Daug strėlių paleista latvių pusėn - jie dezinformuoja, meluoja, diskriminuoja, pažeidžia visas taisykles, sprendžia savo problemas mūsų sąskaita, žlugdo Lietuvos verslą, teikia Rusijai pirmenybę prieš mus - ir tai dar ne viskas, kas buvo pasakyta per kelias pastarąsias dienas. Žinoma, tai apie situaciją Latvijos pasienyje, nusidriekusias eiles vilkikų, kurių latviai ūmai ėmė nepraleisti. Eilė 8 kilometrų, o per valandą praleidžiami vos du automobiliai - šaltus nervus išlaikyti tokiu atveju sunkoka.
Apie latvius girdime stebėtinai mažai - ar daug lietuvių pažintų, pavyzdžiui, Latvijos premjerą, net ir patvirtintą antrą kartą šiose pareigose po Latvijos Seimo rinkimų? Įstringa nebent tokios absurdiškos naujienos, panašios į tą, kai kažkada Latvijos ministras pirmininkas A. Škelė apie mūsų ministrą P. Gylį pasakė, kad šiam derėtų nešioti lapinę kepurę. O jei žinios nuskamba, dažnai būna ne per geriausios: apie kliūtis Lietuvos verslininkams, "kiaulių karus". Štai vien šiais metais rugpjūtį Latvijos ministras apkaltino Lietuvos bendroves mėginant užvaldyti šios šalies žaliavinio pieno išteklius, o spalio mėnesį Latvijos premjeras pareiškė, jog Europos Komisija turėtų įvesti sankcijas Lietuvai už pieno kainos dempingą. Taigi mūsų santykiai nėra blogi, bet broliškais jų nepavadinsi. Nepaisant panašios kalbos, kažkas mus skiria. Religija? Beje, vos ne pusė latvių (daugiausia latgaliai) - katalikai.
"Medaus mėnesis" su Lenkija
Užtat su lenkais - vos ne "medaus mėnesis". Lenkijos prezidentas L. Kaczynskis, nelabai mėgstamas Vakarų lyderių, atrodo, susidraugavo su mūsų prezidentu. V. Adamkus su juo susitinka tikrai ne rečiau nei su Latvijos prezidente, nors mes ir parėmėme jos kandidatūrą į JT generalinės sekretorės postą. Štai pagavome Lenkijai Baltarusijos šnipą. Lenkai, bajorišku mostu atvėrę piniginę, nupirko mūsų amžiną galvos skausmą "Mažeikių naftą". Atrodo, jau pajudėjo elektros tilto į Lenkiją klausimas. Savo ruožtu Lietuva parėmė Lenkiją, kai ši užsispyrė blokuoti ES derybas su Rusija, reikalaudama nutraukti Rusijos draudimą įsivežti lenkiškus mėsos produktus (beje, įtakingiausias Lenkijos laikraštis "Dziennik" praneša, kad lenkiškos mėsos dokumentų falsifikavimo pėdsakai veda į pačią Rusiją). Beje, lenkai Lietuvai išties už tai dėkingi, o tai liudija kad ir praėjusią savaitę Lenkijos spaudoje pateikti išsamūs Lietuvos politikų G. Kirkilo, A. Valionio, V. Landsbergio pasisakymai.
A. Valionis, šešerius metus buvęs Lietuvos ambasadorius Lenkijoje ir tiek pat metų užsienio reikalų ministras, laikraštyje "Rzeczpospolita" (lapkričio 20 d.) išdėstė kažką panašaus į programinį pasisakymą, iškilmingų tonacijų skambėjime leisdamas suprasti, kad kalba visos Lietuvos politinės bendruomenės, valstybės vardu. Straipsnis kulminaciją pasiekia skyrelyje, pavadintame "bendras mentalitetas", kuriame teigiama, kad Lenkija Lietuvai artimesnė nei kitos Baltijos valstybės.
A. Valionis pabrėžia, kad Lietuvą ir Lenkiją vienija bendra santykių su Rusija patirtis, todėl čia šalys viena kitą supranta iš pusės žodžio. Dabar, eksministro nuomone, bendra abiejų šalių misija - įtikinti ES, kokie svarbūs jai santykiai su Ukraina ir Baltarusija, nes Lietuva ir Lenkija yra didžiausios šios srities, Rytų politikos, žinovės. A. Valionis džiaugiasi, kad istorinė praeitis jau nebėra kliūtis abiejų šalių santykiams. Šimtametė istorija, bendra buvusi aristokratija ir, A. Valionio žodžiais, "genų maišymasis" lėmė ypatingą šalių bendrumą.
Geri santykiai su Lenkija Lietuvai yra visais požiūriais naudingi, tačiau iš to neišplaukia, kad prabilus apie kaimynę turi pradėti linkti baudžiauninko keliai. Broliški jausmai yra visaverčiai tada, kai jie nenustelbia principingumo ir šalto proto. "Bendri aristokratijos genai" įpareigoja mus būti oriais. Mano supratimu, politikas, įgijęs galimybę svetimos šalies laikraštyje paklodės dydžio straipsnyje išdėstyti savo samprotavimus, jį turėtų modeliuoti taip, kad kuo geriau atstovautų savo šalies interesams, o ne tik pamalonintų skaitytojus.
Lietuva, nors ES narė, yra vis dar fiziškai atitverta nuo plačiojo pasaulio. Automobilių keliais šalis sunkiai pasiekiama, o labiausiai prie to prisideda Lenkijos nerangumas. "Via Baltica" Lenkijos pusėj ir vėl įstrigo neribotam laikui kilus aplinkosauginiams ginčams. Tai Lenkijai verta priminti kiekviena proga. Lietuviams vis dar gana sunku pasiekti ir Lenkiją, o per ją ir Vakarų Europą. Lietuvos izoliuotumas yra viena iš priežasčių, kodėl mūsų šalį aplenkia užsienio investicijos, ir čia kiekvienas mėnesis, kiekviena atidėliojimo diena lemia nuostolius. Visą Europą skersai išilgai raižo greitaeigiai keleiviniai traukiniai, tuo tarpu Lietuva ir čia kenčia nuo izoliacijos. Kol kas nematyti, kad lenkai nuoširdžiai paremtų "Rail Baltica" projekto įgyvendinimą: kad jis būtų "pramuštas" Europos Komisijoje, reikia ryžto ir politinės valios.
Pareigūnų požiūris į paveldą ir kultūrą
Yra ir daugiau "smulkmenų". Pažeidžiant Lenkijos įstatymus lietuviška Seinų "Žiburio" mokykla negauna jai priklausančio finansavimo, kiekvienam moksleiviui skirto "krepšelio", daromos dirbtinės kliūtys Punsko Kovo 11-osios licėjaus gyvavimui. Lenkijos valdžios institucijos net nesiteikia paaiškinti, kodėl gi taip vyksta. Ir tai anaiptol ne vienintelės problemos, kurias patiria Seinų ir Punsko lietuviai. Vien ko vertas akibrokštas Seinų apskrities Berznyko kapinėse.
Valstybės priedermė rūpintis sava kultūra, savo paveldu ne tik šalyje, bet ir už jos ribų, nes antraip kam gi ta valstybė išvis egzistuotų - negi vien tam, kad kažkoks pareigūnas galėtų įsitaisyti patogioje kėdėje? Štai Lenkijos ambasada Lietuvoje labai pastebima daugelyje veiklos barų, o pastaruoju metu primygtinai siūlo projektus, kaip būtų galima iškalti lenkišką užrašą Vilniuje ant A. Mickevičiaus paminklo.
Š. m. lapkričio 26 d. buvo minimos Seinų kunigų seminarijos 180-mečio ir „Šaltinio“ spaustuvės 100-mečio įkūrimo metinės. Užtenka paminėti, kad "Šaltinio" spaustuvėje XIX-XX a. sandūroje išspausdinta lietuviškų knygų, kurių bendras tiražas siekė penkis milijonus egzempliorių, o Seinų kunigų seminarijoje mokėsi Vincas Kudirka, Antanas Vienuolis, Mykolas Krupavičius, Vincas Mykolaitis-Putinas. Įdomu, kuo būtų galima paaiškinti tą faktą, kad Seinų ir Punsko lietuvių organizuotas minėjimas svečių iš Lietuvos ambasados Lenkijoje nesulaukė? Panaši ignoravimo tradicija tęsiama dar nuo to laiko, kai ambasadai vadovavo A. Valionis.
REKLAMA
