Be jokios abejonės, didžiausia rinkimų sensacija - galingas Rolando Pakso skrydis. Kaip tai galima paaiškinti? Kodėl taip kyla Rolando Pakso reitingai? Kodėl jis vėl ant “bangos”? Mano atsakymas - jo įvaizdžio kūrėjai vėl atgaivina senąjį R. Pakso įvaizdį, kuris jam kažkada užtarnavo “širdžių premjero” vardą.
Įvaizdžio specialistai puikiai žino, kad politikams “prilimpa” tam tikras įvaizdis. Jis tampa jo antruoju “aš”. Ir tuomet politinio veikėjo reitingai kyla arba krinta priklausomai nuo to, ar jo veiksmai atitinka susikurtąjį įvaizdį. Jei politikas elgiasi atitinkamai pagal savo įvaizdį, jo reitingai kyla. Jei jis elgiasi priešingai, žmonės nuo jo nusisuka.
Kaip Rolandas Paksas tapo “apokaliptiku”
Kas yra “apokaliptikas”? Jis praneša tautai apie neišvengiamus pavojus (nesvarbu, jie tikri ar tariami) ir lyg romantinis herojus vienas jiems priešinasi, nors jau iš anksto žino, kad pralaimės. Jis pasirodo tuomet, kai tautą ištinka didžiausios nelaimės, ir nesitaikstydamas su likimu išdidžiai meta jam iššūkį. Būtinai turi egzistuoti kažkokios didelės, nežinomos ir paslaptingos jėgos, kurioms “apokaliptikas” privalo pasipriešinti.
Būtent toks Rolando Pakso įvaizdis susiformavo garsiosios bendrovės “Williams” atėjimo į Lietuvą metu. Būdamas Ministru Pirmininku jis jausmingai per televizijas paskelbė, kad sutartis su “Williams” yra nenaudinga Lietuvai, jog šios kompanijos atėjimas į Lietuvą nepakels Lietuvos ekonomikos, priešingai, bus didžiulis balastas. Tai pablogins kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Tiesiog tai apokalipsė. Ir jis, Ministras Pirmininkas, tai pranešė tautai. Ši apokalipsė (t.y. “Williams” atėjimas), kaip ir kiekviena apokalipsė, yra neišvengiama. Net Ministras Pirmininkas nieko negali padaryti. Tačiau kaip tikras “apokaliptikas” jis nesusitaiko su padėtimi: atsisako valdžios. Akivaizdu, kad tai paveikė žmones. Tuomet sociologinės apklausos rodė, kad net 63,7 proc. apklaustųjų pasitikėjimas Rolandu Paksu išaugo. Šis įvykis buvo toks ryškus, jog R. Paksui akimirksniu “prilipo” šis “apokaliptiko” įvaizdis.
Rolandas Paksas - “apokaliptiko” įvaizdžio įkaitas
Tačiau kartu šis politikas tapo šio “apokaliptiko” įvaizdžio belaisviu. Belaisviu todėl, kad ne taip dažnai tautą ištinka apokaliptiniai įvykiai. Nūdienos pasaulyje reikia savo įvaizdį vis iš naujo patvirtinti, priminti, kad esi būtent toks. Jei ne, iš karto tave užgožia naujai kitų kuriami įvaizdžiai, vaizdiniai ir t.t. Būdamas Liberalų partijos, Vyriausybės vadovu jis nesutiko tokių visai tautai gresiančių nelaimių, apie kurias galėtų pranešti ir pasiaukoti. Jis pradėjo neatitikti savo įvaizdžio, todėl jo reitingai pradėjo kristi.
Beje, prisiminkime 2001 metų vasarą, tuo metu jo reitingai krito. Tuomet iškilus akivaizdžiai krizei, jis kiek galėdamas laikėsi valdžios (o pirmą kartą būdamas Ministru Pirmininku jos nedvejodamas atsisakė). Taip jis pasirodė ne kaip didvyris, galįs viską (t.y. valdžią) paaukoti tautos labui, bet kaip konformistas, bet kokia kaina siekiąs išlaikyti valdžią (o tai reiškia, kad jis yra savanaudis). Savanaudis ir konformistas niekaip nedera su didvyrio, visuomet pasiruošusio viską paaukoti dėl kitų, įvaizdžiu. R. Paksui nepavyko pakartoti to, ką jis turėjo pakartoti, ko iš jo laukė jo tauta. Jam reikėjo surasti kokį nors priešą ar apokaliptinį įvykį.
“Apokaliptiko” sugrįžimas
Nuo šių metų pradžios jis sėkmingai tokius “priešus” atradinėjo. Dar pavasarį jis nusprendė tapti kovotoju su nusikalstamumu. Netgi paskelbė pasikviesiąs į Lietuvą Niujorko merą Rudolphą Gulliani, pagarsėjusį tuo, jog sutramdė nusikalstamumą Niujorke. Aišku, tai absoliučiai banalūs ir trivialūs triukai. Tačiau jo reitingai pakilo. Kodėl? Juk kova su nusikalstamumu nėra kažkoks originalus žingsnis. Prisiminkime, juk tokie pat kovotojai yra ir Stanislovas Buškevičius, ir Vytautas Šustauskas, ir Mindaugas Murza bei daugelis kitų.
Bet kas gali pasiskelbti už ką nors kovojąs. Tačiau tai ne viskas. Reikia, kad visuomenė patikėtų. Pakso atveju tai tiko, nes jis atitiko savo įvaizdį - kovotojo su neaiškiomis, galingomis jėgomis (o mafija kaip tik ir yra viena iš tokių galingų ir neaiškių jėgų).
Artėjant rinkimams jis vis dramatizuodavo situaciją (mūsų šalyje klesti korupcija, skurdas, nusikalstamumas ir t.t.), nepamiršdamas pabrėžti, kad tam tikras jėgas tai tenkina, todėl jos nenori nieko keisti. Čia jis ar jo komanda užsimindavo apie valdančiosios daugumos slaptus susitarimus bei norą išlikti valdžioje ir taip išlaikyti esamą situaciją. Kaip rodo rinkimų rezultatai, tai yra labai įtikinama rinkėjams. Jo veiksmai patvirtina kažkada visuomenės akyse suformuotą įvaizdį. Visuomenė vėl atpažįsta senąjį Paksą ir atsilygina savo simpatijomis. Todėl nenuostabu, kad iš karto pasibaigus pirmajam turui keliama isterija, neva kažkas bijo Rolando Pakso. Taip bandoma sukurti nervingą atmosferą, esą iš tikrųjų egzistuoja kažkokia jėga, su kuria kovoja Paksas.
Taigi R. Pakso įvaizdžio formuotojai pasidarbavo iš peties. Jiems pavyko sugrąžinti “senąjį Paksą”. Todėl šiandien R. Paksas gali triumfuoti. Tačiau jam nereikia pamiršti, kad jis kartu yra ir savo įvaizdžio įkaitas. Jei laimės rinkimus, ar sugebės jis išlaikyti savo įvaizdį? Ar nenuvils savo rinkėjų vėl pasirodęs kaip konformistas ir valdžios betrokštantis mažas politikierius? Jei Rolandas Paksas iš tikrųjų žvelgia į ateitį, apie tai jis privalo galvoti jau dabar.
