Williamas Somersetas Maughamas (Viljamas Somersetas Moemas) buvo įsitikinęs, kad žmonės klysta sakydami, jog sėkmė gadina žmones, nes daro juos garbėtroškomis, savimylomis. Anot rašytojo, yra priešingai: dažniausiai sėkmė padaro juos ramius, kantrius ir gerus. Nesėkmės suteikia žmonėms žiaurumo ir susierzinimo.
Ko niurzgėti?
Aną dieną prie kasos iš rankų iškrito du centai. Cinktelėjo ant plytelėmis išklotų parduotuvės grindų. Atsitūpęs ilgiausiai juos bandžiau pakelti, bet kol benagiai pirštai monetą sugraibė, į galvą plūstelėjo kraujas – išraudau.
Kai mano akys vėl susidūrė su pardavėjos akimis, moteris turbūt pagalvojo, kad esu bjaurus, nervingas, viskuo nepatenkintas žmogus. „Dešimt“, – ramiai padėjau centus į lėkštutę. „Dvylika“! – įsakmiai rėžė kasininkė. „Žinau, – tariau ramiai, po akimirkos šypsodamasis pridūriau: – Nesinervinkit“, – ir padėjau dar du centus.
Buvau geros nuotaikos, bet moteris to nežinojo – tematė įraudusį mano veidą. Toldamas nuo kasos jutau, kaip ji įdėmiai mane nulydi. „Ką tu jai pasakei?“ – paklausė sutrikusi žmona. „Patariau nesinervint“, – paaiškinau ir vėl nusišypsojau.
Nedaug likę parduotuvių, iš kurių išeitum trinktelėtas žodžiu į smilkinį. Kasininkės sveikinasi, atsisveikina, kelis kartus per parą linki geros dienos. Ir mėlynanosiui, ir pypliui. Puikus prevencinis auklėjamasis darbas. Už dyką. O išimčių nereikėtų sureikšminti – jas reikia taisyti.
Jeigu vienas lietuvis šypsosi, juokauja, laido linksmas replikas, kiti dešimt galvoja, kad jis paleistas iš psichiatrijos ligoninės, ten dar nebuvęs arba girtas. Normalus lietuvis – surūgęs kaip pjaustytas kopūstas statinėj.
Kopūstų sultimis jis permirksta todėl, kad nesiseka. Pavyzdžiui, olimpiadoje. Paskutinę dieną Turine Aleksėjus Novoselskis slidėmis nebaigė 50 km distancijos. Dauguma vyrų į finišą šliuožė kaip sprinteriai, o mūsiškis po dviejų trečdalių atkarpos iš „radarų“ dingo. Kaip ir Irina Terentjeva 30 km trasoje. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas nepateisino tokio jaunųjų sportininkų pasirodymo ir sakė, kad jiems pristigo valios. Be abejo, atkaklumas – būtina sėkmės sąlyga.
Nesisekė ne tik slidininkams. Tačiau nesėkmė nesėkmei nelygi. Anot Laimos Janušonytės, mūsų viltis Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas ant ledo dribtelėjo sėkmingai. Už tai iš sporto funkcionierių gavo net po 30 tūkst. litų, iš privačių firmų – vertingų dovanų. Tad ir po nesėkmės sportininkams nekilo nė menkiausio susierzinimo. Už atitinkamą vietą numatytos atitinkamos premijos. Bet gal vertėtų skatinti už progresą, o ne už neįvykdytus pažadus?
Eilinis darbininkas nuo ryto iki sutemų pluša dėl duonos riekės ir džiaugiasi, nes darbdavys pažadėjo, kad vėliau mokės daugiau. Tačiau sumos neįvardijo. Viltis gyventi tikintis, kad gerovė pakils gal net per kelias pakopas, žmogų verčia stengtis. Kai gana solidi premija ir už menkesnę vietą iš anksto padėta, dar prieš varžybas įvertinus varžovų ir savo sugebėjimus belieka nuvažiuoti ir pasiimti. Juk nei pasiruošimui, nei kelionei asmeninių lėšų švaistyti nereikia. Ko niurzgėti?
Laimė – iš dangaus
Šiuolaikinės olimpinės žaidynės turbūt negalėtų įvykti be tūkstančių savanorių pagalbos. Jie talkina be atlygio. Kai Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas jiems taria „ačiū“, ploja ne tik stadiono tribūnose susirinkę žiūrovai – malonus padėkos jaudulys suvirpina milijardų žmonių, kurie olimpiadą stebi per televiziją, širdis.
Bernardas Shaw (Bernardas Šo) yra pasakęs: „Jeigu kada nors, vaikydamiesi laimės, ją aptiksite, tai lyg senutė, ieškojusi akinių, pamatysite, kad laimė visą laiką buvo ant nosies“.
Į šalies labdaros organizacijų sandėlius pristatytos maisto siuntos, skirtos išdalyti nepasiturintiems gyventojams. Kasmetinė labdaros siuntos vertė – 9 mln. litų. Mūsų šalies Vyriausybė pernai pritarė Lietuvos dalyvavimui maisto programoje iš intervencinių atsargų tiekimo nepasiturintiems Bendrijos asmenims. Joje iki 2005 m. jau dalyvavo 10 Europos Sąjungos šalių. Savivaldybės buvo įpareigotos nustatyti remtinus asmenis kiekvienoje savivaldybėje ir seniūnijoje. Pagal programos reikalavimus produktus gali dalyti tik labdaros organizacijos.
Kai į Kupiškio rajono savivaldybę susirinkę socialiniai darbuotojai aptarė, kaip labdarą dalins, kilo nemenkas triukšmas. Mat Raudonojo Kryžiaus draugijos vietos skyriaus sekretorė ėmė vardyti įvairias priežastis, dėl kurių draugijos nariai negalėtų vežioti produktų. Jie ketino pasitenkinti labdaros išdavimu iš sandėlio. Vis dėlto atsirado manančių priešingai.
Peršasi išvada, kad net tai, ką gauname už dyką, tingime išdalyti. Skurdžiau gyvenantys, kurių pajamos per mėnesį neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų (šiuo metu 247,5 Lt), lėkte sulėkė prie dalijamos laimės – 2 kg miltų, 1 kg ryžių ir 0,5 kg makaronų. Be jokio sarkazmo šioje vietoje belieka perfrazuoti B. Shaw žodžius: laimė ne ant nosies, bet panosėje nukrito tiesiog iš dangaus, kurią kitaip galima būtų vadinti Europos Sąjunga. Ne veltui balsavom su alaus buteliu rankoje...
Paminėjęs dangų, prisiminiau Antaną iš „Dangaus“ ir supratau, kad sėkmę kiekvienas suprantam skirtingai. Antanas turbūt džiaugiasi save dažnai matydamas televizijos ekrane arba gavęs blogiausio solisto titulą. Bet ar džiaugiasi jo tėvai sūnui rodomu per dideliu dėmesiu? Ar netapo jis pašaipos objektu? Kai klounas be kaukės – juoktis jau lyg ir nesmagu.
Šypsokimės be sarkazmo ar ironijos. Netgi tikėkime, kad ateis toks metas, kai besišypsančios burnos nebereikės dengti delnu, nes jau būsime atstovėję ilgoje eilėje pas odontologą. Tuomet, tikiu, su šiugždančiu „Maximos“ maišeliu nebesistumdysime dėl saujos ryžių ar žiupsnio makaronų. Savo kraštą nušviesim spindinčiomis šypsenomis. Na, jei ne mes, tai vaikai ar anūkai. Ech...
Rokiškis