Savo krepšininko karjerą R. Kurtinaitis baigė 1999-aisiais. Trofėjų lentynoje ne tik su, pavyzdžiui, legendiniu Kauno „Žalgiriu“ iškovoti trofėjai, tačiau apdovanojimai žaidžiant dar SSRS rinktinėje, o taip pat atstovaujant jau laisvos Lietuvos nacionalinei komandai.
Tarp tokių – bronzos medaliai 1992 ir 1996 m. olimpinėse žaidynėse, taip pat 1995 m. Europos čempionato sidabras.
Trenerio karjerą R. Kurtinaitis pradėjo Azerbaidžane. Nors prie rinktinės vairo stoti galimybių jis turėjo jau kur kas anksčiau, bet galiausiai tik praėjusių metų rudenį legendinis šalies krepšininkas tapo Lietuvos nacionalinės komandos vairininku.
Treniruojant klubus R. Kurtinaitis yra triskart laimėjęs Europos taurę, taip pat du kartus tapęs LKL čempionu, kai treniravo tuometinį Vilniaus „Lietuvos Rytą“.
O ar yra, ko apie trenerio darbą nesupranta žiūrovai?
„Mes kartais duodame treneriams priekaištų, kad neparuošė komandos ar jos nemotyvavo. Bet, kai „Žalgirį“ treniravo A. Trifunovičius, jis yra gerai pasakęs.
Per spaudos konferenciją jo paklausė, kodėl pralaimėjote, gal žaidėjai buvo nemotyvuoti? Jis atsakė labai paprastai: „Apie kokią motyvaciją kalbame, kai susirenka 15 tūkstančių žiūrovų?“ Tokiu atveju, motyvacija turi būti automatiškai. Kai mes žaidėme krepšinį, tokių motyvacinių kalbų nebūdavo. Nebūdavo ir atlyginimų, bet mes ateidavome ir žinodavome, kad mums reikia laimėti“, – sakys R. Kurtinaitis.
„Aš visada į visas nesėkmes žiūriu per savo paties prizmę. Spaudžiu juos, verčiu daryti maksimumą, bet po mačo galvoju, ką ir aš ne taip padariau. Pamenu, kai Jonui Kazlauskui su CSKA buvo tokia situacija, kai pralaimėjo Eurolygą prametus dvi baudas.
Ir ką tu, kaip treneris, gali padaryti? Po to jis neteko darbo. Ir ką tu galėjai pakeisti, įmesti pats baudas? Tačiau tokių dalykų yra nemažai, o žiūrovai reiklūs. Dabar, ar „Žalgiris“ laimi, ar pralaimi, žiūrovai dėkoja, paploja už darbą, nes, turbūt žino, kad laimėti gali ne visą laiką, kad ir kiti klubai yra stiprūs. Anksčiau, arba tu buvai geras, arba blogas. Jei esi blogas, žmonės reikalauja kažkieno galvos, todėl anksčiau keisdavo žaidėjus.
Dabar paprastai keičia trenerį, nes tai yra pigiau. Bet, pasakysiu jums taip, tai yra mūsų darbas. Mane taip pat yra pakeitę gal jau tris kartus, bet tai yra mano darbas ir aš jam esu pasiruošęs“, – pridūrė jis.
Emocijos yra darbo dalis
R. Kurtinaitis yra gana emocingas treneris, nevengiantis kartais pakelti balso. Visgi, apie tai paklaustas, jis tikino, kad gražiai pasakyti kai kada nepavyksta, o galiausiai tai yra tik emocijos.
„Apskritai stengiuosi dabartiniam jaunimui perteikti visas turimas žinias. Ne visada pavyksta, bet kartais pridedu įmantrių žodžių aiškindamas, kur galėjo būti perdavimas ar t.t. Negi sakysiu: „Atsiprašau, ar galėtum tą perdavimą paduoti?“ Na, nežinau, gal aš ir kartais per garsiai rėkiu, bet tai ir yra emocijos“, – šyspodamasis sakė R. Kurtinaitis.
Nepamirštami laikai ir A. Sabonis
Kaune gimęs R. Kurtinaitis laidoje pasakojo apie tuometinį miesto gyvenimą ir įdomiausias jo vietas, kuriose buvo galima tiesiog smagiai praleisti laiką.
„Pamenu, kai su Arvydu ateidavo į „Žalią kalną“ (buvęs restoranas Kaune, – aut. past.), tai kokios trys žmonių eilės sėdėjo ratu. Istorijų daug buvo, bet mums tada, kiek mes uždirbdavome, leido truputėlį laisviau gyvent nei kitiems. Netapaupydavome vaišėms. Jau, kai nevartojau alkoholio, sėdėdavau ten iki išnaktų ir vis vien sumokėdavau už kitus, nes man nebuvo sunku. Pajaučiau malonumą duodamas“, – sakė R. Kurtinaitis.
„Kaune buvo trys vietos, kur buvo galima nueiti pašokti, gerai praleisti laiką. Buvo gyva muzika, gražiai apsirengusios šokėjos, programos. To meto žvaigždės tiek daug neuždirbdavo, tad naktimis dar dainuodavo. Vilniuje pamenu tuo metu buvo „Erfurtas“. Smagi vieta. Bet „Žalias kalnas“ Kaune buvo ta mūsų vieta. Papulti ten negalėjo visi, bet su manimi visus įleisdavo“, – šypsodamasis sakė treneris.
Treneris apie A. Sabonį negailėjo gražių žodžių.
„Man teko garbė su juo žaisti ir klube, ir rinktinėje. Tai – žaidėjas, apie kurį nė negalėčiau papasakoti – turi tai pamatyti. Nė viename jo judesyje nebuvo standarto. Jo fantazija buvo kaip pas kokį Messi su futbolo kamuoliu“, – pasakos jis.
Šnekiausi, linksmiausi ir geriausi
R. Kurtinaitis per savo įspūdingą kaip krepšininko karjerą yra žaidęs su nuostabiais žaidėjais. Laidos metu jis buvo paprašytas įvardinti, kurie buvę krepšininkai ar treneriai, anot jo, turėtų būti atvaizduoti ant litų nominalų. Kas tie juokingiausi, daugiausia švenčiantys ar šnekiausi jo sutikti krepšininkai?
„Man patinka humoras. Išskirčiau Gintarą Krapiką ar Algirdą Brazį. Gal A. Brazio atvaizdą uždėčiau ant lito“, – sakė R. Kurtinaitis.
„Vsi mes nebuvome šventi. Kai kurių jau gyvųjų tarpe nėra, tai nežinau, ar etiška ir sakyti. Na, bet pasakysiu Raimundas Čivilis, kuris tikrai buvo labai geras žmogus, fainas“, – apie labiausiai šventusius komandos draugus sakė treneris.
O kas šnekiausias?
„Gal G. Krapikas“, – sakė R. Kurtinaitis.
Ant 10 litų nominalo R. Kurtinaitis mato Šarūną Marčiulionį ir Arvydą Sabonį.
„Jie daug pasiekę. Arvydo sūnus gal ir lenkia jau tėtį pagal žaidimo stilių. Aišku, Arvydas buvo kūrėjas, ne tiek darbininkas. Sunku įsivaizduoti, kaip Sabas būtų atrodęs, jei 10 metų anksčiau būtų atvykęs į NBA ir be traumų. Čia net ne mano, o kažkada pasakyti Michaelo Jordano žodžiai“, – teigė R. Kurtinaitis.
Ant 20 litų nominalo būtų Jonas Mačiulis, o 50-ties – Sergejus Jovaiša.
O kas, anot R. Kurtinaičio, yra geriausias Lietuvos krepšinio treneris?
„Vertinų Antaną Sireiką, Šarūną Jasikevičių, kuris dar nelaimėjo, bet šiemet gal laimės Eurolygą. Vertinu ir J. Kazlauską. Tačiau man tai yra Vladas Garastas už tuos visus jo pasiekimus per karjerą“, – atskleidė R. Kurtinaitis.
Laidos „Paskutinė vakarienė“ su R. Kurtinaičiu įrašas – naujienos viršuje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
