Kadaise „Anties“ vokalistas Algirdas Kaušpėdas, nutaisęs šiurpoką balsą, dainavo: „Troleibuse ji dirba kontroliere. Aplinkui išsivystė siaubas.
Stovėjau lyg suakmenėjęs – jaučiausi prieš keleivius kaltas.“ Psichologai išskiria du kontroliuoti linkusių žmonių tipus: tai tardytojas, kritikuojantis kitų elgesį, ir grasinti mėgstantis gąsdintojas. Vėliau „Anties“ dainoje nuskamba taiklūs žodžiai, kad „meilė nežino ribų“. Kodėl mes mylime kontrolierius? Ir ar iš tiesų jie tokie „kieti“, kokie dedasi?
Kontrolieriaus fotorobotas
Atpažinti užkietėjusį kontrolierių nėra labai sudėtinga – psichologai jau senokai nutapė gana aiškų jo portretą. Taip, kontrolieriai dažnai eina vadovaujamąsias pareigas (juk taip jų polinkis kontroliuoti tampa teisėtas), bet tai toli gražu nėra būtina sąlyga.
Kontroliuoti linkusį asmenį nesunku atpažinti iš komplimentų, tiksliau, jų nebuvimo: juk kitiems sakomos pagyros atitraukia dėmesį nuo jų pačių ir nebeleidžia karaliauti dėmesio centre. Na, o jei jis ir prisiruoš pagirti kitą, tai veikiausiai komplimentas padės atkreipti aplinkinių dėmesį į trūkumus: „Oho, kokia prabangi tavo suknelė, tik liemuo jau primena statinaitę...“
Nuolatinis kitų žeminimas ir kritikavimas – kontrolierių liaudies žaidimas, skirtas savo pranašumui įtvirtinti.O kritikuoti galima viską – nuo kitokios aprangos iki kitokios nuomonės. Žinoma, kontrolieriui patiktų, jei jo nuomonė būtų nr. 1 – geriau jau drąsuolių, norinčių apginti savo poziciją, visai neatsirastų. Skirtumą tarp kontroliavimo ir tiesiog savo nuomonės išsakymo nesunku pajusti pokalbio pabaigoje: kontroliuoti linkęs asmuo iš paskutiniųjų stengsis pakeisti jūsų nuomonę. Jei nepavyks, it kirviu nurėš: „Tu klysti.“ Jis žūtbūt nori būti teisus.
Apskritai kontrolieriams būdinga kalbėti įsakymais („Tu turi padaryti“, „Tau reikia“) ir, jei tik įmanoma, neprisiimti kaltės („Tai tu dėl to kaltas“). Maža to, jie serga alergija žodžiui „ne“ – dažniausiai reikalauja tol, kol gauna tai, ko norėję. Tiesa, ne visuomet reikalauja piktumu – juk gerumu taip pat galima manipuliuoti aplinkiniais: pavyzdžiui, padovanoja pinigų, bet paskui prašo atsiskaityti, kur išleidai.
Apskritai manipuliacija ir kontroliavimas žengia koja kojon, tik kartais manipuliacija tampa tokia rafinuota, kad sunku ją atpažinti. Pavyzdžiui, kontrolieriai randa aibę priežasčių, kodėl vertėtų savo „auką“ izoliuoti nuo aplinkinių: „Tavo draugai nėra verti tavęs, ar nematai, kad jie tavęs negerbia? Geriau pabūkime dviese!“ Juk nuo kitų atskirtą asmenį kontroliuoti kur kas lengviau.
Dar jiems būdinga versti kitus keisti savo planus: „Atvažiuok, reikia pasikalbėti!“ Ir kontroliuoti linkusiam asmeniui visai neįdomu, kad ėjote pro duris į pasimatymą. Verta paminėti, kad užkietėjęs kontrolierius ignoruoja kito patirtį („Kaip gali skųstis, kad esi pavargęs, tu gi jaunas!“), o kai jaučia prarandąs kontrolę, suserga įvairiausiomis ligomis: nugaros ir pilvo skausmais, alpuliu. Nors būna ir apsimestinių epizodų, įdomiausia, jog dažniausiai jie suserga iš tiesų. Juk liga padeda iš kitų gauti dėmesio ir jį kontroliuoti.
Be žinios dingusi savikontrolė
Tiesa, toks kontrolieriaus portretas, palyginus jį su psichologijos mokslų daktaro Davido Scharcho paveikslu, veikiau primena šaržą. Dr. D. Scharcho potėpiai kur kas riebesni: jis teigia, kad bene ryškiausias kontrolierių bruožas – milžiniškas savikontrolės stygius.
Gerai būtų, jei šis pasireikštų tik vėlavimu ar neviliojančių darbų atidėliojimu rytojui. Deja, kontrolieriai dažnai pratrūksta rėkti ir koneveikti, o kartais į darbą paleidžia kumščius. Net jeigu ir gailisi, labiau mėgsta ne patys atsiprašyti, o sulaukti kitų atsiprašymo.
Ech, koks paradoksas: žmonės, kurie negali kontroliuoti savęs, kontroliuoja aplinkinius! Tai pasireiškia įvairiai: negebėjimu kontroliuoti savo pykčio, neįtikėtinu pavydumu ir savo partnerio persekiojimu, nuolatiniu reikalavimu iš kito ką nors padaryti arba, priešingai, kaip tik niekada kažko nedaryti...
Neretai kontrolieriai praranda saiką vartodami tabaką, alkoholį ar narkotikus (neva taip jie „valdo“ savo emocijas ir nepaskęsta rūpesčiuose) ir verčia savo vaikus būti pavyzdingais moksleiviais, daug pasiekusiais sportininkais ir talentingais muzikantais, nes mano, kad vaikai – tai tėvų šlovės atspindys.
Kontrolieriai – tai partneriai, kurie nuolat kaltina kitą, ir tėvai, kurie laiko savo vaikus emocinio šalčio bei atsiribojimo įkaitais: „Jeigu tu, vaikuti, nespindi mano šlove, gali keliauti lauk...“ Kraštutinė kontroliuoti linkusių žmonių fazė – nevaldomi seksualiniai impulsai savo ir kitų vaikų atžvilgiu. Deja, vaiką kontroliuoti daug paprasčiau nei subrendusį seksualinį partnerį.
Psichologijos mokslų daktaras D. Schnarchas teigia, kad pagrindinė kontrolierių problema – emocinis nesavarankiškumas. Su savo klientais jis nuolat kalbasi apie būtinybę išmokti valdyti savo emocijas ir įveikti nerimą, galų gale – išsilaižyti žaizdas po įvairių gyvenimo sukrėtimų.
Deja, tokias emocinio savarankiškumo pamokas kontrolieriai linkę suprasti savaip: vadinasi, jie turi būti tobuli ir net negali pasvajoti, kad antroji pusė juos nuramintų? Maža to, jie turi pradėti taikstytis su kažkieno valdžia ir dar jai padlaižiauti? Kontrolieriai mikliai suskaičiuoja, kad mainais už emocinę autonomiją jie praras galimybę kontroliuoti kitus savo nestabiliomis emocinėmis reakcijomis. Baisiausia, kad kiti liausis taikstęsi su jų pomėgiu staiga apipilti kitą pamazgomis. Kur tada tas pamazgas dėti?
Kontrolierius turi bendrininkų!
D. Schnarchas tvirtina, kad jei žmonės nėra suinteresuoti keisti savo elgesį, tikimybės, jog jie tą elgesį pakeis, beveik nėra. Kontrolieriaus pozicija „esu tvirtas individualistas ir man nereikalinga jokia psichologija“ pasikeičia tik įžvelgus emocinės autonomijos svarbą ir naudą. Egocentriškumas pralaimi dvikovoje su emocine autonomija, nes tik ji leidžia sukurti iš tiesų artimus ir stabilius santykius.
„Išmokimas savarankiškai nurimti – tai gerumas kitiems. Jei iš tiesų mylite žmogų, stenkitės būti emociškai nuo jo nepriklausomas. Nevelkite jo į savo neaiškių ir permainingų emocijų voratinklį. Tik įveikęs savo nerimą ir išpuoselėjęs savigarbos jausmą leisite artimiesiems gyventi savo, o ne jūsų gyvenimą“, – sako D. Schnarchas.
Tik ar kontrolieriaus artimieji iš tiesų nori gyventi savo gyvenimą? Savikontrolės stingantis asmuo visuomet pritraukia žmonių, norinčių padėti jam išlaikyti emocinę pusiausvyrą.
Taigi, dažnai būtent kontrolieriaus antroji pusė aukojasi dėl partnerio nesugebėjimo savarankiškai susitvarkyti su užklupusiu nerimu ir nesaugumo jausmu: jei reikia, ir mielai išgeria pamazgas, ir kantriai pabūna bokso kriauše. Žinoma, kontrolieriaus bendrininkai garsiai neprisipažins, jog taip kovoja ir su savo pačių baimėmis: baime būti nebereikalingam, baime, kad kontrolierius gali pats savimi pasirūpinti...
Teigiama, kad asmuo, kuris labai rūpinasi kitu, stengiasi kontroliuoti jų tarpusavio santykius – gal kontrolė būna abipusė? Taigi, šiame žaidime emociniu kontrolieriaus nesavarankiškumu suinteresuotų asmenų – tikrai ne vienas. Taip sukuriamas ryšys, kurio pagrindinė funkcija – padėti abiem pusėms išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Tikėtis, kad kontrole grįsti santykiai, skirti tik šiai užduočiai atlikti, sukraus pumpurus ir žydės, būtų gana naivu.
Anot D. Schnarcho, emocinis savarankiškumas ir yra tas stebuklingas raktas nuo konstruktyvios tarpusavio priklausomybės spynos. Bėda ta, kad tarpusavio priklausomybė dažniausiai neteisingai suprantama: mes per daug akcentuojame dalykus, kurių negalime vienas be kito padaryti, ir per mažai kalbame apie tarpusavio priklausomybę kaip apie veiksnį, padarantį mūsų santykius stabilius. Stokojant emocinio savarankiškumo, ilgai išlaikyti sveikus ir produktyvius tarpusavio santykius – vargiai įmanoma.
Liepa Teresė Butkutė
„Aš ir psichologija“ žurnale taip pat skaitykite Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė „Amžiaus vidurio krizė – mitas ar realybė“
