• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Į Lietuvą atvyksta Litvos prezidentas Алякса́ндар Рыго́равіч Лукашэ́нка.

Geopolitiniai pasvarstymai ta proga.

REKLAMA
REKLAMA

Tekstas nėra trumpas. Prie jo prisegta dukart tiek užklasinių skaitinių. Lietuviškos dalies skaitymui teks paaukoti kokį pusvalandį. O kas nevalstybine kalba – pagal poreikį.

REKLAMA

Kelios protokolinės pastabos. Pasirašau po klausimais, kuriuos Laima Andrikienė norėtų užduoti Aleksandrui Lukašenkai. Taip pat siūlau paskaityti, kaip revoliucinių permainų perspektyvas kaimyninėje šalyje vertina Baltarusijos opozicijos atstovė  Tatjana Reviako (didelių galimybių ji nemato).

REKLAMA
REKLAMA

Apie Aleksandrą Lukašenką kažkada esu rašęs gana familiariai, bet jis, sakyčiau, irgi yra familiarus.

Eikime prie geopolitikos. Mano išvedžiojimai remiasi prielaida, kad LDK niekur nedingo. Geopolitiškai LDK vaidmenį dabar atlieka Baltarusija. Jos geopolitinė lemtis – bandyti pajungti sau Rusiją, arba būti Rusijos suvalgytai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visų pirma, LDK nedingo nuo žemėlapio. Keturiose šiuolaikinėse nepriklausomose valstybėse: Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje išsitenka Abiejų Tautų Respublikos (ATR) šerdis – istorinės Lenkijos Karūnos ir LDK žemės. Kai kas nubyrėjo, kai kas prisidėjo.

Lietuva + Baltarusija = (+/-) LDK po Liublino unijos.

REKLAMA



Vėliau pasvarstysime apie šiuolaikinio žemėlapio autorių



Kas buvo

Pabandysiu išdėstyti LDK istoriją, kaip sakoma, ant nago juodimo. Paviršutiniškai kartoju visiems žinomus dalykus tiktai todėl, kad noriu kai ką paryškinti.

Savo laiku Lietuvos kunigaikščiai pajungė ir prijungė slavų žemės, tokiu būdu pagausindami savo karinius bei ekonominius išteklius. Jeigu Lietuva nebūtų gudų žemių prisijungusi, ten būtų įsitvirtinę kas nors kiti (lenkai, totoriai, maskvėnai) ir su gudų ištekliais sutriuškinę Lietuvą. Galų gale ir gudai galėjo kada nors sustiprėti, tapti rimtais Lietuvos konkurentais. Sakydamas „lietuviai“, „gudai“, aš nepamirštu feodalinės santvarkos – kalbama apie kunigaikščius ir jų kariaunas.

REKLAMA

LDK plėtra vyko pagal principą „grobk ir dalykis“. Prijungtų žemių bajorai prisiėmė prievolių, bet gavo ir teisių. Apie XVI a. pradžią susiformuoja tvirta tapatybė – litvinas, LDK bajoras (priimu visus patikslinimus dėl tapatybės atsiradimo laiko). Lenkų ir litvinų tapatybių priešprieša išliko ilgokai po ATR žlugimo. Naujos tapatybės: lietuvis, lenkas, baltarusis buvusiose LDK žemėse atsirado XX a. pradžioje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Liublino uniją kai kas šiuolaikinėje Lietuvoje vadina „tragedija“. Mano požiūriu, Liublino unija gretintina su tokiais modernios Lietuvos žingsniais kaip stojimas į ES ir NATO. Iš esmės tai buvo ne „įsijungimas“, o „sukūrimas“ – ATR, ta politinė ir karinė sąjunga, buvo naujai atsiradęs darinys. Neigiamai vertinantieji Liublino uniją turėtų paklausti, su kokiais ištekliais LDK galėjo priešintis Maskvai? Gal būta tik tokios alternatyvos: arba su Lenkija sudarome „NATO“, arba pasiduodame Maskvai?

 ATR sudaryta laikantis taisyklės „grobk ir dalykis“: LDK „stojimo“ į ATR mokestis, vaizdžiai kalbant, buvo „pusė kunigaikštystės“. 

REKLAMA

ATR užklupo nesėkmės dėl to, kad vėluota taikyti išganingą principą „grobk ir dalykis“, arba jis taikytas nevykusiai. Ryškiausias pavyzdys – kazokų maištai XVII a. vidury. Kazokai privedė prie to, kad buvo sutarta Abiejų Tautų Respubliką paversti Trijų Tautų Respublika – sukurti Rusinų Didžiają Kunigaikštystę su LDK ir Lenkijos Karūnos teisėmis. Sutartis nebuvo gyvybinga anaiptol ne dėl to, kad buvo bloga.

REKLAMA

Nepavykęs bandymas „grobti ir dalytis“ – ATR nesėkme per vadinamąja Smūtą (šis svetimžodis skambesnis nei „sumaištis“). Kai kas mano, kad Smūtos „projekto“ autorius buvo Leonas Sapiega (LDK bajoras, veikiau rusas nei gudas, krikštytas kaip stačiatikis, išmokslintas kaip protestantas, paskutinįjį patepimą gavęs kaip katalikas). Per Smūtą būta trijų bandymu pasodinti į Maskvos sostą su ATR vienaip ar kitaip susijusius kandidatus: Vladislovą Vazą, du Lžedmitrijus. Kita vertus, tas pat Leonas Sapiega savo laiku rėmė Ivano Rūsčiojo sūnaus ketinimus užimti ATR sostą. Manau, kad visus šiuos dinastinius projektus reikia vertinti kaip bandymus apmaldyti Maskvą, įjungti ją į „NATO“, kadangi ATR ir Maskvos karai buvo katastrofiški abiem pusėm. Maskvos įjungimo į ATR projektas – svarbus istorinis precedentas, leidžiantis geriau suprasti šiuolaikinės Baltarusijos geopolitinį vaidmenį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kada užgeso LDK atkūrimo idėja? Kai kas teigia, kad 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba atkūrė LDK – girdi,  Akte minima Lietuva signatarų mintyse sutapo su LDK. Vokiečiai leido atsirasti ir kitam dariniui – Baltarusijos Liaudies Respublikai (BLR).

Jos jubiliejus 2008 m. buvo paminėtas netgi Lietuvos Seime, nors BLR tėvai-steigėjai šios valstybės sienas, vaizdžiai kalbant,  brėžė taip: “BLR = LDK minus Žemaitija” – BLR pretendavo į Vilniją.  

Savotiški LDK rekonstruktoriai buvo bolševikai – turiu omeny LitBelą, Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų respubliką, kurios vienas iš vadovų buvo Vincas Mickevičius-Kapsukas.

REKLAMA

LDK atstatytojais skelbėsi Pilsudskis ir Želigovskis. Pilsudskis svajojo apie federaciją, kurioje eks-LDK susidėtų iš trijų dalių: Vakarų , Vidurio ir Rytų Lietuvos – suprask, lieuviškos “Kauno Lietuvos”, lenkiškos Vilnijos, gudiškos Baltarusijos (baltarusiškos Gudijos). Želigovskio “maištas” bent jau simboliškai įtvirtino Vilnijos savarankumą. Vilnija prie Lenkijos paskui prisijungė jos seimelio sprendimu.

REKLAMA

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje būta trijų pretendentų Rytų Europos erdvei tvarkyti: Lenkijos, SSRS ir Vokietijos. Lenkijos elitas vieningos pozicijos pakraščių atžvilgiu neturėjo. Federalisto Pilsudskio šalininkai anaiptol ne vyravo.  Lenkija, jeigu būtų laimėjusi kara prieš SSRS (Vokietijai ir Japonijai padedant), užkariautose žemėse gal būtų kūrusi vienokią ar kitokią federaciją. Lietuva turėjo galimybę jungtis prie Lenkijos ir be karo – mainais už Vilnių sudaryti federaciją su Lenkija (ypač po 1938 m. ultimatumo).

SSRS, kaip parodė vėlesnė istorija, rengėsi Rytų Europos erdvę sovietizuoti kuriant “socialistines respublikas”.

Kalbant apie Vokietiją reikia skirti du Reichus: kaizerio ir fiurerio. Kaizeris planavo prikurti marionetinių darinių: respublikų ir monarchijų su vokiečių princais sostuose. Austrija-Vengrija norėjo Lenkijos ir Ukrainos sostuose matyti Habsburgus. Vasario 16-osios aktas atsirado būtent tokiomis aplinkybėmis. O Hitleris jokių “nacionalsocialistinių respublikų” Rytuose, atrodo, nenumatė. “Civilizuoti” protektoratai buvo Vakaruose (Danija, kur vyko netgi parlamento rinkimai). Rytuose turėjo būti vokiečių kolonijos.

REKLAMA
REKLAMA

Istorijos tėkmę kreipia Apvaizda.  Laimėjo sovietinis projektas. Viešpaties Dievo motyvai nežinomi, bet galima paspėlioti, kodėl taip įvyko. Subyrėjus SSRS, paaiškėjo, kad buvusios ATR plotuose driekiasi keturios gyvybingos nacionalinės valstybės: Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Lietuva (idant schema nebūtų per daug sudėtinga, neminiu Latvijos, Estijos ir Izraelio, kuris gavo dalį etninio ir kultūrinio ATR paveldo, nors geografiškai su istorine ATR nesiriboja). Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos  sienų nebuvo galima įtvirtinti vien kurios nors nacijos pastangomis. Dabartinė Lenkijos vakarinė siena gal ir galėjo atsirasti 1933 m., jeigu Pilsudskis tada būtų užpuolęs ir nugalėjęs silpną Vokietiją. Tačiau, kaip ilgai ta siena būtų išlikusi? Neįsivaizduojama, kad BLR ar kelios nesovietinės valdžios Ukrainoje, nuo 1918 m. kariavusios ir su lenkais, ir su sovietais, būtų galėjusios įtvirtinti dabartinės Baltarusijos ar Ukrainos sienas. Sienų rentimo  „Heraklio žygį“ atliko Stalinas, tiksliau, Stalino vadovaujama SSRS. Vienintelis stalininis palikimas, į kurį beveik nesikėsinama dabartinėje Rytų Europoje, yra valstybių sienos. Stalinas – dabartinio Rytų Europos žemėlapio autorius.

REKLAMA

Tautos neužmiršta tarpusavio smurto (pavyzdžiui, lenkų žudynių Galicijoje, kurias vykdė ukrainiečių smogikai), tačiau stalininis smurtas tai nustelbia. Rytų Europos tautos labiau neapkenčia savo stalininės praeities ir komunistų negu vienos kitų.

Kitą dieną po A.Lukašenkos vizito, rugsėjo 17 d., bus minimos 70-osios sovietų įsiveržimo į Lenkiją metinės. Nežinau, ar Minske ir Kijeve minint šią datą kada nors bus keliamos valstybinės vėliavos su juodais kaspinais. Būtų keista, jeigu keltų – juk būtų apgailestaujama dėl Stalino veiksmų, kurių pasekoje dabartinės Baltarusija ir Ukraina pagausino teritorijų.

Kas bus

Ilgokas istorinis ekskursas man buvo reikalingas tam, kad būtų suprantamesnė mano svarbiausioji tezė: 1991 m. iš stalininio žemėlapio išnirusi nepriklausoma Baltarusija gana greitai ėmėsi neįgyvendintos viduramžių Litvos užduoties – prijungti prie Litvos Maskvą (t.y. dabartinę Rusiją).

Termino Litva kol kas šiame tekste nevartojau. Kai kurie istorikai (net ir lietuvių) skiria viduramžių Litvą (LDK) nuo šiuolaikinės Lietuvos, taip norėdami pabrėžti, jog Lietuva – moderni šiuolaikinė valstybė, kurią su LDK sieja trūkinėjantis paveldo punktyras. Litva – rusakalbė (gudakalbė ar rusinakalbė, jeigu kam nors labiau patinka viduramžių gudus/rusus vadinti rusinais), paskui ten įsivyravo lenkų kalbą. Lietuva – lietuvių nacijos, „išrastos“ XIX a., valstybė, kurioje dominuoja itin jauna lietuvių kultūra. Lietuva paveldėjo Litvos „prekės ženklą“ – tik tiek.

REKLAMA

Plėtodamas savo ankstesnę tezę galiu sakyti, kad Lietuva, teturėdama tik LDK simboliką, jau yra „suvalgyta“ Daugelio Tautų Respublikos – Europos Sąjungos. O Litva-Gudija nepaisant jos simbolių sovietinės stilistikos paveldėjo geopolitinę LDK lemtį suktis tarp Maskvos kūjo ir Vakarų priekalo.

Aleksandras Lukašenka – Litvos kunigaikštis.



Vytauto Kęstutaičio krikšto vardas buvo Aleksandras



Tai, kad Aleksandras Lukašenka siekė (gal ir siekia) tapti Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos vadovu – anaiptol ne marginali politinė hipotezė. Laisvalaikiui siūlau panagrinėti Julijos Latyninos tekstą nevalstybine kalba, kurį nukišau į „Užklasinių skaitinių“ pabaigą (žr. toliau). Jau dabar aišku, kad Rusijos valdovu Lukašenka netaps, nors... (apie „nors“ – šiek tiek toliau). Užtat Leksandras Rygoryčius gana sėkmingai vynioja Rusiją apie pirštą ir laimi prekybinius karus. Apie pergalę Rusijos ir Litvos-Gudijos „pieno kare“ skaitykite Jurijaus Ševcovo tekstą.  

Kita valstybėle, siekianti sau pajungti Maskvą, yra Čečėnija. Nors tai kita plati tema, vis dėlto reikia kai ką paaiškinti. Bolševikų perversmas – klasikinis atvejis, kada neskaitlinga gerai organizuoti grupė užgrobė valdžią milžiniškoje valstybėje, sunaikino senąjį valdžios elitą. Kalbant apie čečėnų galimybes nederėtų pamiršti mafijinių struktūrų, kalbant apie Lukašenką – turėti omeny baltarusiško modelio šalininkus tarp dalies Rusijos elito ir Lukašenkos populiarumą Rusijos masėse.

REKLAMA

Lukašenka dabartinę Baltarusijos santvarką yra pagyrūniškai kėlęs pavyzdžiu Švedijai ir Vokietijai, valstybėms su socialiai orientuota rinka. Šiandien galėtume paklausti, kuo Lukašenkos socializmas esmiškai skiriasi nuo Obamos socializmo? Tokia nerimta mintis man atėjo į galvą, susipažinus su tokiais duomenimis:

Vokietijoje 47% ekonomikos kontroliuoja valstybė; Prancūzijoje - 49%. Iki ateinat Barackui Obamai JAV vyriausybė valdė trečdalį ūkio – 33%. Ekonomikos stimulavimo paketas padidino valstybinę dalį iki 40%. Nacionalizavus „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“ vyriausybė užvaldė 56% nekilnojamojo turto. Jeigu bus priimtas įstatymas dėl Socialinės sveikatos apsaugos, valdžios dalis JAV ūkyje padidės iki 56%.

Arba pateikti duomenys neteisingi, arba išties bus labai įdomu palyginti JAV ir Baltarusiją po 2010 m., kada Baltarusijoje bus įgyvendinta dalinė privatizacija.  Gal JAV ir Baltarusija bus vienodai socialistinės?

Taigi Baltarusijos ūkio santvarka pasaulio ekonominės krizės sąlygomis tapo jeigu ne pavyzdinė, tai bent jau neatmestina. Tai vienas iš veiksnių, galintis pratęsti Lukašenkos režimo gyvavimą.

Kitas veiksnys yra Rusijos būklė. JAV prezidentas Obama paskelbė apie JAV ir Rusijos santykių atnaujinimą (reloading). O viceprezidentas Joe Bidenas kitoje vietoje išdėstė dalykus, kuriuos aš supratau taip – maždaug už 15 m. Rusija ims kratyti kojas.

REKLAMA

Jeigu Leksandras Rygoričius dar ilgai gyvens, jis gali sulaukti, kada visus sunkmečius ištvėrusi Litva-Gudija ims drumsti vandenį Rusijoje daug labiau nei dabar: pavyzdžiui, ieškoti sąjungos su regionais ar didmiesčiais, tokiais kaip Maskva, kuriai vadovauja Lukašenkai idėjiškai nesvetimas meras Jurijus Lužkovas.

Silpnoji Lukašenkos režimo vieta yra tai, kad jis nėra sukūręs patikimo valdžios perdavimo mechanizmo. O žmonės, kaip žinoma, yra mirtingi – ypač kai kurie.

P.S. LDK istorinio paveldo dalybos – įdomus akademinis užsiėmimas. O tarptautinėje viešojoje erdvėje Lietuva gana greitai pajus (jeigu dar nepajuto), kad ją stumia į nuošalę Litva-Gudija. Jei dar nežinojote, žinokite – Leonas Sapiega,  Martynas Počobutas, Tadas Kosciuška yra iškilūs baltarusiai. Pravardę Stuoka prie Wawrzyniec‘o Gucewicz‘iaus pavardės prirašė nežinia koks lietuvių fantastas.

2006-ųjų birželio pabaigoje Baltarusijos valdžia, prikeldama Lietuvos Statutą, nusprendė pamokyti Europą. ES uždraudė įvažiuoti aukštiems Baltarusijos pareigūnams ir dėl to Baltarusijos užsienio reikalų ministerija padarė pareiškimą, o jame, be kita ko, sakoma: „...ES šalių užsienio reikalų ministrams norėtųsi priminti, kad Baltarusija turi senas teisines tradicijas ir jau 1529 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statute įteisintos normos apie asmens neliečiamybę, nekaltumo prezumpciją, įstatymo viršenybę, o jų tuo metu dar neturėjo feodalinė Europa“.

REKLAMA

+

Namų darbas

Sudėliokite šiuos režimus į seką pagal represyvumo lygį (dabar jie išdėstyti chronologiškai):

Benito Mussolinio Italijoje (1922 – 1943)

Antano Smetonos Lietuvoje (1926 – 1940)

Antonio Salazaro Portugalijoje (1932 – 1968)

Augusto Pinočeto Čilėje (1973 – 1990)

Aleksandro Lukašenkos Baltarusijoje (1994 - …)

+

Užklasiniai skaitiniai

Visuomet perskaitau, ką rašo minskietis Jurijus Ševcovas. Apie jo knygą esu parašęs dvi recenzijas: vieną bjaurią (rusų k.) ir vieną gana palankią (lietuvių k.).

+

Berods 2006 m. "Verslo klasėje" buvo išspausdintas mano straipsnis "Lietuva nuo Šanono iki Čagčarano". Čia pateikiu jo ištrauką.

Du lietuviu

Sakoma, kad politika yra teatras, bet ir tikrasis teatras juk neblogai tinka politikos dalykams išreikšti. Įsivaizduokime kalbant du veikėju, iš jų kiekvienam savaip brangi išnykusi LDK. Pirmasis yra istorijos klausimais praprusęs Vilniaus lietuvis, deja, nesuprantantis gudiškai, antrasis – ne mažiau apsiskaitęs Naugarduko gudas, visiškai nesigraužiantis dėl to, kad nesupranta lietuvių kalbos. Gudas mano esąs tikras lietuvis, LDK tradicijos sergėtojas, ir nesutinka tokiu laikyti savo pašnekovo, todėl vadina jį lietuvisu. Lietuvis, bandydamas bent kiek atliepti pašnekovo pažiūroms, vadina jį litvinu  ir taip tarsi išskiria jį iš kitų baltarusių. Lietuvis ir Litvinas kalbasi rusiškai.

REKLAMA

Lietuvis: Vadinasi, prisiplempėte sau alaus Naugarduke, sukurpėte manifestą apie litvinų nacijos atgimimą, žemėlapių pribraižėte, pažymėjote Litanijos, ar Licvanijos, žemes nuo Vilniaus iki Minsko...     

Litvinas: ...iki Mensko!

Lietuvis: ...na, gerai – iki Mensko tas žemes nužymėjote, savo pareiškimus paskelbėte gudų kalba lotyniškais rašmenimis ir toliau sau miegate.  

Litvinas: Mes laukiame savo valandos!

Lietuvis: Neateis jūsų valanda! Tėtušis Lukašenka gudiškas mokyklas uždarinėja, Baltarusiją rusifikuoja. Daugumai gudų jūsų lotyniški rašmenys atgrasūs, o mums, lietuviams, neįdomūs jūsų svaičiojimai apie Mindaugo karūnavimą Naugarduke.   Litvinas: Mindovgas, mūsų, lietuvių, karalius, jums lietuvisams – ne giminė!

Lietuvis: O jūs, litvinai, kam giminė? Jūs neturite atramos nei Baltarusijoje, nei Lietuvoje.

Litvinas: Mums nereikia atramos, nes mes patys esame atrama. Mes esame įkūnytas pliuralizmas. O jūsų Lie-tu-va kultūros požiūriu yra nyki totalitarinė valstybė.

(Lietuvis žiūri į Litviną paklaikusiu žvilgsniu.)   

Litvinas: Ar žinai, kelios kalbos buvo vartojamos senojoje LDK? Lenk pirštus. Šnekamoji rusėnų kalba, arba „prosta mova“, – pirmoji, toliau rusėnų rašto kalba, toji, kuria Statutai parašyti, – antroji... Gali tai vadinti senąja gudų kalba. Lenk pirštus, lenk...

(Lietuvis tyliai lenkia pirštus.)  

Litvinas: Lenkų kalba – trys,  čekų kalba – keturios...

Lietuvis: Iš kur?

Litvinas: Čekai vienuoliai... Bažnytinė slavų kalba – penkios, rusų, arba didrusių,  šnekamoji kalba – šešios, na, jūsų, lietuvisų, kalba – jau septynios, latgalių, arba senoji latvių, kalba, – aštuonios, prūsų – devynios, jotvingių – dešimt, jidiš – vienuolika, vokiečių – jau tuzinas kalbų. Toliau lenk pirštus: lotynų kalba – velnio tuzinas, armėnų kalba – keturiolika... Kodėl neklausi iš kur? Jeigu Lvove buvo armėnų vyskupas, vadinasi, šnekėta ir armėnų kalba... Graikų kalba – penkiolika, čigonų – šešiolika... Indoeuropiečiai, atrodo, pasibaigė... Toliau... Karaimų – septyniolika, Lietuvos totorių, arba kipčakų, kalba – aštuoniolika... Dar pridėkime šventraščių kalbas. Hebrajų – devyniolika, aramėjų – dvidešimt... Kojų pirštai tau pasibaigė, ar ne? Dėl arabų kalbos, kuria parašytas šventasis Koranas, gali nosį užsilenkti. Na,  kaip? Atrodo, viską paminėjau. Dabar gali viską atlenkti... Laisvai...

(Lietuvis sunkiai atsidūsta.)  

Litvinas: Aš tau ir sakau, kad mes, lietuviai, LDK paveldo sergėtojai, esame pliu-ra-lis-tai, o jūs, lietuvisai, esate įvairovės žudikai. Jūsų bendrine kalba iš prigimties kalba gal kokie trys procentai etninių lietuvisų. Visi kiti yra Jono Jablonskio išprievartauti. O mes, tikrieji lietuviai, savo Baltarusijoje galime kaip norime – ir lotyniškais rašmenimis, ir kirilica, ir gudiškai, ir rusiškai. Tėtušis štai liepė kai kuriose mokyklose kinų kalbą dėstyti. Tai mūsų didžioji galimybė, mūsų istorinis šansas! O jūs, lietuvisai, visus savo istorinius šansus skustuvu nusirėžėte kaip, atsiprašant...

(Lietuvis žiūri į Litviną pastėrusiu žvilgsniu, bando prasižioti...)   

Lietuvis: Mes esame ES ir NATO nariai...  

Litvinas: O mes niekieno ne nariai, nors ir pasirašėme sąjungos sutartį su Rusija. Užtat mes galime daug ką prisijungti. O jums ką nors prisijungti NATO neleis.

Lietuvis: Aišku, jūs norite prisijungti Kiniją.

Litvinas (ilgai mąsto...): Supranti, po 1991-jų pasaulyje buvo dvi valstybės su Vyčiu herbe. Tai senovinis Perkūno ženklas. Juk ir pats matei tą raitelį ant pagoniško šventstulpio Gardino muziejuje. Du Vyčiai – dvi senosios LDK dalys. Paskui viena valstybė staiga Vyčio atsisakė ir savo ženklu pasirinko... na... tokį tarsi vainiką iš žemės ūkio parodos. Manai, šiaip sau atsisakė? (Gudriai dėbteli į lietuvį.) Tai jums, pižonams lietuvisams, Vytis svarbiau už valstybę, o mums, tikriesiems lietuviams, svarbi LDK ateitis! Ir dėl jos mes galime trumpam apsimesti, kad Vytis mums nesvarbus. Na, pasakyk man, kada LDK atkūrimas buvos paskutinį kartą deklaruotas kaip politinis projektas?

Lietuvis: Galbūt, sakyčiau, Didžiajame Vilniaus seime 1904-aisiais...  

Litvinas: Sakai „galbūt“! Bet juk tu žinai, kada tai buvo ir kas tai darė, tik tau politinis korektiškumas neleidžia to viešai pripažinti. Iš tikrųjų atkurti LDK paskutinį kartą bandė Vincas Mickevičius-Kapsukas. Taip! Na, ir Kazimiras Cichovskis kartu su juo.

Lietuvis: A-a-a... Tu apie Litbelą, Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinę  Respubliką šneki... Prifantazuoti daug ką galima. Buvo kažkoks laikinas darinys, jį Leninas sumanė kaip pakišą Lenkijai, kad sovietų Rusijai nereikėtų su šia tiesiogiai kariauti... Ir kodėl Mickevičius-Kapsukas yra paskutinis? Juk ir Pilsudskis apie Tarpjūrį svajojo, jo įpėdiniai privertė Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija ir labai mandagiai prie konfederacijos ar federacijos mus lenkė. Idėja niekad nebuvo palaidota.

Litvinas: Jūsų, lietuvisų, Kauno Lietuva tą idėją seniai numarino. Buvote ir likote tokia varškės sūrio formos valstybė. Prie Smetonos buvote visai liesas sūris, nes niekas prie jūsų jungtis nenorėjo. Dėl Vilniaus turėjote du variantus – arba Želigovskio sukilimas, arba vietinių gyventojų referendumas prižiūrint švedų taikdariams. Bet jūs tą referendumą vis tiek būtumėte prapylę. Taigi pasisekė jums, kad Želigovskis sukilo, nes per tą referendumą Vilnių būtumėte amžiams praradę. Ir Klaipėda savo noru nebūtų prie Lietuvos prisijungusi. Jūs, lietuvisai, perrengėte medžiotojais pėstininkus bei šaulius ir šie staiga tapo Mažosios Lietuvos sukilėliais. Gerai pasimokėte iš Želigovskio!

Lietuvis: Matau, kad  Mickevičiaus-Kapsuko raštus būsi gerai išstudijavęs, beveik jį pažodžiui cituoji.  

Litvinas: Mickevičius-Kapsukas atstovavo sistemai, kuri gali plėstis į išorę, gali prisijungti kaimyninių žemių. Dabartinė Lietuva, ta šiek tiek storesnė Kauno Lietuvos redakcija, kaip ir anksčiau negali nieko prijungti nei jėga, nei geruoju. Vilniaus kraštą kažkada galėjote gauti iš Lenkijos, tik reikėjo jums ant galvų užsidėti „konfederatkas“. Bet gavote iš Stalino.  

Lietuvis: Jūs irgi nemažai gavote iš Stalino. Nelabai ką patys prisijungėte.   

Litvinas: Jus traumavo buvimas SSRS sudėtyje. Bet LTSR sienų jūs kažkodėl neatsisakėte. O mums, LDK įpėdiniams, SSRS tik gero davė. Juk tai Stalinas beveik atkūrė LDK! Jūs ir to negalite pripažinti. Iš pradžių buvome beveik niekas – tokia dešrelė, kurią lenkiškas dešrigalis skyrė nuo lieso smetoniško sūrio. O paskui atgavome savo vakarines žemes, suvalgėme lenkišką dešragalį ir tapome storu LDK puskumpiu.

Lietuvis: Ir jis nori prisijungti Kiniją?

Litvinas: Kiniją, Malaiziją, Venesuelą, Pietų Afriką, Šiaurės Korėją. Atėjo tinklų metas. Lukašenkai reikia tiktai telefono ragelį pakelti, su Venesuelos prezidentu pasikalbėti, ir tinklas jau yra. Jūs, lietuvisai, panašiai ir gyvenate naujosios pasaulio tvarkos virtualybėje. Jums NATO pasakė, kad reikia Afganistano Goro provinciją paversti Lietuvos protektoratu, jūs ir pavertėte. Bet Pskovo jūs niekada neprisijungsite. O mes prisijungsime! Mes išplėsime buvusios LDK valdas ir nueisime iki Uralo. O jūs toliau sau kirmysite Afganistane ir Irake.

Lietuvis: Jau greičiau Rusija jus suvalgys. Sukarpys į sritis ir prisijungs.

Litvinas: Ė-ė-ė... nesakyk, brolau... Jūs neturite vaizduotės. Jums apie Rytus galvoti neleidžia politinis ribotumas ir jūsų pačių konstitucija. Ten juk parašyta – jokių pokomunistinių Rytų sąjungų. Plėstis jūs negalite. Jūs galite tiktai atsiriboti. Štai nutraukėte Baltarusijos televizijos transliaciją savo kabeliniams kanalams. Koks galėtų būti analogiškas Baltarusijos atsakas? Ogi jokio! Nes propagandos požiūriu jūs esate visiškas niekas. Jūs verkiate, kad Baltarusijos ir Rusijos propaganda šmeižia Lietuvą ir jos istorinę praeitį, tačiau neturite net interneto tinklalapio, kur būtų rusų kalba išdėstytas jūsų požiūris ginčytinais istorijos klausimais. Aš kalbu ne apie pabirus trupinius, o apie galingą smegenų plovimo įrankį. O mums, tikriesiems lietuviams, nereikia jokios propagandos, kad užgrobtume Rytų žemes. Mes esame savi! SSRS laikais Baltarusija tapo galinga industrine valstybe. Ir dabar dar mes gaminame traktorius, savivarčius ir krūvą karinės technikos, o jūs ką darote? Baldelius švedams surinkinėjate?

Lietuvis: Tu čia paistai apie plėtros galimybes. Ir ką gi ką jūs pasiūlysite slavams nuo Minsko, atsiprašau, Mensko, iki Uralo? Lukašenkos stiliaus diktatūrą? Bet gal prie Putino jiems geriau gyventi? Užtat mes Lietuvoje sukūrėme tikrą demokratiją. Blogis ėda blogį, politinės prostitutės skandina vienos kitas, moralės nėra, kadangi jos nereikia, nes moralę atstoja patikros ir atsvaros. Mes tapome normalia civilizuota valstybe. Laisvės ir demokratijos požiūriu jums daug toliau iki LDK negu mums.

Litvinas: Senosios lietuviškos dvasios jūs neturite!

Lietuvis: Nesakyk! Tarp įvairių mūsų luomų atstovų galima atrasti asmenybių ir jos yra tarsi naujai įsikūniję senieji lietuvių kunigaikščiai. Įsiklausyk: Henrikas Daktaras Mindaugas Karalius, Artūras Zuokas Vytautas Didysis...  

Litvinas: Toks vaizdas, kad tiktai šiuolaikiniai marginalai yra išskirtinės asmenybės.

Lietuvis: Yra ir solidesnių – Algirdas Mykolas Brazauskas, arba tiesiog Algirdas, Dalia Grybauskaitė Jogaila... Na kaip tau?

Litvinas: Moteris – Jogaila?

Lietuvis:  Na, ir kas, kad moteris? Jos laukia šlovinga ateitis. Gal ji grįš į šiuos kraštus kaip Leonas Sapiega?

Litvinas: Na, Leono Sapiegos tai neliesk! Toks kaip Sapiega gali atsirasti tiktai pas mus. Leonas Sapiega plėtė Europos Sąjungą į Rytus tuo metu, kai jos dar nebuvo. Tu gerai pamąstyk. Juk žinai, kad Prancūzija ir Vokietija šimtmečiais kariavo, kol suprato, kad reikia susitaikyti, nes kitaip jas suvalgys kiti. Taip atsirado ES. Panašiai ir Leonas Sapiega suprato, kad reikia susitaikyti su Maskva, pasiūlyti jai dėtis prie Respublikos kaip prie kokios Europos Sąjungos. Šitaip Abiejų Tautų Respublika būtų pavirtusi Trijų Tautų Respublika. Visą gyvenimą jis to siekė. Iš pradžių stūmė į Respublikos sostą Fiodorą Ivanovičių, Ivano Rūsčiojo sūnų, bet šis caru būti netiko, nes buvo silpnaprotis. Tada Leonas Sapiega sukūrė kitą planą – pasodinti į Maskvos sostą Respublikai draugišką valdovą ir taip pradėti lipdyti Trijų Tautų Respubliką. Tai gudrus buvo, žaltys!     

Lietuvis: Ir kas gi taps naujuoju Leonu Sapiega? Gal Lukašenka?  

Litvinas: O tu neskubėk. Pirmiausia mums reikia laimėti naująjį Oršos mūšį. Pats gi žinai, kad 1514 metų rugsėjo 8-ją per Šilinę Konstantinas Ostrogiškis taip sutaršė maskolius, kad šie ilgai verkė kruvinomis ašaromis. Ir tu man pasakyk, mielas lietuvise, kokia gi kalba mūsų lietuvių etmonas duodavo įsakymus LDK kariuomenei, kurios didžioji dauguma suprato tik gudiškai? Manai, kad Ostrogiškis laisvai kalbėjo jūsų aukštaitišku sanskritu? Manyk sau ir toliau. Tai šit – naujasis Oršos mūšis bus dėl vamzdžių. Jūs svaičiojote, kad Ivano prie vamzdžio neprileisite. Bet tai mūsų istorinė misija apginti Baltarusijos vamzdynus nuo maskolių.  

Lietuvis: Taip ir įsivaizduoju, kaip laimėjęs Oršos mūšį dėl vamzdžio Tėtušis iškels savo kandidatūrą sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės rinkimuose, juos laimės ir pakeis Vladimirą Putiną. Rašyk fantastinius romanus! Cha-cha-cha!  

Litvinas: Vaizduotės tau tikrai stinga. LDK likimas paklūsta paprastam istoriniam dėsniui: išlieka arba LDK, arba Maskva. Žinoma, jos gali susijungti. Stalinas atkūrė du trečdalius LDK ir pakabino virš Maskvos Damoklo kardą. Dabartinė Rusija nėra stabili valstybė, nors atrodo ohoho kaip kietai. Kremliuje kelios grupuotės kovoja tarpusavyje dėl Putino įpėdinystės. Biurokratija korumpuota skersai ir išilgai. Šalyje plieskiasi etninės nesantaikos žiežirbų. Tai šen, tai ten vyksta pogromų. Kalbama, kad Kremlius sukūrė tokį planą: kaitinti etninius ginčus iki kritinės ribos, kad Putino įpėdinis paskui galėtų dar smarkiau užveržti veržles. Tačiau įvykiai gali tapti nevaldomi. Vieną dieną atsitiks taip, kad regionų vadovai – gubernatoriai ir prezidentai, numos ranka į Kremlių ir vietos gyventojų remiami patys ims gesinti etninius konfliktus: pavyzdžiui, išvarys visus kaukaziečius už regiono ribų. Sutvarkys kaukaziečius kaip Tėtušis sudorojo juos Baltarusijoje. Faktiškai tai reiškia, kad Rusija suskils į daugybę kunigaikštysčių, nors formaliai galbūt išliks vieninga valstybė. Baltarusija dabar yra kaip uola neramioje jūroje. Prie jos natūraliai glausis Smolensko, Briansko, Pskovo sritys. Tinklų epochoje Uralo kalnai nėra riba. Tokios aplinkybės atveria veikimo erdvę Leono Sapiegos masto žmogui.

(Litvinas iš kažkur ištraukia plokščią ropinę, atkemša, duoda Lietuviui pauostyti.)   

Lietuvis: Samanė...   

Litvinas: Pati ta tikroji... Iš ko gersime?

(Lietuvis iš kažkur ištraukia porą stikliukų, Litvinas įpila. Jiedu išgeria)

Lietuvis (šiek tiek kauštelėjęs): Žinok, aš su tavimi per daug nesiginčiju, nes manau, kad jūsų rankomis mes vykdysime savo Rytų politiką.  

Litvinas (šiek tiek kauštelėjęs): Aš su tavimi irgi mirtinai nesiginčiju, nes jūsų rankomis mes jau seniai vykdome savo Vakarų politiką.  

Lietuvis:  Už Leoną Sapiegą!

Litvinas:  Už Leoną Sapiegą!

(Uždanga)

+

Julijos Latininos pasisakymo stenograma. Radijas „Echo Moskvy“.

Я хочу рассказать несколько эпизодов о Лукашенко. Первый относится еще ко времени Ельцина, когда Россия подписывала с ним союзный договор. Тогдашний глава президентской администрации Волошин в последний момент посмотрел текст договора и обнаружил, что, мягко говоря, он делает Лукашенко, как бы это сказать? Полноправным совладельцем России и верным победителем в президентской гонке. Тогда этот текст договора был, естественно, исправлен, но это очень важный эпизод в отношениях между Лукашенко и Россией, потому что надо понимать, что Союзное государство никогда не было для диктатора Лукашенко способом войти в Россию, или даже получить от нее экономическую помощь – экономическую помощь он получал и так. Союзное государство для Лукашенко было инструментом получения власти над всей Россией, инструментом поглощения России Лукашенкой.

Второй эпизод относится к началу 2004-го года, когда еще премьером был Михаил Касьянов. У Лукашенко и Путина начался очередной приступ разногласий, Лукашенко в очередной раз начал выражаться политическим матом. Президент Путин хотел тогда уже перекрыть трубу, а Михаил Михайлович Касьянов сказал категорическое «Нет». Объяснил, почему этого делать нельзя – не из-за Лукашенко, понятно, что Лукашенко Касьянову был не дорог, а из-за того, что Россия предстанет в результате ненадежным энергетическим партнером на Западе. Это был последний разговор между Путиным и Касьяновым, на следующий день Касьянов был уволен.

Я не хочу сказать, что Касьянова уволили только поэтому – там еще был донос на Касьянова, что он хочет захватить власть в России. Ну, естественно. Служит, там, интересам Невзлина и так далее. И, видимо, сионистской разведке. Но суть в том, что тогда Касьянов был тем человеком, который этому воспротивился. А с тех пор, если вы помните, каждый январь наши отношения с той или иной страной, то с Украиной, то с Белоруссией, превратились в такие газовые войны. С тех пор задвижку и начали перекрывать. И доперекрывались до того, что доля Газпрома в европейском газовом балансе упала с 31% до 16%. Вот мы перекрывали и пытались доказать, что мы надежный газовый поставщик. Перекрывали и говорили, что у нас газ – это наше энергетическое оружие. И, в конце концов, Европа поверила, что газ – это наше энергетическое оружие. И не хочет пускать наше оружие к себе.

Ну так вот, это второй эпизод. Третий – я бы хотела вспомнить, что когда случилось еще очередное, спустя несколько лет, обострение отношений между Россией и Белоруссией, я тут же на «Эхе» в шутку напомнила, что вообще-то именно в связи с тем, что за каждым шагом конфликта должен следовать еще более жесткий шаг. Уж если мы перекрыли нефтепроводы в Белоруссию, то следующий шаг – это взять Минск одним парашютно-десантным полком.

Боже мой, что тут началось! Видимо, это показали Лукашенко. Ну, белорусская реакция меня не волнует, меня волнует то, что там вопрос потащили на обсуждение в Госдуму: «Как смела Латынина обидеть Лукашенко?» Еще раз повторяю, что меня в этой истории страшно смутило? Меня смутило могущество пробелорусского лобби в Москве. Есть страна, с которой у нас, очевидно, враждебные отношения: никто нам так не хамит кроме Лукашенко, ну, кроме, может быть, Северной Кореи и Южной Осетии. Но есть лобби, которое тут же начинает рассказывать, что у нас есть станция в Вилейке, что у нас есть РЛС в Барановичах, что без этого мы не можем, что мы с Лукашенко братья навек. Это очень интересный вопрос, потому что у нас Кремль все время постоянно озабочен присутствием каких-то западных шпионов. Насчет западных шпионов не знаю. Но вот факт: есть враждебные отношения между Россией и Белоруссией. Очевидно, что при враждебных отношениях должны быть военные планы. Ну, это «matter of fact», это просто правило государственной жизни. Это не значит, что будет война – должны быть военные планы. И судя по всему, не только военных планов нет, но есть огромное военное лобби, которое против того, чтобы мы хоть чем-то угрожали батьке.

Это, знаете, очень похоже на историю с астраханским Пединститутом. Вот я страшно была удивлена, когда услышала, что астраханский Пединститут готовит у нас замечательных выпускников-иранистов с прекрасным знанием фарси и с глубоким сочувствием идеям мировой исламской революции, которые потом едут работать в посольство наше в республике Иран. А потом пусть это выглядит странно, когда заявляют министру обороны США Роберту Гейтсу, что Иран не может создать стратегической ракеты. А через несколько дней после этого заявления, на которое Роберт Гейтс отвечает, что «если это вам докладывает ваша разведка, увольте вашу разведку». Через несколько дней после этого заявления ракета взлетает.

То есть о западных шпионах мы очень беспокоимся. А есть тут такие агенты влияния, которые совсем не западные, которые со стороны наших дорогих друзей. Хотя, должна сказать, что в белорусском случае это, наверное, преодоленный синдром, потому что обратите внимание на одну очень интересную вещь. Несколько лет назад при предыдущем конфликте между Россией и Белоруссией со всех сторон наши военные же эксперты – это было еще при министре обороны Иванове – начали кричать, что есть радиолокационная станция в Барановичах, она бесценна для обороны России. И начали кричать, что есть центр связи с военно-морским флотом в Вилейки, без которого, вот, просто российской обороне тоже никак.

В этом году, эти последние несколько недель ни про Барановичи, ни про Вилейку никто просто не поминал. Только, видимо, то ли этих ребят просто из Минобороны вычистили, с чем я просто поздравляю министра обороны Сердюкова, потому что очевидно, что российские военные не должны работать на белорусских военных, тем более на белорусского президента. То ли им внушили страх Божий, и они замолчали – нету ни Барановичей, ни Вилейки.

Почему такое лобби было возможно? Я напомню один эпизод, связанный с убийством несколько лет назад, а видимо, это было убийство, журналиста «Коммерсанта» Ивана Сафронова, 51-летнего, который последнее, что он разведывал, была сделка по продаже российских С-300 Ирану. И ходили такие слухи, что эти С-300 должны поставляться через Белоруссию. В переводе на язык реалий это означало, что мы поставляем С-300 в Белоруссию по внутренней цене, то есть 14 миллионов долларов – штучка. А в Иран оно продается по рыночной цене, то есть 180 миллионов долларов. На круг получалось где-то миллиард, который уходит налево. Вот согласитесь, за этот миллиард господин Лукашенко мог быть уверен, что у него будет сильное лобби среди российских военных и среди российских чиновников. И очень радостно, что, во-первых, и сделка не сорвалась, то есть у нас сейчас совсем иные механизмы снабжения Белоруссии оружием – мы, все-таки, им поставляем хорошее, но старое оружие, загружая собственные же заводы работой. У нас совсем другие механизмы. Идет сделка с Ираном, плохо это или хорошо, но она идет не так вот косо.

И, короче говоря, немножко изменилось военное соотношение, вот, подспудное это военное соотношение наше с Белоруссией. Еще, конечно, не могу не вспомнить замечательную историю, которая случилась перед тем, как Путин перестал быть президентом. Если вы помните, он тогда приехал в Белоруссию на встречу с президентом Лукашенко, привез с собой всех российских высших должностных лиц, от Миронова до Грызлова. И тогда ходили упорные слухи, что президент Путин привез с собой 2 варианта союзного договора, то есть 2 варианта бумаг. Один – ну просто то, что они подписали, они подписали в итоге какой-то кредит очередной Белоруссии. А другой вариант – это создание союзного государства, которое позволило бы, соответственно, тогда еще президенту Путину спокойно остаться во главе союзного государства.

Лукашенко тогда даже не встретил Путина на аэродроме. Они поехали в резиденцию Лукашенко, там сидели до утра. А утром вышли и сказали: «Вы знаете, мы обсуждали кредит». Вот несколько часов 2 президента обсуждали кредит. На мой взгляд, это хамство, на мой взгляд, это, конечно, очень удачная политика Лукашенко, к сожалению. Потому что мы видим, что российская политика постоянно проигрывает Лукашенко по той же самой причине, по которой западная политика постоянно проигрывает России.

Ведь, дипломатическое преимущество России в отношениях с Западом заключается в том, что когда вы имеете дело с цивилизованными людьми, хулиганство остается безнаказанным. Вот представьте себе там: сидит дипломат с цивилизованными людьми, и вдруг залезает на стол и, скажем, делает кучку. И все прячут глаза, говорят: «Ну, давайте вернемся к дискуссии». И человек, дипломат возвращается из-за этого стола в полной уверенности, что Запад слаб, Запад прогнил, вот перед ним можно сделать кучку. А когда ты ведешь переговоры со страной-изгоем, то только ты залезешь на стол, ты только штаны начинаешь расстегивать, как – раз, тебя сзади. То есть хулиган может оставаться безнаказанным только среди лохов цивилизованных, но не среди паханов. И в этом секрет, почему мы раз за разом проигрываем во взаимоотношениях с Лукашенко.

И очень важным моментом, еще раз повторяю, остается то, что идея Лукашенко была – получить власть над Россией. При этом ясно, что у Лукашенко были, на самом деле, гораздо лучшие тактические данные, чтобы получить эту власть. Он, действительно, диктатор. У него порядок. У него не может быть такого бардака, как с похищением сына Михаила Ставского, у него не может быть никаких Сколковских шоссе, которые кончаются тупиком. Если бы у него сын министра обороны задавил несчастную старушку, то сына министра обороны и министра обороны порвали бы на фашистский знак. У него нет никаких Байкалфинансгруп, Гунворов – я вообще даже подозреваю, что у него просто мало денег, он бескорыстный человек, поскольку его интересует власть в чистом виде. И эта власть в чистом виде опирается на союз с народом против чиновников.

***

RSS

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų