Saugokitės išankstinių komentarų, skubotų išvadų, o labiausiai – drąsinančių stereotipų, kurie skambės šiandien ir rytoj.
Taip JAV dienraščio „The Washington Post“ skaitytojams pataria apžvalgininkė Anne Applebaum. Ji primena, kad rinkimų diena kaip visuomet susijusi su pavojais. Ji ragina vengti visuomenės nuomonės apklausų, kurios gali paskatinti daryti klaidingas išvadas, pagundos, ir dar didesnio balsavusių rinkėjų apklausų, taip dažnai pateikdavusių neteisingus rezultatus, patrauklumo. Pasak autorės, labiausiai reikėtų saugotis drąsinančių banalybių, kurios skambės per rinkimus ir kitą dieną po jų, nes jos ir nugalėtojams, ir pralaimėtojams teiks klaidingų vilčių. Štai penki apžvalgininkės manymu patys pavojingiausi su JAV prezidento rinkimais susiję mitai.
Respublikonų partijai bus naudinga kurį laiką pailsėti nuo valdžios
Nebūtinai. Tokiu argumentu save guodžiantys respublikonai turėtų prisiminti D. Britanijos konservatorių partijos, T. Blairo pastangomis 1997 m. praradusių valdžią, pavyzdį. Britų konservatoriai per kitą dešimtmetį sudraskė savo partiją į skutelius. Toriai gavo kur kas daugiau laisvo laiko tarpusavio ginčams dėl svarbiausių principų, ir partija suskilo į besiriejančias frakcijas. Rezultatas? Jie vieną po kito nominuoja lyderius, kurie neišrenkami, ir negali patekti į valdžią.
Valdžią perėmusi Demokratų partija taps apdairesnė ir atsakingesnė
Ir šiuo atveju istorija sako ką kita: 1994 m. kelis dešimtmečius opozicijoje buvę respublikonai perėmė Atstovų rūmų kontrolę, žadėdami reformuoti Kongresą. Kurį laiką jie iš tikrųjų bandė tai padaryti, bet ilgainiui liovėsi. Šiaip ar taip kitas respublikonų Kongresas buvo labiau linkęs išlaidauti ir mieliau naudojosi vyriausybės dotacijomis, nei jo pirmtakai. Patikslinkim: dabartinis demokratų Kongresas nė kiek ne geresnis, pastebi autorė.
Vienos partijos kontroliuojami Baltieji rūmai ir Kongresas veiks efektyviau
Taip būna ne visada, paklauskite Billo Clintono, pastebi autorė. Pasinaudokime dar vienu stereotipu: valdžia gadina žmones, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Kai nėra būtinybės leistis į kompromisus, stiprėja pagunda priiminėti prastus sprendimus. Be to, jei prezidentas taps nepopuliarus (o tai vis tiek atsitiks), Kongresas, nepriklausomai nuo partinės priklausomybės, nesusilaikys nemetęs jam iššūkio– ir priešingai.
Jei laimės Barackas Obama, mūsų pozicijos pasaulyje iškart sustiprės, vien jau dėl to, kad jis – „kitoks“
Esu tikra, kad likusi pasaulio dalis bus šokiruota ir apstulbinta sužinojusi, kad vienas iš labiausiai jos brangintų įsitikinimų – „kas benutiktų, amerikiečiai visada bus didesni rasistai už mus“ – pasirodys klaidingas, rašo autorė. Taip pat daugelis džiūgaus dėl jų neapkenčiamos Busho administracijos pasitraukimo. Tačiau netrukus visas sugrįš į savo vėžes. Užsieniečiai, kaip ir, beje, amerikiečiai rinkėjai, sužinos, kad prezidentas nėra toks visagalis, kaip jiems atrodo, jis negali iškart visko pakeisti, o kai kurių dalykų negalės pakeisti niekada. Tapęs prezidentu Obama negalės nutraukti ginkluoto pasipriešinimo Irake ir Afganistane, jis nesugebės priversti akcijų pabrangti, nepajėgs tučtuojau sustabdyti recesiją. Ir tai tik trumpalaikiai nusivylimai. Dar vėliau užsieniečiai, o podraug ir amerikiečiai, pastebės, kad Amerika anaiptol neketina atsisakyti globalaus kapitalizmo ir imtis šalies turtų „perskirstymo“ kitų labui. Ypač nusivils Kenijos gyventojai.
Po rinkimų mes pagaliau nustosime kalbėję apie politiką
Ne! Bijau, kad šis užsitęsęs politinis sezonas taip greit nepasibaigs, rašo autorė. Jei nugalės Obama, kiekvienas iš jo pirmųjų žingsnių sukels debatus: jis ne tik bus pirmasis tamsiaodis prezidentas, pirmasis prezidentas, gimęs po „vaikų bumo“, ir pirmasis demokratas Baltuosiuose rūmuose po 8 metų. Jis taip pat bus pirmasis Demokratų partijos prezidentas po rugsėjo 11-osios, o tai suteiks didelės reikšmės visiems jo pirmiesiems sprendimams nacionalinio saugumo srityje. Tarp kitko, jei laimės Johnas McCainas, bus diskredituoti visi JAV visuomenės nuomonės tyrimo centrai – o kartu ir politiniai komentatoriai, kaip pastebėjo „Slate“ žurnalistas Johnas Dickersonas. Jiems teks daug ką paaiškinti.
Kad ir kas laimėtų, praeis savaitės ir mėnesiai, kol bus išsiaiškinta, kas liks Kongrese, o kas iš jo pasitrauks, kas kuo dirbs Baltuosiuose rūmuose po Busho, ir ką visa tai reiškia, pastebi apžvalgininkė. Be to, pasak jos, naujojo prezidento labai greitai laukia išbandymas – jei tai bus ne Irakas, tai Iranas, jei ne Šiaurės Korėja, tai Sirija: Joe Bidenas bent jau dėl vieno dalyko buvo teisus. Deja, pripratusiems prie pasaulio, kuriame per TV buvo rodoma tik Paris Hilton, teks nusivilti. Rungtynės dar nesibaigė, kol nenuskambėjo finalinis švilpukas, bet – įdomiausia – jos nesibaigs ir jam nuaidėjus, pastebi apžvalgininkė.
