Buvusio Lietuvos futbolo rinktinės stratego Algimanto Liubinsko karjera Ukrainoje netruko nė pusmečio. Iš vyriausiojo „Lvov“ komandos trenerio posto lietuviui teko trauktis jau po pirmojo pralaimėjimo.
Pusantrų metų trukmės kontraktą su Ukrainos I-oje lygoje rungtyniaujančia „Lvov“ ekipa A. Liubinskas pasirašė 2009-ųjų pabaigoje. Sausį prie ekipos vairo stojusiam lietuviui buvo iškelta užduotis išvesti futbolininkus į aukščiausią šalies divizioną, tačiau užbaigti pradėjt darbo treneris nesuspėjo.
Praėjusį savaitgalį „Lvov“ namie 1:2 nusileido „Aleksandrija“ klubui, o prabėgus dviem dienoms po šio mačo buvo paskelbta, kad sutartis tarp 58-erių lietuvio ir klubo nutraukiama abipusiu susitarimu.
Su Lvovo komanda atsisveikino ir A. Liubinsko asistentu buvęs Vitalijus Stankevičius. Klubo prezidentas Jurijus Kindzerskis nauju komandos treneriu paskyrė Viktorą Riašką, anksčiau dirbusį futbolininkų atrankos srityje.
Treniruojama lietuvio „Lvov“ vienuolikė sužaidė 7-erias rungtynes, iš jų ketverias laimėjo, dvejas baigė lygiosiomis ir patyrė vieną nesėkmę. Turnyro lentelėje komanda dalijosi 2 ir 3 vietas su Alčevsko „Stal“ ekipa.
– Ar netikėtą išsiskyrimą su „Lvov“ lėmė šis vienintelis pralaimėjimas? – paklausėme A. Liubinsko.
– Išsiskyrėme todėl, kad išseko ukrainiečių finansiniai resursai. Paprastai kalbant, jiems pasidariau per brangus.
Tokia pabaiga nebuvo netikėta, su Vitalijumi nujautėme, kad kažkas bręsta. Po mumis jau mėnesį „sėdėjo“ žmogus – į komandą priimtas kaip treneris agentas, kurį dabar paskyrė vyriausiuoju strategu. Valdžia tiesiog laukė pirmojo kluptelėjimo.
– Jautėte spaudimą iš „Lvov“ valdžios?
– Spręskite patys – dirbome iki pirmo pralaimėjimo. Apskritai man susidarė įspūdis, kad Ukrainoje patirti nesėkmės komanda neturi teisės. Pralaimėjęs iš karto gali sakyti „viso gero“.
– Oficialiai skelbiama, kad kontraktą nutraukėte abipusiu susitarimu. Kaip buvo iš tikrųjų?
– Galiu pasakyti tik tiek, kad su mumis atsiskaitė, neliko skolų. Bent jau tai yra gerai.
– Ar galima palyginti Ukrainos I-os lygos ir Lietuvos aukščiausiosios „A lygos“ čempionatus?
– Nė iš tolo. Kas čia Lietuvoje? Mėgėjų lyga, kurioje žaidžia visi, kas tik užsimano. Nėra jokio sportinio principo.
Ukrainos I-oje lygoje visai kitas meistriškumas, o apie aukščiausiąjį divizioną net kalbėti nėra ko. Didžiausia bėda, su kuria susidūriau Ukrainoje, buvo infrastruktūra. Lvove jos visiškai nebuvo. Klubui jau penkeri metai, o ta linkme visiškai nieko nenuveikta.
– Ką dabar veiksite?
– Kol kas neįsivaizduoju, pradžioje reikia atsipūsti.
Laurynas Butkauskas
