikračiau svorio, - kiek susijaudinęs prisiminimais iš Madrido dalinosi Tomas. - Šis auksas man galėjo baigtis... Tai galėjo būti mano paskutinės varžybos... Tai buvo vienas sunkiausių pasiruošimų“.
Ašarų pakalnės
„Žmona jau verkė. Ir taip jau buvau tris paras nevalgęs, negėręs, o dar bėgt reikėjo. Tai yra per sunku. Ne tik man, bet ir šeimai. Tačiau kenčia ne vieno sportininko šeima. Tie, kas yra nebandę šios sporto šakos, nesupras, kas yra pasiruošimas, - kalbėjo T. Bendoraitis. – O žmona visada laukia, kad viskas greičiau baigtųsi, o dar svarbiau – kad baigtųsi gerai. Ji pergyvena ir stresuoja kartu. Kitaip ir būti negali. Ašarų sporte būna daug. Jau pernai mačiau, kaip verkia sportininkai ir jų artimieji. Juk visi atvažiuoja su viltimi ir lūkesčiais. Jie būna atidavę visas savo jėgas tam, kad užliptų į sceną“.
T. Bendoraitis nusijuokė, paklaustas, ar buvo baisu stovėti scenoje skelbiant galutinius rezultatus. „Man visada būna baisu. Yra daug sunkių momentų: pasiruošimas, laukimas, teisėjų vertinimas. Ten stovėdamas gali šauktis dievo, kažką bučiuoti, klūpoti, bet pats visada galvoju: „Ką parodei, ką sugebėjai parodyti – nieko neprisišauksi, nes teisėjai savo vertinimus jau surašė“. Šįkart scenoje pradėjau džiaugtis, kai likome trise, - sakė T. Bendoraitis. – Ar bijojau sidabro? Taip, nes mano tikslas buvo auksas. Šįkart viskas buvo su nuotykiais, kai likome dviese: nenugirdau, kai skelbė antros vietos laimėtoją. Stovėjome su serbu, išgirdau „Lithuania“ ir vos neišėjau atsiimti sidabro, bet laiku susiprotėjau, karščio banga perėjo per kūną. Pasijaučiau laimingas ir ramus, daugiau man nieko nereikia“.
Sportas ar kūryba?
„Poilsio neturėsiu. Dar šį sezoną planuoju sudalyvauti keliose varžybose Lietuvoje, tačiau nebūsiu tokios puikios formos. Nesugebėsiu taip gerai pasiruošti. Šiais metais buvo suplanuota, kad pagrindinės mano varžybos – „Arnold Classic“, nes tai yra labai svarbus turnyras. Žinau, kad dalyvausiu „Burneika Sports Classic“ varžybose, svarstau apie Savicko sporto festivalį, bet žinau, bet kol kas nesijaučiu pakankamai pailsėjęs, todėl negaliu pažadėti pasirodyti Savicko varžybose“, - svarstė atletas.
„Mūsų sporto šaka – daugiau kūryba negu sportas. Turi save tobulinti, teisėjai vertina nuo blauzdų iki pečių. Jie žiūri visą tavo kūną: proporcijas, raumenyną. Jį sukurti – kūryba. Nepamirškime pozavimo, kurio metu privalai parodyti visus savo raumenis. Tai yra daugiau negu sportas... Tai yra sunkiau negu tiesiog sportas“, - savo įžvalgomis dalinosi T. Bendoraitis.
Jo teigimu, žmonės matė, kiek jam „kainavo“ medalis. „Tačiau aš tylėjau ir kentėjau, o visi savo akimis matė, kaip atrodžiau. Ištempiau, o dabar džiaugiuosi“, - šyptelėjo T. Bendoraitis.
