Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė, buvusi liustracijos komisijos pirmininkė Dalia Kuodytė, kuriai atsistatydinus, pamainos nerandama jau daugelį mėnesių, liustravimo problemų pradžią mato pačios visuomenės požiūryje.
Apie tai, kaip septynioliktais nepriklausomybės metais šalyje įvairiausiais pavidalais vis iškyla kolaboravimo, išdavystės ir liustracijos temos, su D. Kuodyte kalbasi Tomas Čyvas.
- Visi matome, kad liustracija Lietuvoje vystosi skausmingai, sunkiai ir su girgždesiais. Lyg ir yra įstatymai, bet viskas vyksta tarsi nenorom. Yra įstatymas, bet išaiškintų kolaborantų skaičiai yra mizeriški. Kur, Jūsų nuomone, problemos šaknys?
- Kuo toliau įsitikinu, kad pagrindinė problema yra Lietuvoje. Tai sakau pusiau juokais, pusiau rimtai. Kai kalbama abstrakčiai, tai atrodo, kad liustracijos nori visi. Patys radikaliausi pasisakymai, jei prisiminsim tokias kategorijas, kaip tremtiniai ir politiniai kaliniai, neretai pasiūlo net kokią galvą nukirsti, prie sienos pastatyti ir panašiai. Tačiau vos tik paliečiamas konkretus žmogus, kuris kažkieno nuomone liečiamas neturi būti, todėl kad yra „geras žmogus“, pozicija keičiasi. Nesvarbu, kad tas geras vyras ar bendražygis yra prisidirbęs.
- Bet juk rimtai nėra siūlymų kažką „statyti prie sienos“ ar giljotinuoti?
- Žinoma, kad ne. Tai tik retorika. Sankcijos numatytos visai kitokio pobūdžio, tačiau mūsų visuomenėje nesugebama ne tik sakyti tiesos, bet neretai ir jos klausytis, jei ji yra kiek nors nemaloni artimesniam žmogui.
Neretai sakoma: „trūksta politinės valios“. Taip – trūksta, bet ne tik jos. Iš kur jai atsirasti, jei pati visuomenė nedrįsta pasakyti sau tiesos ir apsivalyti? Nedrįsta išdaviko pavadinti išdaviku. Nesugebama ir nenorima net suprasti, kad ideologinis „menas“ yra veikiau nusikaltimas, nei honoraro nusipelnantis dalykas. Priėjom iki visiško absurdo.
- Pagal dabartinę autorinių teisių gynėjų logiką, nėra garantijų, kad muziejams neteks mokėti už NKVD darytas nuotraukas, kur yra užfiksuoti išniekinti partizanų lavonai?
- Būtent taip. Jokių garantijų tikrai nėra. Dar blogiau, kad Tėvynę išdavusi veikėja, kuri už kelionę į Maskvą parvežti Stalino saulės gavo ir 5 000 rublių honorarą, negali būti pavadinta išdavike, nes tuo pat metu rašė eilėraščius. Liustracija, deja, nevyksta žmonių protuose.
- Ar todėl pasitraukėte iš liustracijos komisijos pirmininkės pareigų? Kokis tos priežastys? Rutininės, ideologinės ar kitokios? Kodėl taip sunku rasti naują kandidatą?
- Deja, tai nėra rutininės priežastys. Tai sisteminės problemos, kurios lėmė, jog ėmiau nebetikėti, kad galiu padaryti tai, ką bandau daryti. Daryti reikia prasmingus darbus, kurie vertinami ir reikalingi. Daug visko ten susidėjo. Darbuotis tik tam, kad pakutenti vieno ar kito snobo savimeilę, dirbti skandaliukams – tiesiog neverta. Kita vertus, gal kai kam ir patinka tokie pasisakymai, kaip V. Damulio (buvęs VSD kontržvalgybininkas, pareiškęs, kad diplomatinėje tarnyboje dirba nemažai bendradarbiavimą su KGB nuslėpusių asmenų – „Balsas.lt“).
- Ponas V. Damulis apie šią situaciją turbūt irgi sužinojo ne vakar?
- Ponas tikrai turėjo daug anksčiau apie tai kalbėti. Aišku, jei tai paskatins vėl atgaivinti diskusijas liustracijos temomis, tai bus vienintelė nauda iš tokių provokacinių kalbėjimų.
- Ko reikia iš politikų, kad kažkas pasikeistų?
- Naujo įstatymo. Jei jis nebus priimtas, grįšim į „voratinklių“ laikus. Tuomet pati kolaboravimo ir išdavystės tema buvo eskaluojama taip, kad įvarė alergiją, diskreditavo visą reikalą ir atbaidė žmones nuo noro gilintis į šią problemą.
Jei nebus naujo aiškaus įstatymo, vėl galim grįžti į voratinklių laikus. Būtent jie tik įvarė alergiją pačiam gilinimuisi i šią problemą. Kas dabar pasakys ar tai nebuvo sąmoningai padaryta.
- Ką pasakytumėte žmogui, kuris užims Jūsų vietą?
- Geriau nieko nesakysiu.
Kalbino Tomas Čyvas
