Krašto apsaugos ministras, vienas socialdemokratų partijos lyderių Gediminas Kirkilas nuosekliai lipo partinės ir valstybinės karjeros laiptais, tad jį pagrįstai galima vadinti karjeros politiku. Jis neslepia, kad jau prieš kurį laiką ėmė galvoti ir apie premjero postą, kuris yra visų politinių partijų lyderių siekiamybė. Tad šiuo metu jam ir atsivėrė galimybė tą tikslą įgyvendinti.
Aplinkybės perimti premjero postą susiklostė nelabai dėkingos – tvyro politinė sumaištis, kurią linkstama vadinti net valstybinės valdžios krize. Tad pretendentui tenka rodyti neeilinius derybininko sugebėjimus, kuriuos būtina paremti geru politinės virtuvės išmanymu. G. Kirkilo intensyvus pastarųjų kelių mėnesių darbas kopiant į valstybinės valdžios aukštumas atskleidžia keletą mūsų politinio gyvenimo ypatumų, kuriuos derėtų pasiaiškinti, norint suvokti dabartinio krizinio vyksmo logiką.
Visų pripažįstama, kad G. Kirkilas yra sukaupęs didelę politinę patirtį ir išsiugdęs reikiamus gebėjimus, kurie padeda jam veikti sudėtingose politinių rietenų ir skandalų situacijose. Galėtume sakyti, kad jam būdingi tam tikri „krizių valdymo“ specialisto bruožai, kurie ir praverčia dabartinės krizės aplinkoje.
Vienas „krizės valdymo“ kelias buvo ir yra ganėtinai aiškus: publika mato, kaip deramasi su įvairiomis parlamentinėmis partijomis, stengiantis išlaikyti valdžią savo rankose, kitaip tariant, išsaugoti socialdemokratų Vyriausybę. Strategija aiški, tačiau taktinių „ėjimų“ – gausybė, kadangi būtina svarstyti, kaip visokie sutarimai paveikia galimybes valdžią išsaugoti ir ateityje. Tokia politinio gyvenimo logika – siekiama valdžios ir stengiamasi ją išlaikyti.
Tačiau tame visiems matomame kelyje glūdi ir kitas, gal net svarbesnis kelias, į kurį politikos apžvalgininkai dar nėra atkreipę deramo dėmesio. Tas kelias ir jo nulemti darbai susiję su socialdemokratų partijos lyderio klausimu. Visiems aišku, kad dabartinis pirmininkas Algirdas Brazauskas turės perduoti savo įgaliojimus ir įpareigojimus naujam pirmininkui. Tad partinio gyvenimo logika teigia, kad partijoje verda kova dėl partijos lyderio posto, kuris laiduoja politinę ateitį – premjero postą ar vadovavimą parlamentui po eilinių Seimo rinkimų, galimybes dalyti ministerijas ir t. t.
Vidinė socialdemokratų partijoje tvyranti įtampa ir susiklosčiusių grupuočių pavidalai trumpam, tačiau labai ryškiai apsireiškė partijai keliant savo kandidatą į premjerus, kai Seimas nepalaikė Zigmanto Balčyčio kandidatūros. Galima sakyti, jog esama trijų savo lyderius turinčių grupuočių.
A. Brazauskas, siūlydamas partijai vėlei paremti Z. Balčytį, parodė, jog dar kurį laiką nesiruošia trauktis iš aktyvios politikos, nes norėtų pavaldyti Lietuvą per savo statytinį. Tokia jo laikysena nebūtų įmanoma, jeigu partijos vadovybė jau būtų apsisprendusi dėl naujo lyderio.
Taip pat paaiškėjo, kad Juozas Olekas yra subūręs ganėtinai įtakingą savo šalininkų būrį. Jo kandidatūrą pasiūlė Seimo frakcija. Tačiau partijos vadovybės aplinkoje laimėjo G. Kirkilas. Sunku pasakyti, koks buvo šioje kandidatavimo kovoje vadinamųjų „tikrųjų socialdemokratų“ vaidmuo, nes jų atstovo tarp įtakingų politinio vyksmo dalyvių nesimatė, tačiau galima daryti prielaidą, kad Vytenio Andriukaičio, kuriam teko ragauti brazauskinių pažadų „medaus“, šalininkai palinko į G. Kirkilo pusę.
Tad G. Kirkilui tenka kovoti dviem frontais – siekiant premjero posto ir stengiantis užsitikrinti A. Brazausko įpėdinio padėtį. Lyginant A. Brazausko statytinį ir G. Kirkilą, galima daryti bent jau dvi išvadas. Pirmiausia Z. Balčytis – joks politikas. Tačiau svarbesnis dalykas tas, kad partijoje ima skirtis dvi politinės vertybinės senojo ir naujesnio raugo nomenklatūros nuostatos. Vieni valstybę suvokia kaip ekonomikos apraišką, kuri ir valdoma vien ekonominiais „sprendimais“, o kiti pripažįsta politikos viršenybę ir jau įprato veikti viešosios politikos srityje.
Konservatoriams, svarstant, kaip ir kiek palaikyti G. Kirkilą, dera galvoti ir apie tai, su kokiu socialdemokratų lyderiu jie norėtų bendrauti (kovoti) netolimoje ateityje. Juk visiems žinoma, kad dabartinės politinės korupcinės sistemos sąlygomis lemiamas yra partijos lyderių ir juos palaikančių grupuočių balsas.
Nors jau kuris laikas kalbama apie būtinumą išskaidrinti ir sudemokratinti valstybės valdymą, pasitelkti visuomenės atstovus, kurie prižiūrėtų, kaip skirstomi europiniai pinigai, tačiau politinis krizės įveikimo vyksmas rodo, kad senieji nomenklatūros įpročiai nėra linkę keistis. Į politinę viešumą kaip įtakingam žaidėjui sugrįžtant Abonentui, galima nujausti, kad mūsų politiniame gyvenime dar ilgai vyraus „abonentinis skaidrumas“, kurio aktyvūs puoselėtojai buvo ir yra A. Brazausko išugdyta partinė valstybinė nomenklatūra.
