Ankstyvas rytas. Maloniai maudžia visą kūną ‒ tai nuovargio ženklai. Ant delno mozoliai - pritryniau nuo gazo rankenos. Šypsausi ir vis dar negaliu patikėti ‒ kelionė buvo nuostabi! Tai buvo ypatinga gyvenimo patirtis.
Pirmadienis, liepos 30 d. buvo rytas po trijų dienų maratono ‒ ralio „Aplink Lietuvą 2012“. Grįžome vakar sutemus, jau atėjus šilkiniai nakčiai. Išsiskirsčius draugams, likau pasėdėti parke prie savo mociuko. Žvelgiau į jį ir dėkojau ‒ jis saugojo mane, aš saugojau jį. Mudu abu tai padarėme - ketinome dalyvauti ir sudalyvavome... šimtu procentų.
Aldona Juozaitytė su bendražygiais (nuotr. asm. archyvo)
O kiek nuotykių būta! Atrodo, mūsų grupelė (4-iese) patyrėme beveik viską, kas nutiko „rimtesnio“ šioje kelionėje. Tai važiuodami išvien su kolonomis (visais dalyviais ‒ grupėmis), tai atskirai, mes išgyvenome kelionės džiaugsmą visi drauge. Prieš pavardindama kas nutiko, tariu, kad esame laimės kūdikiai. Grįžome visi sveiki, gyvi ir laimingi.
Startavome 4 val. ryto iš Vilniaus. Įmigęs miestas, labai šilta ir dar sutemę. Deduosi skaidrų šalmo stikliuką. 6 val. ryto jau buvome Kaune kur „suburzgė“ apie 60 dalyvių iš visos Lietuvos. Startuojame.
Aldona Juozaitytė (nuotr. asm. archyvo)
Rytinė degalinė, instruktažas ir visa kita. Bundantis aksominis pasaulis. Deja, po šimto km, Edmundo „Honda“ užgęsta. Atsiliekame nuo kolonos, kelias valandas broliukai krapšto „mocą“, aš snūduriuoju pavėsyje ir laukiu greta. Gaila, bet Edmundas grįžta į Vilnių.
Taigi, su Mariumi vejamės visus dalyvius ‒ malonumas važiuoti greitai gražiais Lietuvos keliais. Pirmosios dienos nakvynė pievoje prie užeigos, į mus žvelgiant nuostabiam saulėlydžiui. Pakirdusi paryčiais, nustembu ‒ kaip tylu, visi jau sumigę. Iškišu nosį iš palapinės.
„Honda“ užklupo gedimai (nuotr. asm. archyvo)
Antrąją dieną bendroje kolonoje, gana staigiai bestabdant, tiesiai prieš mano akis vienas vaikinas krito ir vartėsi, vartėsi. Laimei, kad priešpriešais nevažiavo jokia mašina. Vaikinai puolė padėti ‒ vieni prie nukentėjusio, kiti prie motociklo. Jaunuolis, atvykęs iš Klaipėdos, patyrė šoką, tačiau viskas sėkmingai ‒ stipriai nusibrozdinęs delną ir alkūnę, bet nieko daugiau. Suplyšo kelnės, pirštinės, bet apsaugos kažkiek atlaikė.
Mūsų ketveriukė pasiliekame greta. Pamenu jo drebulį ir tankų alsavimą - stovėjau šalia jo ir laikiau skraistę nuo saulės (kepino gal iki 36 laipsnių). Kaskart jį pakalbindavau, vaikinai atnešdavo vandens, o sulaukęs medicininio krepšio, Slavka (vyrukas, tarnaująs Afganistane) suvarstė žaizdas. Praėjus šokui, vakarop vaikinas vėl vairavo savo motociklą.
Motociklų muziejuje (nuotr. asm. archyvo)
Vėliau aplankome naujai atvertą „mocų“ muziejų ‒ ypatingai gražiu interjeru. Vėliau, jau nebeatseku kada, mūsų ketveriukė vėl pasišovėme atskirai važiuoti. Lekiu, kaip įprastai, antra, štai dar vienas lenkimas, aplenkusi veidrodėlyje stebiu ir laukiu Aro ‒ žinau, kad dabar jo eilė pasirodyti. Tačiau nieko. Vis dar nieko. Stojame šalikelėje. Ir nedelsdami apsigręžiame grįžti.
Trūkusi bendrakeleivio motociklo grandinė (nuotr. asm. archyvo)
Kažkaip labai neramu, kažkas negerai. Atgalios parvykę, matome ‒ Aras krapštosi prie „moco“, Kęstas greta. Statau motociklą, ir iš karto lekiu prie Aro ‒ jis sveikas, viskas gerai. Ir tik tada girdžiu Kęsto žodžius, kaip viskas buvo. Arui trūko grandinė. Lenkiant. Ir važiuojant tikrai greitai.
Jis iš tiesų yra laimės kūdikis ‒ nors motociklą mėtė, vaikinas jį suvaldė ir sustojo. Kai nutrūksta grandinė ir lieki net be nubrozdinimo ‒ galima sakyti, prasideda antrasis gyvenimas. Pranešę organizatoriams, prigulame pavėsyje laukti priekabos. Mielos, jaukios dvi valandos šalia kelio ir svetingų žmonių sodybos medžių paūnksnėje. Priekaba išveža „mociuką“ į Klaipėdą.
Ralio žemėlapis (nuotr. asm. archyvo)
Prieš naktį ‒ jūros dozė. Sidabrinės jūros sidabriniame danguje. Kitą rytą nestartuojame su visais, o keliaujame į Klaipėdą - čia pavyko surasti kas remontuos Aro grandinę. Ilsimės laukdami milžiniškoje erdvėje ‒ tai gamykliniai (fabrikų) pastatai, ramiakas, labai karšta, bet mes pavėsyje. Kęstas dėl ramybės taip pat čia pasikeičia padangą - mat jau matėsi kordas, ir ji galėjo bet kada išleisti orą.
Man į koją įgelia širšė ‒ įkritusi į motociklininkės batelį! Po truputį imu tinti, bet kelionės nuotaika puiki! Ir mes vėl kelyje. Netrukus pasivejame koloną, bet po to vėl atsiliekame ‒ ledai mažame miestelyje labai gaivina, neverta skubėti. Tad renkamės džiaugtis akimirka, kelione ir buvimu kartu. Mus kalbina vietinis linksmas vyrukas, netgi „The Roling Stones“ gerbėjas.
Sustojimas degalinėje (nuotr. asm. archyvo)
Net ir atsilikdami nuo visų, visą laiką keliavome pagal tikslų maršrutą. Tačiau paskutinį ruožą jau iš tiesų važiavome greitai. Ir tik audros betrūko ‒ motociklus taip mėtė, kad vairavome pasvirę į šonus. Lėkėme iš paskutiniųjų, nes į Kauną turėjome atvykti su visais. Tik kad niekur jų nematyti! Nesuprantame, kaip tai gali būti. Juk kolona juda labai lėtai, jie turi kažkur būti.
(Vėliau sužinojome, kad jie šiek tiek nukrypo nuo maršruto). Spaudėme, kiek galėjome. Gerai, kad Kęstas (nes vietinis) pažįsta Kauną, tad minutės tikslumu iššovėme ant kelio, kuriame iš kitos pusės atmynė viena kolonos grupė. Įsipaišėme! Mums pavyko! Vat čia tai ralis. Alsavau kaip varžybų metu, adrenalinas pulsavo venomis, akys šypsojo, motociklas garavo nuo karščio.
Improvizuota bagažinė (nuotr. asm. archyvo)
Vakaras prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Grįžome visi sveiki ir gyvi. Ir labai laimingi! Bendra nuotrauka, šurmuliuojantys motociklininkai, įvairūs įspūdžiai. Godžiai geriu akimirką. Dangus apsiniaukė ir pradėjo pilti. Matyt, už visas tris dienas, kuriomis saulė kepino turbūt (mažiausiai) 36 laipsniai.
Mūsų dar laukė maloni kelionė į Vilnių.
