Paaiškėjus, kad naujai vaivorykštės koalicijos vyriausybei vadovaus krikščionė demokratė Angela Merkel, atgimė Lietuvos viltys, jog Berlyno laikysena Rytuose bus priimtinesnė. Prezidentas Valdas Adamkus vyks į Vokietiją ir galės pasidalyti lietuviškomis godomis dėl vokiečių ostpolitik.
Prezidentui teks išversti į diplomatinę kalbą Lietuvos užsienio reikalų ministerijos koridoriuose aidinčias nediplomatiškas nuoskaudas: Gerhardas Schroederis per daug draugavo su Vladimiru Putinu, per daug pykosi su Amerika, menkino NATO ir žemino Naująją Europą.
Net atsargusis Algirdas Brazauskas interviu savaitraščiui „Spiegel“ pripažino, kad galingoji Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašis tam tikru požiūriu iš tikrųjų egzistuoja mažųjų valstybių sąskaita.
Premjerą išjudino už akių priimtas susitarimas dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu. V. Adamkus kartoja tą patį: Vokietijos politika nedraugiška Lietuvos atžvilgiu.
Kad pasvertume Merkel galimybes keisti Rytų politiką, turime nagrinėti staigios ir karštos Gerhardo draugystės su Vladimiru priežastis.
Paprastai pirmiausia nurodoma energetinė Vokietijos priklausomybė nuo rusiškos naftos ar dujų ir į Rusijos glėbį stumiantis antiamerikanizmas. Tačiau yra ir gilesnių dalykų.
Schroederio antiamerikanizmą lėmė ne vien nuoširdus pasipiktinimas karu Irake ir George’o W. Busho politika, bet ir tai, kad Vokietijoje užaugo karta, kuri nebenori prisiminti atsakomybės už Antrąjį pasaulinį karą. Vokiečiai nori didžiuotis savo šalimi, o amerikiečiai bene dažniausiai primena holokaustą ir vokiečių kaltę.
Panašu, kad Schroederio rinkimų pergalės reiškia, kad jis sėkmingai viešina šias naujas nuotaikas. Schroederis – pirmasis dabartinės Vokietijos vadovas, atvirai prabilęs apie tai, kad šios šalies kaltė dėl Antrojo pasaulinio karo – baigta tema.
Vokietija, girdi, pakankamai atgailavusi, apsivaliusi ir dabar yra normali šalis, kuriai priklauso nuolatinė vieta Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.
Kancleris Shroederis tvirtina, kad visi sprendimai turi būti priimami Berlyne – suprask, ne Briuselyje ar, gink Dieve, Vašingtone.
Jo pirmtakas krikdemas Helmutas Kohlis iš esmės laikėsi politikos Europa ueber Alles; Shroederis grįžo prie tradicinės Deutschland, Deutschland ueber Alles.
Per pastaruosius rinkimus Schroederis vėl be ypatingų skrupulų žaidė antamerikietiška korta. Be kitų dalykų, jis pažymėjo, kad „organizuotoje valstybėje“ – suprask, Vokietijoje – nebūtų įmanomas toks chaosas, koks kilo Naujajame Orleane po uragano „Katrina“.
„Aš nenoriu įvardyti katastrofų, kurios atsitinka dėl valstybės neorganizuotumo. Galėčiau pateikti tokių šalių pavyzdžių, tačiau to neleidžia turimos pareigos. Ir vis dėlto kiekvienas žino, kad tai – Amerika“, – sakė Schroederis.
Neslepiamas noras tapti globaliu žaidėju reiškia, kad ieškoma sąjungininkų atsverti Amerikos galią, ir šiuo požiūriu svarbiausia šalimi tapo Rusija ir amžina Vašingtono priešė Prancūzija.
Schroederis daug investavo į asmeninę draugystę su Putinu ir daug nuveikė, kad Europos Sąjungos politika Rusijos atžvilgiu būtų bedantė. O Putinui daug galvoti nereikia – užtenka automatiškai laikytis patikrintos sovietinės diplomatijos taisyklės skatinti antiamerikietiškas nuotaikas Europoje.
Merkel popieriuje ką nors turėtų keisti vien todėl, kad yra iš Rytų Vokietijos, vadinasi, jai nereikia aiškinti, su kuo valgomas komunizmas. Bet blogi rinkimų rezultatai ir vaivorykštės koalicija darys savo, todėl pokyčiai bus kuklesni.
Kita vertus, kad ir kokie būtų, jie – tik į gera, nes blogesnės Lietuvai ostpolitik negalima įsivaizduoti. Svarbiausias neatsakytas klausimas: kiek Schroederio kursas yra jo ir socialdemokratų reikalas ir kiek – šalies kryptis?
Jeigu dauguma Vokietijos piliečių vėl panorės žaisti didvalstybę, Merkel ir krikdemų galimybės ką nors keisti sumažės. Tada anksčiau ar vėliau pradės vaidentis ponų Ribbentropo ir Molotovo šmėkla. Vytautas Landsbergis tvirtina ją jau matęs...
Savaitraštis „Panorama“
