Buvęs Europos Komisijos užsienio santykių komisaras Chrisas Pattenas neseniai pasakė, kad kai tik ES susiduria su būtinybe imtis konkrečių sprendimų užsienio ar saugumo politikos srityse, europiečiai visuomet daug kalba, bet nieko konkretaus nedaro. Sprendžiant iš šio patyrusio britų politiko žodžių, Lietuva jau tapo tikra ES valstybe – susidūrę su Rusijos agresija Gruzijos atžvilgiu ir kylančiu realiu pavojumi visų Baltijos šalių saugumui, mūsų politikai irgi tik kalba, bet jokių konkrečių veiksmų imtis, regis, neketina.
Pirmomis dienomis aktyviai rėmę Gruziją, mūsų politikai, kai tik atėjo laikas imtis konkrečių veiksmų, iš karto pasisakė prieš Europos Sąjungos sankcijas Rusijai – esą taip būsią civilizuočiau bei efektyviau, juolab kad ne visos ES šalys linkusios pasisakyti už sankcijas. Bet jeigu taip elgsis visos ES valstybės, vienintelis aiškus signalas, kurį jos sugebės pasiųsti Rusijai, bus tas, kad Europa yra tradiciškai neįgali – kaip ir sakė Ch.Pattenas.
Tiek to su Europos Sąjunga – dabar jau aišku, kad Rusija savo kaimynėms kelia tiesioginę karinę grėsmę, o tai jau NATO reikalas.
Apie tai praėjusią savaitę susitikęs su Vokietijos kanclere Angela Merkel labai aiškiai pasakė Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, pastebėjęs, kad iki šiol Aljansas neturi tokio Baltijos šalių gynybos plano, kokį jis yra parengęs Lenkijai. Kaip į tai reagavo Lietuvos politikai? Gal parėmė Estijos vadovą ir oficialiai kreipėsi į Aljansą su tokiu prašymu? Nieko panašaus. Užuot taip pasielgus, imta aiškinti, esą NATO rūpinasi ne kurios nors savo narės, o viso Aljanso gynyba. Ir apskritai esą nederėtų abejoti Aljanso ryžtu apginti kurią nors iš savo narių.
Bet ką daryti, jeigu NATO gebėjimais apginti toliau nuo Europos vidurio esančias savo nares abejoja ne tik Estijos prezidentas, ne tik solidžių Vokietijos ar JAV leidinių apžvalgininkai, net ir vienos seniausių NATO narių – Norvegijos – karinė vadovybė. Ne taip seniai Norvegijos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Sverre Diesenas pareiškė: jeigu kiltų rimtas konfliktas su Rusija, Šiaurės Europai veikiausiai tektų gintis savarankiškai, nes vis labiau kovos su terorizmu operacijomis Afganistane užsiimanti NATO tiesiog neturėtų galimybių atsiųsti pagalbą.
Savo ruožtu po Rusijos operacijos Gruzijoje Stokholme ir Helsinkyje taip pat labai rimtai susirūpinta karine gynyba. Suomijos užsienio reikalų ministras Alexanderis Stubbas netgi pareiškė, kad dabar jo šaliai verta visai rimtai apsvarstyti narystės NATO galimybę (neseniai visos kalbos apie tai Suomijoje buvo visiškas tabu).
Ką į tai Lietuvos politikai? Ogi nieko – tik siūlo, kaip prezidentas Valdas Adamkus, susilaikyti nuo populistinių pareiškimų. Aišku, tuščiai kalbėti daug lengviau, nei imti ką nors daryti.
