Britų mokslininkai teigia, kad vaikų skaičius, kenčiantis nuo diskalkulijos (skaičiavimo įgūdžių sutrikimo), auga kasmet. Jeigu neskirsime šiai problemai pakankamai dėmesio, po kelerių metų mūsų gali laukti dar viena globalinė ekonomikos krizė. Nors jau dabar yra jos sprendimų būdų.
Naujausiais duomenimis, vaikų su šia negalia skaičius pasaulyje šiuo metu sudaro apie 7 procentus. Ypač prasta padėtis, kad ir kaip būtų keista, Jungtinėje Karalystėje – šalyje, iš kurios kilo nemažai garsių matematikų. Specialistai teigia, kad šis sutrikimas pasireiškia vienam iš dvidešimties šios šalies gyventojų. Dažnai tėvai nekreipia dėmesio į tai, kad jų vaikui kyla rimtos bėdos su aritmetika. Jie mano, kad jeigu jų atžalai nesiseka su tiksliaisiais mokslais, jam arba jai būtinai pasiseks su humanitariniais, samprotaudami daugmaž taip: „Ne visiems duota būti niutonais, Šekspyrai visuomenei taip pat reikalingi.“ Deja, jie klysta.
„Daugelis žmonių mano, kad raštingumas yra svarbesnis už gebėjimą mąstyti kiekybiškai. Neva prisipažinti, kad nemoki skaičiuoti, yra ne taip gėda, kaip prisipažinti nesugebant rašyti. Tačiau iš tikrųjų žmonės, kurie nesugeba atlikti elementariausių matematinių operacijų, labai retai sugeba ko nors pasiekti gyvenime. Daugelis jų apskritai yra nedarbingi, ir dėl to nemažai kenčia šalies, kurioje jie gyvena, ekonomika“, – taip mano profesorius Brianas Butterworthas iš Londono universitetinio koledžo. Jis prideda, kad iš tikrųjų matematinių įgūdžių stoka padaro įtakos ir humanitarinių dalykų mokymuisi, nes diskalkulikai dažniausiai turi prastą rašyseną, silpną atmintį ir blogai analizuoja įvykius.
Kas yra ta diskalkulija ir kodėl ji vystosi? Manoma, kad tai yra biologinis sutrikimas, kuris gali būti paveldimas, tačiau pakankamai anksti nustačius šią problemą ją galima palengvinti. Diskalkulikams sunkiai sekasi skaičiuoti (pavyzdžiui, jie negali suprasti, kodėl 3 + 3 = 6), jie negali greitai suvokti stebimų daiktų kiekio (t. y. negali pasakyti, kiek knygų guli ant stalo, kol kruopščiai jų nesuskaičiuos). Daugeliui diskalkulikų iškyla problemų suvokiant laiką (dėl to jie nuolat vėluoja į suplanuotus susitikimus) ir įveiktą atstumą (pavyzdžiui, jiems sunku suprasti, toli ar arti nuo jų namų yra mokykla).
Ypač sunkiais atvejais kyla problemų su abstrakčiu mąstymu – pavyzdžiui, kai vargais negalais įveikęs vieną vadovėlio užduotį po minutės vaikas nesugeba išspręsti tos pačios rūšies užduoties, kur sąlygos yra suformuluotos kitaip (t. y. jis tiesiog negali suprasti, kad tai iš esmės yra ta pati užduotis).
Neurofiziologų duomenimis, didžiausią šansą susirgti šia liga turi tie vaikai, kurie nuo ankstyvo amžiaus nebuvo mokami įsiminti to, ką mato, sutelkti dėmesį ties smulkmenomis ir rūšiuoti objektus pagal tam tikras grupes (t. y. jie nebuvo pratinami atlikti paprastus pratimus dėmesiui lavinti ir vaizdinei informacijai analizuoti). Dėl to smegenų dalis, kuri atsako už skaičių apdorojimą ir šią analizę, tiesiog nesivysto – o kam jai vystytis, jeigu nėra naudojama visu pajėgumu? Todėl, profesoriaus Briano Butterwortho teigimu, „vaiką būtinai reikia mokyti, skirti laiko elementariems pratimams, ir jokiais būdais nepalikti savieigai“.
Tuo pačiu metu mokslininkai mano, kad net jei diskalkulija jau išsivystė, šį procesą galima pristabdyti ir net atsukti atgal. Praėjusiais metais britų mokslininkai nustatė, kad matematinius sugebėjimus galima pagerinti stimuliuojant atitinkamą smegenų sritį elektros srove. Šio proceso rezultatas – pastebimas aktyvių neuroninių ryšių padidėjimas. Tačiau šis procesas neturi nieko bendro su liūdnai išgarsėjusia elektrošoko terapija – jis pakankamai švelnus, nesukelia negatyvių reiškinių ir streso.
