Kad patektų į olimpinį turnyrą, ši komanda turėjo nuversti kalnus – po pasaulį pabirę žaidėjai ne tik be diskusijų suvažiavo į rinktinę ir liejo prakaitą prieš atrankos turnyrą. Jauna valstybė jiems duoti praktiškai neturėjo ko, išskyrus moralinį palaikymą. Kitko, taip pat ir būtinų pinigų paieškų, ėmėsi patys sportininkai. Pirmasis NBA žaidęs lietuvis Šarūnas Marčiulionis Amerikoje turėjo įtakingų draugų. Vieni tokių – roko grupė „Grateful Dead“. Jie leido komandos aprangą papuošti savo grupės atributika – batika margintus marškinėlius su žymiuoju „Skullmanu“ sukūrė dailininkas Gregas Speirsas. Laivę mylinčiomis šalimis žavėjęsis menininkas, marškinėliams rinkosi Lietuvos vėliavos spalvas, o aukštai iššokęs į krepšį kamuolį dedantis skeletas simbolizavo įveiktas kliūtis. 450 tūkstančių dolerių – visą pelną pardavus marškinėlius – amerikietis skyrė Lietuvos rinktinei, kad ši galėtų vykti į žaidynes atstovauti savo šaliai.
„Kai reikėjo ruoštis olimpiadai, kiekvienas žaidėjas darė viską. Vasaromis grįžęs namo į Ispaniją treniruodavausi su Malagos komanda, pažinojau jos trenerį Javierą Imbrodą. Jis tapo antru užsieniečiu po Marčiulionio bičiulio amerikiečio Donnie Nelsono, kuris padėjo visomis prasmėmis. Kai Javierui Imbrodai pasiūliau būti vienu iš rinktinės trenerių, jo gimtasis kurortinis Meliljos miestelis sutiko mus remti, skyrė pinigų kelionėms“, – prisiminė bronzinės komandos kapitonas Valdemaras Chomičius. Už tai rinktinė įsipareigojo reklamuoti Melilją, sužaisti draugiškas rungtynes su šio miesto komanda, o jiedu su Rimu Kurtinaičiu po olimpiados padirbėjo šio kurorto sporto stovykloje.
„Politinis gyvenimas pasikeitė labai greitai. Nežinau, ar likus metams dvejiems iki Barselonos kuris bent galėjome pagalvoti, kad ten žaisime už Lietuvą. Visas tas laikas – pasaka. Žaidėme, manau, geriau, negu galėjome. Tos emocijos, noras, reikalas kovoti už Lietuvą – viskas susidėjo“, – įsitikinęs Arvydas Sabonis. Ir jam, ir vieningos kaip kumštis komandos draugams Barselonos bronza prilygo auksui. Visi jautėsi čempionais. Tokiais ir tapo lietuvių bei visą krepšinį ir laisvę mylinčio pasaulio širdyse.
– Treneri, kokius jausmus kelia trisdešimties metų įvykių prisiminimai? Ką jums reiškė atsiradusi galimybė olimpinėse žaidynėse ginti Lietuvos spalvas? – LTOK.lt paklausė Vlado Garasto.
– Prisiminimai labai gražūs, įdomūs, nes komanda buvo labai patriotiškai nusiteikusi. Kaip sakė Sabonis, šitas medalis jiems – brangiausias, nors prieš tai buvo su SSSR rinktine laimėję olimpinį auksą Seule. 1988-aisiais Korėjoje sunku buvo ir pasvajoti, kad jau po ketverių metų žaisime už Lietuvos rinktinę. Beje, niekas tada Barselonoje mūsų per daug nežinojo, net skyrė rusakalbį vertėją – ispaną, mokantį rusiškai. Po dienos mūsų žaidėjai jį likvidavo – atsisakėme paslaugų, nes Chomičius su Saboniu žaidė Ispanijoje ir laisvai kalbėjo ispaniškai. Be to, ir treneriai mokėjo kalbas.
– Rinktinėje kaip niekad dirbo įvairiatautis kolektyvas – jūs su šviesaus atminimo Raimundu Sargūnu, taip pat jau anapilin išėjęs ispanas Javieras Imbroda ir amerikietis Donnas Nelsonas jaunesnysis iš NBA, „Golden State Warriors“. Kaip suderėjo skirtingos kartos ir mokyklos?
– Mes labai gerai sutarėme. Tokiais atvejais svarbiausias dalykas – pasiskirstyti pareigomis. Rungtynėms vadovavau aš, prieš kiekvieną treniruotę – susirinkimas, kur pakalbėdavau, paskui kreipdavausi į kolegas: „Ką galite patarti jūs?“ Treniruotėse pirmą valandą dirbdavome su Sargūnu. Tai – apšilimas, technikos, greito puolimo tobulinimas. Antrą dalį, skirtą taktikai, palikdavome užsieniečiams. Visi buvome patenkinti, jautėmės svarbūs ir lygūs.
– Valstybė tuo metu nelabai ką galėjo pasiūlyti, pasirengimo sąlygos, švelniai tariant, skyrėsi nuo šiandieninių.
– Buvome biedni, tuo laiku mūsų pinigai buvo Vagnoriaus „žvėreliai“. Su jais ne kažką užsienyje nuveiksi. Ruoštis atrankos turnyrui pradėjome Druskininkuose, gyvenome sanatorijoje, kur žmonės poilsiaudavo ir taisydavo sveikatą po ligų. Valgydavome tą patį, ką ir tie ligoniai, tad vyrai iš valgyklos eidavo į kavines dar pavalgyti už savo pinigus. Sanatorijos maisto jiems būdavo per maža – juk po keturias penkias valandas fizinio krūvio gaudavo. Treniruodavomės mokyklos salėje su labai keistomis krepšių lentomis. Sabonis sakė, kad tokių niekur pasaulyje nebuvo matęs: metė kamuolį – stiklas įdubo. Paskui nupirkome ir padovanojome naujas geras lentas tai salei. Šiaip vieta pasiruošimui buvo gera, mokyklos direktorius – puikus, sportą palaikęs žmogus, aplink gamta – graži. Sportavome ir lauke, reikėjo fizinio pasirengimo. Tik maistas ir salė – skurdoki.
Kita vertus, ir pačiose žaidynėse Barselonoje visko patyrėme. Keturiasdešimt laipsnių, valandą vežė autobusu į treniruotės vietą, o ten – jokio kondicionieriaus, karštis toks, kad po valandos nebegalėjome nieko daryti – prakaito pribėgo žaidėjams į batus tiek, kad reikėjo išpilti. Nutraukėm treniruotė – pilnais skysčio batais nepribėgiosi. Bet vyrai buvo užsigrūdinę, praėję ugnį ir vandenį, labai geras kolektyvas, užtat viską ir atlaikėme.
– Prieš Barseloną atlaikėte ir sunkų atrankos turnyrą Ispanijoje, kur šlavėte varžovus. Vadinasi, sugebėjote pasiruošti ir ne idealiomis sąlygomis?
– Prieš atranką turėjome kelias kontrolines rungtynes, vienas svarbesnių turnyrų – „Akropolio taurė“ Atėnuose, kur sužaidėme su Italija, Prancūzija ir Graikija, žaidėme dvejas rungtynes Ibisoje, keliavome į Meliją, miestą, kurio meras – Imbrodos draugas, skyrė mums, vargšams, pinigų, o rinktinė ten sužaidė dvejas rungtynes. Mūsų atrankos į olimpiadą pogrupio turnyras prasidėjo Ispanijoje, Badachose, prie Portugalijos sienos. Žaidėme su Olandija, Didžiąja Britanija, Vengrija, Estija ir Jungtine komanda – buvusia SSSR. Gerai atsimenu: birželio 29-ąją prasidėjo finalinis turnyras Saragosoje, ten laimėjome prieš Kroatiją, Izraelį, Vokietiją, Čekoslovakiją, Slovėniją ir Italiją. Įsivaizduojate – iki olimpinių žaidynių aplošėme vienuolika šalių. Tada jau patekome į Barseloną…
– Į tą jau minėtą keturiasdešimties laipsnių karštį.
– Taip. Visa rinktinė gyvenome trijuose kambariuose be kondicionierių. Olimpiniame kaimelyje mums skirtas pastatas buvo prie pat autotransporto įmonės. Būdavo, pastovi po šaltu dušu, atsivėsini, guliesi kokią antrą nakties, kol užmiegi – trys, o ta įmonė pradėdavo darbą šeštą ryto: pakeldavo įvažiavimo užtvarą ir imdavo kaukti sirenos. Ir taip kankino dvi savaites. Bet ką darysi? Visa kita – aptarnavimas, maistas buvo puikūs. Valgyk 24 valandas per parą ko tik širdis geidžia. Mes dar pamaitindavome ir Lietuvos korespondentus – išnešdavome ir jiems, alkaniems, ko nors pavalgyti. Reikia padėti ir kitiems. Stengdavomės, kad niekas nepamatytų, nes nelabai gražiai būtume atrodę (šypsosi). O mums nieko nestigo. Visiems įspūdį darė margi komandos marškinėliai su užrašu „Better dead than red“ – „Geriau miręs nei raudonas“. Jie buvo labai populiarūs, sako, viso juos įsigijo net milijonas žmonių. Buvome užpykę ant „Adidas“ kompanijos, kad atsiuntė mums žieminius treningus – kuo mus laiko? Bet karštyje nei žieminių, nei kitokių treningų nepasigedome.
Atvažiavome žaisti ir laimėti, tą ir darėme. Kinija, Venesuela, Puerto Rikas, Australija – įveiktos, bet pralošėme Jungtinei komandai. Nežinau, kas tada nutiko, juk prieš juos Badachosoje laimėjome daugiau nei 30 taškų. Tiesiog tą dieną nėjo viskas. Ketvirtfinalyje gavome Braziliją – laimėjome, o pusfinalyje susidūrėme su „Svajonių komanda“ – NBA rinktine. Pasitarėme: nėra jokių prošvaisčių laimėti, paleiskime viską ir ruoškimės finalui, kovokim dėl prizinės vietos. Nuo tos „Dream Team“ gavome stambiai (76:127), po to kartu nusifotografavome. Turiu pripažinti, su mumis jie elgėsi labai maloniai ir pagarbiai. Po olimpiados peržiūrėjau statistiką – amerikiečiai per rungtynes vidutiniškai pelnydavo 117 taškų, o mes – antri – po 94 per mačą. Kai jau laimėjome bronzą, nugalėję tą pačią Jungtinę komandą, buvo didelis džiaugsmas. Su visomis atrankomis buvome laimėję 17 rungtynių iš 19. Sakyčiau, nerealus rezultatas, kraudavome visiems po šimtą taškų… Svarbiausia, olimpinėje Barselonoje aštuonis kartus skambėjo Lietuvos himnas ir tiek pat kartų kilo trispalvė – sužaidėme ten aštuonerias rungtynes. Tai buvo didelė reklama mūsų šaliai.
– Kaip jautėtės tuo momentu, kai tapo aišku, kad medaliai – jūsų, kad jau rezultato Jungtinė komanda nebeišlygins. Kaip neiššoko širdis, kai švieslentėje degė 82:78 Lietuvos naudai?
– Laikė ta širdis tada, bet paskui – sugedo. Gadinau ją, dėl to dabar gyvenu su stimuliatoriumi. Įtampa darbe būdavo tokia, kad sėdžiu, o pulsas toks lyg bėgčiau. Laimėjus Barselonoje medalius džiaugsmas buvo nesuvokiamas. Tie vyrai mokėjo ir kovoti, ir švęsti. Jie buvo tikrų tikriausia „Svajonių komanda“. Visi suvažiavo iš užsienio į tokias sąlygas, dirbo nieko neklausdami ir nenorėdami grąžos. Nuostabūs žmonės.
– Kas labiausiai motyvavo, vedė komandą pirmyn?
– Vyrai buvo labai užsigrūdinę ir čempioniško charakterio. Rinktinėje daug žmonių buvo iš Kauno „Žalgirio“, su kuriais kartu ėjome ilgą sunkų kelią. Dabar man kelią juoką krepšininkų skundai, kad sunku buvo privačiu lėktuvu suskraidyti ir žaisti dvejas rungtynes per savaitę. Būdavo, sužaidžiame SSSR čempionato finalines rungtynes, rytą anksti keliamės, važiuojam į Vilnių, traukinys į Maskvą, iš ten – lėktuvu į Paryžių, paskui dešimt valandų traukiniu iki Grenoblio žaisti su „Barselona“ dėl Europos taurės. Dabartiniai žaidėjai – kitaip užaugę, to nebeištvertų. Anos komandos stiprybei ir patriotizmui nebuvo lygių.
Bronzinė Barselonos olimpinių žaidynių komanda:
Lietuvos krepšininkai, išsibarstę po įvairių šalių ir žemynų lygas, į bendrą stovyklą susirinko 1992 m. gegužės viduryje. Iki atrankos turnyro buvo likęs vos mėnuo. Arvydas Sabonis atvyko iš Valjadolido „Forum“ (Ispanija), Šarūnas Marčiulionis – iš NBA klubo „Golden State Warriors“, Rimas Kurtinaitis ir Sergejus Jovaiša – iš Hageno (Vokietija), Valdemaras Chomičius – iš Belgijos „Trane castors Braine“, Gintaras Krapikas – iš Izerlono TuS (Vokietija), Romanas Brazdauskis – iš Adelaidės „West“ (Australija), Arūnas Visockas – iš Vroclavo ASPRO, Artūras Karnišovas – iš Seton Hallo universiteto JAV, Darius Dimavičius – iš Previdzos „Banik“ (Slovakija). Iš Lietuvos klubų į rinktinę pateko Gintaras Einikis (Kauno „Žalgiris“) ir Alvydas Pazdrazdis (Vilniaus „Statyba“).
Rinktinės vairas buvo patikėtas tuo metu Previzos „Banik“ dirbusiam Vladui Garastui, o jo asistentais tapo Raimundas Sargūnas iš Penevėžio, Donnas Nelsonas jaunesnysis iš „Golden State Warriors“ ir ispanas Javieras Imbroda iš Malagos klubo.
Krepšininkai ir valstybės vadovas
Besirengiant žaidynėms per draugiškas rungtynes Valdemaras Chomičius parkrito ant varžovo bato ir susilaužę šonkaulį. Bet aikštėje lakstė, tarsi nieko neskaudėtų. Prieš dešimt metų režisieriaus Mariaus Markevičiaus sukurtame filme „Kita svajonių komanda“ („The Other Dream Team“) yra epizodas, kaip per lemiamas rungtynes dėl medalio su Jungtine komanda lietuvių kapitono kakta pasrūva krauju: „Po krepšiu kovojant dėl kamuolio rusas alkūne man vožė ir prakirto kaktą – šešių siūlių prireikė. Laikiau ranka užspaudęs, atleidau – čiurkšlė pliūptelėjo. Po rungtynių paguldė mane ant stalo, laukiau daktarų, kažkas apklojo Lietuvos vėliava. Aplankyti manęs užsuko Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis: „Ar labai skauda?“ Atsakau: „Nieko nejaučiu.“ Iš tikrųjų nejutau jokio skausmo nuo emocijų. Tada jis: „Nepergyvenk, už Lietuvą kraują lieji.“
Epizodą su tuo pačiu politiku įsiminė ir Rimas Kurtinaitis: „Kadangi dėl medalio žaidėme su rusais, tos rungtynės turėjo ir politinę svarbą. Dopingo kontrolėje buvome su kažkuriuo rusų komandoje žaidžiančiu latviu – Miglinieku ar Vėtra. Priėjo Vytautas Landsbergis. Sakau: „Štai čia – latvis, žaidžia už Jungtinę komandą.“ O jis man lietuviškai: „Paklausk, kodėl žaidžia už rusus?“ Klausiu rusiškai, tas atsako, jog taip šįkart išėjo, latviai olimpiadoje nedalyvauja. Landsbergis į jo žodžius nereaguoja. Laukia vertimo. Tada vėl sako lietuviškai: „Tai paaiškink jam, kad yra neteisus. Mes – lietuviai ir latviai – privalome žaisti tik už savo šalį.“ Išverčiau. Tame pokalbyje buvo tiek išdidumo, ambicijų.“ Krepšininkų pokalbiai su tuomet svarbiausiu valstybės žmogumi į filmą nepateko, bet į atmintį giliai įsirėžė.
