Kaip mums pasiekus SSRS okupacijos žalos atlyginimo? Vaje vaje, deja deja. Rusija nesutinka... Tai tęsiasi jau šešeri metai, tas vaje vaje, deja deja, aiškiai grindžiamas giluminiu nenoru ką nors daryti. Net paprasčiausiai pasiklausti Rusijos.
Dvi kadencijas iš eilės turim kairiųjų valdžią, tai čia ta didžioji užsitęsusio nenoro problema.
Kaip reikėtų veikti, jei Lietuvos valdžioje sumažėtų nenoro ką nors veikti?
Suvokiant, kad tai dviejų teisinių subjektų susitarimo dalykas, reiktų aiškintis, kas jie. Lietuva ir Rusija? O gal Rusija ir Europos Sąjunga? Štai jau ir būtų ką veikti, pasiaiškinant Europos institucijose. Gal ir Europos žmogaus teisių teisme, nes tie Lietuvoj gyvenantys nukentėjusieji – Europos piliečiai, kurie galėtų kreiptis į savo šalies teismus, pirmiausia su perspektyva į Strasbūrą.
Paklaustas vien dėl SSRS pagrobtų ES piliečių taupomųjų indėlių, Javieras Solana atsakė: „Europos Sąjungos Taryba to klausimo nesvarstė“. Tai gal tegu pasvarsto, juk ir mes ten visateisiškai posėdžiaujam. Galim siūlyti, galim ką nors vetuoti, kaip antai Kipras dėl Azerbaidžano.
Tačiau visko pagrindas – politinė valia. Arba ji yra, arba jos nėra. Arba jos teturima truputis, arba neturima iš viso.
Jeigu jos kiek nors būtų, politinė valia galėtų reikštis dviem būdais: 1) nežlugdyti; 2) krutėti.
Nebekalbėsim apie palyginimus su Vokietija, kuri sutiko ir išmoka nors dalines kompensacijas atvežtiems kadaise į priverstinį „vergų darbą“. Tokių prievartautų, engtų, išmarintų sibiruose turim daug, tačiau jų teisių prieš Rusiją neginame. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis buvo sutarę (paskelbta), kad lenkams Sibiro tremtiniams skriauda turi būti atlyginta. Sutarė ir užgeso. Gal prisimins naujasis Lenkijos prezidentas?
Tačiau tokį pat tarptautinį įsipareigojimą Rusija prisiėmė jau 1996 m. stodama į Europos Tarybą: įsteigti kompensacijų ir repatriacijos fondą deportuotiesiems iš SSRS okupuotų Baltijos šalių ir jų palikuonims. Šiemet Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja balsavimu dar sykį patvirtino tą reikalavimą Rusijai – vykdyti įsipareigojimą. O Lietuvos vietiniai pataikūnai siūlo užmiršti ir tremtinių, ir visas kitas skriaudas, jeigu atsakinga motina Rusija.
Aišku, nuo pat 1996 m. visos Rusijos vyriausybės to įsipareigojimo įsteigti specialųjį fondą nevykdė. Neapsikentusi Lietuva, tai yra jos Seimas, 2000 m. priėmė įstatymą kuriuo įpareigojo jau savo Vyriausybę padėti Rusijai – atidaryti „Valstybės iždo atskirąją okupacijos žalos atlyginimo sąskaitą“ ir joje kaupti „iš Rusijos Federacijos gautas SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo lėšas“, pirmiausia skiriant jas gyventojams atlyginti.
Įpareigojo ir „nuolatos siekti“, kad Rusijos Federacija atlygintų šią žalą, ir informuoti apie tos problemos raidą Jungtinių Tautų Organizaciją, Europos Tarybą ir Europos Sąjungą.
Toks Lietuvos įstatymas. Tačiau Lietuvos valdžiai po 2000 m. galingesnis buvo kitas, neviešas nustatymas, įpareigojantis „nuolatos nesiekti“ ir nieko pasauly neinformuoti.
Net įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, tos politinės kelnaitės nepradžiūvo. Algirdas Brazauskas, tiesa, prieš kažkuriuos rinkimus buvo viešai televizijoje pareiškęs: „Tai milžiniška žala ir ji turi būti atlyginta“. Tačiau rimtų veiksmų ir vėl ilgai nesiimta, tik užsienio reikalų viceministras visai neseniai tvirtai pareiškė: „Mes niekada neatsisakysime savo pretenzijų ir čia nebus jokios senaties“. Vietoj „pretenzijų“ geriau būtų sakyti „teisių“, bet svarbiausia – kad tai skambėtų platesniuose forumuose negu Seimo ir JAV Lietuvių bendruomenės komisija.
Ką galėtume (turėtume) įsisąmoninti kaip svarbiausius dalykus? Tai principinė laikysena (niekada nekapituliuoti, neparsiduoti) ir pasirengimas klausimo sprendimui, parengiamasis Lietuvos pusės darbas kaip rimtai traktuojamas viešas procesas.
Žinoma, ir begalinė kantrybė, ir atkaklus dialogo siekis. Jeigu tebesame Lietuvos valstybė.
Visiems privalu suvokti, kad okupacijos žalos problemoje glūdi Lietuvos valstybės tęstinumo principas. Didžiausias pavojus jam būtų koks nors slaptas nerašytas dvišalių „viršūnių“ susitarimas: užsičiaupkit, lietuviai, ir nė neužsiminkit. Nei dialogo forma, nei Europos institucijose! Tai jau būtų pernelyg panašu į valstybės, šių dienų ir ateities jos piliečių teisių išdavystę, kad istorijos analuose neatsirastų bloguoju atveju būtent toks kaltinimas. Ir su pavardėmis.
