Stebint iš šalies, kas šiomis dienomis vyksta Lenkijos parlamente ir valdžios viršūnėse, kyla įspūdis, kad ten – suirutė, netvarka ar kaip pasakė vienas lenkų politikas – cirkas.
Analitikai, kuriems gerai žinoma pagrindinių dalyvių – Teisės ir teisingumo partijos bei Pilietinės platformos „virtuvė“, sako, kad tai, kas stebėtojui iš šalies gali atrodyti kaip neatsakingas politikų elgesys, yra dviejų svarbiausių politinių jėgų sąmoninga kova už Lenkijos ateities viziją. Kova už tai, ar tai bus brolių Lecho ir Jaroslawo Kaczynskių (Kačinskių) valstybė, kuri yra savaiminė vertybe, ar Donaldo Tusko ir Jano Rokitos valstybė, kuri yra tiktai instrumentas, įgalinantis jos piliečius tenkinti visų pirma materialinius poreikius. Siekdamos įgyvendinti savo viziją, abi šalys stengiasi parklupdyti priešininką, kuris – paradoksalu – yra vienintelis galimas sąjungininkas ir šiandien, ir netolimoje ateityje. Kaip teigia analitikai, jeigu Teisės ir teisingumo partija nesusitars su Pilietine platforma, tai lieka tik pirmalaikiai rinkimai, kurie, beje, gali neišspręsti Lenkijos vizijos dilemos ir vėl viskas prasidės iš naujo.
Biudžetas – tik įrankis
Kai Teisės ir teisingumo partija, atmetusi Piliečių platformos pasiūlymą, nusprendė sudaryti mažumos vyriausybę, buvo aišku, kad pirmuoju jėgų išbandymu bus 2006 metų biudžeto svarstymas. Taip ir įvyko. O viskas prasidėjo nekaltai – vyriausybė pateikė seimui biudžeto pataisą, o seimo pirmininkas Marekas Jurekas (Teisės ir teisingumo partija) pasiūlė atidėti biudžeto svarstymą. Jeigu seimas iki numatytos datos nepriims biudžeto (jį dar turi patvirtinti aukštesnieji parlamento rūmai ir iki vasario 24 d. pasirašyti prezidentas), automatiškai kyla pirmalaikių rinkimų grėsmė. Toks galimas scenarijus įžiebė mažesnių partijų maištą, kuriame dalyvavo, o kai kas teigia, kad ir vadovavo – Pilietinė platforma. Pasinaudodamos tuo, kad salėje nebuvo seimo pirmininko, mažosios partijos – Lenkijos šeimų lyga, nykštukinė Valstiečių sąjunga, populistinė „Savigyna“ („Samoobrona“) ir Kairiųjų demokratinė sąjunga susivienijo ir kartu su Pilietinė platforma balsavo priešingai, nei siūlė vyriausybė. Opozicija visai rimtai ruošėsi perimti vadovavimą seimui, pasinaudodama reglamento nuostata, kad jeigu seimo pirmininkas nenori arba negali eiti savo pareigų, seimo prezidiumas skiria jo pavaduotoją. O seimo prezidiume, be pirmininko, yra penki pavaduotojai, atstovaujantys visoms partijoms. Šiuo atveju – visoms opozicinėms partijoms. Tolesnė įvykių eiga galėjo atrodyti taip: įgaliotas seimo pirmininko pavaduotojas sušaukia posėdį ir organizuoja naujus pirmininko rinkimus. Na, ir tuomet turime du pirmininkus, su seimus, o gal ir dvi vyriausybes. Kai kurių apžvalgininkų teigimu, tik per plauką buvo išvengta didžiausios krizės Lenkijos parlamentarizmo istorijoje.
Pilietinės platformos kerštas?
Analitikai sako, kad propagandine prasme iš šio sąmyšio daugiau naudos turėjo Pilietinė platforma. Jai pavyko sudaryti regimybę, kad Teisės ir teisingumo partija yra neatsakinga partija, kuri, laimėjusi viską, ką buvo galima laimėti, nesugeba valdyti. Ir kad atmesdami Pilietinės platformos pasiūlymą sudaryti koaliciją broliai dvyniai padarė didžiulę klaidą. Mažumos vyriausybė negali veiksmingai valdyti šalies, nes pirmasis išbandymas – biudžeto svarstymas – sukelia rimtą krizę. Pilietinė platforma kaltina Teisės ir teisingumo partiją, kad atmetusi jos ištiestą ranką ieško sąjungininkų tarp kraštutinių jėgų – „Savigynos“, kuriai vadovauja populistas Andrzejus Lepperis, ar bestuburės Valstiečių sąjungos, kuri jau dalyvavo bent keliose kairiųjų vyriausybėse.Kai kas mano, jog tai yra Tusko ir Rokitos kerštas už tai, kad Teisės ir teisingumo partija prisiviliojo du žinomus politikus – prof. Zbigniewą Religą, kuris rėmė Donaldą Tuską prezidento rinkimuose, o Kazimierzo Marcinkiewicziaus vyriausybėje tapo sveikatos ministru, ir prof. Zytą Gilowską, vieną iš Pilietinės platformos steigėjų, kuri prieš keletą savaičių perbėgo į Kaczynskio stovyklą ir tapo vicepremjere bei finansų ministre. Galimas dalykas, kad perbėgėlių bus ir daugiau, nes Pilietinėje platformoje yra nemažai nepatenkintų ambicingų politikų, kuriems teks per ketverius metus sėdėti atsarginiuose opozicijos suoluose.
Kaczynskio valstybė, Tusko valstybė
Teisės ir teisingumo partijos bei Pilietinės platformos ginčas – tai ne tik kova dėl politikų ambicijų. Kai kurių analitikų nuomone, tai kova dviejų ideologijų, dviejų valstybės vizijų. Teisės ir teisingumo partijos strategui Jaroslawui Kaczynskiui valstybė – tai savaiminė vertybė. Donaldui Tuskui ir Pilietinei platformai – tai instrumentas, kad piliečiai galėtų kurti materialinę gerovę. Kaczynskis įsitikinęs, kad kur kas daugiau naudos Lenkijai duos korupcijos išgujimas iš valdžios viršūnių nei Tusko partijos siūlomas mokesčių mažinimas. Todėl Teisės ir teisingumo partija nori kontroliuoti jėgos žinybas – vidaus reikalų ir gynybos bei teisingumo (Lenkijoje teisingumo ministras yra kartu ir generalinis prokuroras) ministerijas. Pilietine platforma, kuri derybose dėl koalicijos norėjo gauti vidaus reikalų ministeriją, kaltina oponentus, esą jie kuria „policinę valstybę“, kur specialiosios tarnybos užsiims dokumentų, kompromituojančių politinius oponentus, paieška.
Kaczynskio planas
Kiekvieną dieną, maža to, kiekvieną valandą, žiniasklaida skelbia naujas sensacingas žinias, kuriami nauji scenarijai: rytą – kad Teisės ir teisingumo partija grįžta prie derybų su Pilietine platforma, po valandos – kad koalicija su Tusku ir Rokita neįmanoma, dar vėliau – kad Kaczynskiai tariasi su „leperininkais“, valstiečiais, nacionalistais iš Lenkijos šeimų lygos – ir vėl viskas nuo pradžių… Tačiau analitikai sako, kad labai mažai tikėtina, jog Teisės ir teisingumo partija galėtų sudaryti valdančiąją koaliciją su Lepperio vadovaujama „Savigyna“ ar Lenkijos šeimų lyga. Kad gal geriau susitarti balsuojant dėl vieno ar kito įstatymo, o ne dėl dalyvavimo vyriausybėje. Kai kurie politinių įvykių stebėtojai teigia, kad Teisės ir teisingumo partijos vadovas Jaroslawas Kaczynskis neįsileis į vyriausybę populisto Lepperio, nors pastaruoju metu šis politikas padarė didelę pažangą ir vengia skandalų.
Pagal tokį scenarijų yra dvi išeitys: arba Teisės ir teisingumo partijos koalicija su Pilietine platforma, arba pirmalaikiai rinkimai.
O kol kas Teisės ir teisingumo partija bei Pilietine platforma kovoja žodžių karą. Abi partijos stengiasi parodyti visuomenei, kad dėl visos sumaišties kalta „ne aš, o ji“. Kuri partija laimės šią dvikovą, ta turės stipresnę poziciją ir galės diktuoti savo sąlygas. Ir įgyvendinti savo valstybės viziją.
Jeigu vis dėlto laimės emocijos ir Teisės ir teisingumo partijos bei Pilietinės platformos lyderiams nepavyks susitarti, bus pirmalaikiai rinkimai. Ypač viliojančios prognozės Teisės ir teisingumo partijai – už šią partiją balsuotų beveik 40 proc. rinkėjų, tai yra keliais procentais daugiau nei rugsėjį. Bet to per mažai, kad galėtų savarankiškai valdyti. Ir vėl sugrįšime į pradinį tašką.
Živilė Makauskienė „Omni.lt“ iš Varšuvos
