Praeitą savaitę (21-25 dieną) pasaulio žiniasklaidos dėmesys buvo prikaustytas prie JAV prezidento George’o W. Busho vizito Europon. Vizito metu siekta susilpninti išryškėjusias Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų santykių įtampas, nustatyti NATO veiklos gaires, suderinti požiūrius į esmines grėsmes globaliniam stabilumui, aptarti naują Ukrainos vaidmenį ir patvirtinti strateginę partnerystę su Rusija.
Įvykę susitikimai, didžiųjų šalių vadovų pareiškimai, santykių su Rusija problemos dar ilgai bus aptarinėjamos ir interpretuojamos, tačiau jau dabar galima padaryti išvadą, kad G. W. Busho vizitas buvo nepaprastai sėkmingas: pirmiausia jame atsiskleidė europiečiams gana nelauktas prezidento “bruožas” - puikus pasaulio reikalų ir politinių niuansų išmanymas, sugebėjimas formuluoti bendresnius įvairių problemų sprendimo pagrindus, o sykiu aiškus pagrindinių jo vykdomos politikos orientyrų formulavimas, iškeliant demokratijos ir laisvės vertybes. Iniciatyva visą laiką buvo JAV prezidento rankose - aiškiems jo pasiūlymams ES vadovai priešino tik kalbas apie būtinumą geriau išdiskutuoti kai kurias, ypač su NATO veikla susijusias problemas.
Ir Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas, ir Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis sutiko, kad būtina užversti nesutarimų dėl Irako operacijos puslapį, kadangi po Irake sėkmingai surengtų rinkimų visiškai pasikeitė politinė situacija - dabar būtina sutelkti jėgas šaliai atstatyti ir jos demokratinėms institucijoms bei karinėms pajėgoms kurti. Nors, pavyzdžiui, Prancūzijos indėlis kol kas bus labai menkas, tačiau politikoje nepaprastai svarbu yra simbolinis vieningumas. O jis buvo patvirtintas.
Sunkiausia įveikti tą ES ir JAV probleminių santykių mazgą, kurį lemia viena svarbi aplinkybė: Prancūzijos ir Vokietijos vadovai, pernelyg išpūsdami savo nesutikimą su Jungtinių Valstijų politika Irako atžvilgiu ir apeidami odiozinių režimų keliamą grėsmę, stengiasi didinti savo politinį svorį ES ir pateisinti pretenzijas tapti Sąjungos valdymo centru. Tačiau ir jie puikiai suvokia, kad amerikiečiai gali leisti jiems “užsidaryti” ES ribose ir santykiuose su Rusija, imdamiesi vienašališkų globalinių veiksmų kituose pasaulio regionuose ir šitaip menkindami visos ES globalinį vaidmenį. Todėl Europos politikams būtina suformuluoti aiškų pasaulio vaizdo, esminių pasaulio raidos gairių bei politinių problemų supratimą ir derinti jį su amerikiečių strategine programa, kurią rastis paskatino Rugsėjo 11-osios tragedija. Kartais atrodo, jog kai kurių Europos politikų didybė kyla iš to, kad jie paprasčiausiai prieštarauja ar nesutinka su galingomis Jungtinėmis Valstijomis. Tačiau ir jų elgesyje regėti susirūpinimas, kaip nepersistengti nesutikti. Bėda ta, kad paviršutiniški nesutikimai dažniausiai yra į tarptautinių santykių retoriką įvilktas populizmas, kuris sklinda skatindamas antiamerikietiškas nuotaikas. Juk negalėtume teigiamu europietiškojo mentaliteto bruožu laikyti sociologinių apklausų duomenis, rodančius, kad, pavyzdžiui, vokiečiai, šiuo metu daug labiau pasitiki Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, negu G. W. Bushu. Ką apie tokį mentalitetą galvoti rytų europiečiams?
Susitikimuose JAV prezidentas ne sykį pabrėžė vieną akivaizdų, tačiau kai kurių ES vadovų linkstamą pamiršti dalyką - NATO yra ne tik pati veiksmingiausia globalinio amžiaus karinė organizacija, nuo kurios labai priklauso pasaulio tvarka, bet ir buvo kertinis ES vienijimosi akmuo, laidavęs Europos demokratinių valstybių raidą, jų gerovės kilimą, ekonominės sąjungos peraugimą į unikalią politinę sąjungą. Galėtume sakyti, kad ES ateities vizija “stovi” ant NATO pečių. Suprantama, pasikeitus geopolitinėms aplinkybėms bei iškilus naujoms grėsmėms radosi būtinumas keisti šios organizacijos veiklos pobūdį - papildyti strateginius tikslus, išplėsti veikimo lauką, padaryti ją “judresnę”. Tačiau tai daryti reikia ne silpninant, o stiprinant JAV vaidmenį ir laiduojant greitesnį bendrų strateginių sprendimų priėmimą. Prieš pat JAV prezidento vizitą Vokietijos kanclerio G. Schroederio pateiktas pasiūlymas suburti patyrusių politikų bei ekspertų grupę, kuri išdiskutuotų NATO reformos galimybes ir nustatytų šios organizacijos veiklos gaires, suvoktinas kaip bandymas silpninti Jungtinių Valstijų vaidmenį.
Pirmiausia kyla klausimas, nejau ES politikams nepakanka ekspertų, kad jie galėtų sutarti dėl NATO plėtros programos? Juk naujas išskirtinių diskutuojančių ekspertų organas susilpnins organizacijos valdymo efektyvumą ir apskritai kuriam laikui gali ją padaryti neveiksnią - sprendimai bus atidėliojami, kol problemos nebus išdiskutuotos. O juk nei grėsmės, nei iššūkiai nelaukia - svarbu jiems užbėgti už akių. Kitas bandymas “apeiti” NATO struktūrą, o tiksliau - Jungtines Valstijas, yra ES karinių pajėgų kūrimas. Šiuo atžvilgiu ES strategai, vienijimosi politika neigdami nacionalinių valstybių ir jų suvereniteto supratimą, nepastebi, kad pačią ES ima įsivaizduoti senojo, nacionalinę valstybę palaikančio “trikojo” pagrindu - apibrėžta teritorija, pilietiškumu grindžiamas europietiškumas (vietoj nacionalumo) ir karinės pajėgos. Mažiau pastangų, lėšų kainuotų ir daugiau politinių vaisių duotų bendros ES šalių ir JAV pastangos stiprinti NATO organizaciją ir plėsti jos operacijų lauką. Kaip tik NATO stiprinimo požiūriu ES vadovams nedaro garbės kalbos apie ginklų embargo Kinijai panaikinimą - šiuo klausimu turėtų būti reiškiama vieninga pozicija.
G. W. Bushui susitikimą su Rusijos prezidentu V. Putinu savaip sunkino inauguracinėje kalboje kartotas įsipareigojimas skatinti ir remti laisvę visame pasaulyje. Kita vertus, tarp amerikiečių politikų vis labiau ryškėja nepasitenkinimas dabartiniais Kremliaus veiksmais - įtvirtinant “valdomos demokratijos” modelį iš vidaus politikos vyksmų išgaravo demokratinis turinys. Keletas įtakingų senatorių siūlo Rusiją išmesti iš “didžiojo aštuntuko”. Jungtinių Valstijų prezidentas bene pirmą kartą atvirai nuogąstavo dėl Rusijos prezidento vykdomos politikos krypties ir privertė šį viešai “pažadėti” visiems jų klausiusiems žurnalistams nenukrypti nuo demokratijos, pripažįstant universalias, o ne kokias ypatingas rusiškas demokratijos vertybes.
JAV politikams nerimą kelia ne tik vis spartėjantis Rusijos autoritarinės valdžios kūrimas, bet ir stebėtinai neefektyvus valstybės valdymo struktūrų darbas. Šitai liudija visos didelės pastarojo meto valdžios “operacijos” - “Jukos”, Beslanas, Ukrainoje vykę rinkimai, lengvatų monetizavimas.
Nemalonus Rusijos prezidentui turėjo būti ir išskirtinis G. W. Busho, taip pat ES vadovų dėmesys Ukrainos prezidentui Viktorui Juščenkai. Jungtinių Valstijų prezidentas pabrėžtinai pasidžiaugė demokratijos pergale šioje šalyje ir tokio pat laimėjimo palinkėjo Moldavijos ir Baltarusijos žmonėms. Prieš tokį demokratijos plitimą Kremliui sunku panaudoti savo įprastinį ginklą - branduolinį šantažą. Beje, kaip tik prieš viršūnių susitikimus Rusija paskelbė nepaprastai patobulinusi savo strategines raketas.
Kad ir kaip būtų interpretuojama dabartinė Kremliaus politikos tendencija, Rusija yra ir bus svarbi strateginė ES ir JAV partnerė. ES vis labiau priklauso nuo Rusijos dujų, JAV reikalinga Rusijos partnerystė kovoje su tarptautiniu terorizmu, energetikos ir masinio naikinimo ginklo neplatinimo srityse. Nors į V. Putiną jau žvelgiama kaip į carą ir beveik neabejojama jį liksiant valdžioje po 2008 metų, tačiau gali būti, kad Vakarai ne tik jo nesmerks už vienvaldystę, bet net savaip “prašys” jį likti valdžioje. Kokia įvykių raida leistų šitaip manyti?
Rusijoje artimiausiu metu gali susiklostyti stiproka opozicija. Vis daugiau jaunimo organizacijų dabinasi oranžine spalva, sprogstamas nepasitenkinimo užtaisas susikaupė armijoje. Prieš kurį laiką buvęs premjeras Michailas Kasjanovas, daugelio ekspertų laikomas ne tik geriausiu buvusiu vyriausybės vadovu, bet ir tinkamiausiu opozicijos lyderiu, paskelbė svarstąs galimybę kandidatuoti būsimuose prezidento rinkimuose. V. Putinui lankantis Slovakijoje jis griežtai kritikavo prezidento vykdomą demokratijos ribojimo politiką. M. Kasjanovas būtų Vakarams visiškai priimtinas kandidatas. Tačiau Kremlius tuoj pat padarė atsakomąjį ėjimą - į prezidentus ketinąs eiti ir Vladimiras Žirinovskis. Tereikia tik įsivaizduoti, jog V. Žirinovskis, suderinęs su Kremliu, pradeda burti savo rėmėjus, o Rusijos spauda ima kalbėti apie jo galimybes laimėti. Vakarai susitaikytų su visokiais V. Putino veiksmais išlaikant valdžią savo rankose - visiems būtų aišku, kad jis “gelbstįs” demokratijos liekanas.
Jungtinių Valstijų prezidento susitikimai su ES lyderiais nepanaikino susikaupusių prieštaringumų, tačiau suteikė didelį impulsą konstruktyviai spręsti iškylančias problemas, atsižvelgiant į pamatines demokratinio pasaulio vertybes. Vertybinio aspekto globalinėje politikoje priminimas - labai reikšmingas vizito akcentas.
