Aš už Europos Sąjungą. Tačiau ne aš vienas matau, jog veiksmai, kuriais siekiama, kad referendume būtų pasakyta “taip”, seniai tapo “juoda propaganda”. Ir visi prikandę liežuvį tyli - juk kas bus, jei nebalsuosime už Europą? Tuomet reiks graužtis nagus, o paskui ir pirštus iki pat alkūnės. Kadangi man nagai ir pirštai dar reikalingi, pabandysiu šiuo rašiniu prisidėti prie agitacijos. Savaip.
Kaip ciniški Lietuvos politikai mus veda į romantišką ir moralią Europą
Politikai su Europos Sąjunga elgiasi ciniškai, - išsigando, kad žmonės gali neateiti į referendumą, nuleido balsavimo kartelę, esą taip yra visoje Europoje. Susigriebė, kad daug lietuvaičių yra išvažiavę į užsienį, iš štai Seimas įpareigojo juos išbraukti iš rinkėjų sąrašų. Bet juk jie nemirė, ponai. Konstitucinės teisės šiuo atveju nieko nereiškia - svarbu sumažinti bendrą rinkėjų skaičių. Gerai, kad prezidentas Rolandas Paksas vetavo šį įstatymą.
Taigi mus politikai “dursto” ir “išdūrinėja”. Nors ir tai galima performuluoti ir kitaip - tikslas pateisina priemones.
Tačiau jei pažvelgsime truputį toliau nei gegužės 10-11 diena, galime paklausti, ar tokie veiksmai nesumažins ir taip menko pasitikėjimo valdžia, ar nepadidins atotrūkio tarp piliečių ir valdžios atstovų? Ir kiek tai prisidės prie labai dažnai politikų linksniuojamos pilietinės visuomenės kūrimo? Bijau, kad tik padidins problemas, nes jei stebuklingai gyvenimas nepagerės, tai būsimas 2007 metų prezidento rinkimų populistas juos laimės su šūkiu: “Stojant į ES, mus išdūrė politikai! Neleiskite jiems jūsų išdurti dabar!”
Tačiau kam rūpintis tolima ateitimi? Svarbu pasirūpinti geru tikslu. Juo rūpinasi ir žiniasklaida, atlaidžiai žvelgianti į politikų žaidimus. Politikos apžvalgininkams liežuvis neapsiverčia kritikuoti valdininkų ir politikų, nors šiaip juos pliekia už daug mažesnes nesąmones ir klaidas. Ir vis dėl gero tikslo.
O visai be reikalo, nes visa ši agitacija atrodo kaip jau gerokai nučiulptas atlaidų saldainis. Viskas atrodo taip gražu ir nudailinta, kad net koktu. Visai kaip tas saldainis.
Slaptą garbės troškimą keičia kaltųjų medžioklė
Prieš porą mėnesių politikos užkulisiuose teko girdėti gandus, kad svarbiausia kova vyksta dėl to, kam bus priskirta garbė už sėkmingą referendumo baigtį. Kas bus tas politikas, kuris Lietuvą atvedė į Europą?
Dabar situacija kiek pasikeitė - niekas nėra tikras dėl šio referendumo. Juk balsavimo paštu rezultatai siaubingai iškalbingi. Per dvi dienas balsavo 41,2 tūkst. rinkėjų. Lyg ir neblogai (kaip mus bando įtikinti valdininkai), tačiau jei pažvelgtume atidžiau, tai pamatytume tokią situaciją: namuose balsavo 24,7 tūkst., specialiuose pašto skyriuose, esančiuose sveikatos, įkalinimo ir kitos vietose - 3,5 tūkst., pašte - 13 tūkst. rinkėjų. Taigi tik 13 tūkst. žmonių patys ėjo balsuoti. Pas kitus buvo atvažiuota į namus. Palyginkime, - prezidento ir savivaldybių rinkimuose gruodį per pirmąsias dvi dienas balsavo 47,8 tūkst., iš jų - pašto skyriuose beveik dvigubai daugiau - 22,3 tūkst. Taigi realus aktyvumas mažesnis beveik du kartus. Žmonės neina balsuoti, nors tu ką.
Ne vienas politikas suvokia reikalo pavojingumą, todėl atsakomybę nori suversti savo politiniams oponentams. Konservatoriai Andrius Kubilius su Rasa Juknevičiene prie sienos “kala” prezidentą R. Paksą ir reikalauja prisiimti visą atsakomybę dėl šio referendumo baigties. Kadangi žaidimo taisyklės tapo aiškios, tai iš karto buvo atsikirsta. Prezidentinė Liberaldemokratų partija išplatino pareiškimą, kuriame piktinamasi konservatorių, liberalų ir moderniųjų krikščionių demokratų veiksmais Vilniaus mero rinkimo peripetijose, o visi galai iš karto suvedami į referendumą - esą tokie veiksmai neprisidės prie teigiamo jo rezultato. O jei referendumas žlugs, politiniai oponentai turėtų prisiimti politinę atsakomybę. Taigi atsakomybė - it kokia karšta bulvė, kurią politiniai priešininkai mėto viens kitam į rankas. Tik prezidentas R. Paksas bando vaidinti korektišką ir pranešimuose spaudai kviečia išlikti oriems ir neieškoti iš anksto kaltų. O pats Sigučio Jačėno lūpomis pažada už ES agituoti skriste, plaukte ir pėsčiomis keliaudamas per Lietuvą. Kaip koks tris kartus pagerintas Simonas Daukantas, kurį savo inauguracinėje kalboje minėjo R. Paksas.
Atrodo, kad per likusias dešimt dienų panašių kaltinimų sulauksime ir daugiau. Tik baisu pagalvoti, kas bus, jei referendumas neįvyks. Kiek tuomet abipusių kaltinimų išgirsime? Ir dar kokių. Nors, kita vertus, baisoka bus ir įvykus referendumui - kiek tada atsiras tų, kurie mus nuvedė į Europą? Ar sugebės politikai pasidalinti garbę? O gal ji be jokių diskusijų atiteks premjerui A. Brazauskui. Juk jau Atėnuose matėme, kad net žiniasklaidos akivaizdoje jis puikiai tvarkosi ir su Prezidentu – visiems aišku, kas čia vadas.
Politinės reklamos pažadai
Jau ne vienas privačiuose pokalbiuose pamurma, kad agitacija už Europos Sąjungą peržengė visas ribas - reklamoje žadamas rojus, jei tik balsuosime už ES. Ir darbą visi gaus (o kodėl ES šalyse egzistuoja nedarbas?). Ir socialines garantijas visi gaus. Žodžiu, bus gerai.
Tačiau akivaizdu, kad taip nebus. Esami sunkumai neišnyks. Taip, mes gausime pagalbą iš ES, bet tik nuo mūsų pačių priklausys, kaip ją panaudosime. Dabar mums vis primena Airijos pavyzdį - kaip viskas sėkmingai pakrypo, kai Airija tapo ES nare. Tačiau užmiršta kitus pavyzdžius - Portugalija ir Ispanija neišgyveno tokio pakilimo. Taigi tik nuo mūsų pačių priklausys, kaip išnaudosime naujas galimybes.
Aišku, reklamos kūrėjams tai nerūpi. Jų uždavinys įtikinti ateiti balsuoti už Europos Sąjungą. Jiems nerūpi, kokias viltis suteiks žmonėms ir kokie bus padariniai, jei jos žlugs.
Agituotojai puikiai žino lietuvaičių mentaliteto ypatybes. Tik 20 proc. lietuvių tiki, kad jie asmeniškai atsakingi už savo gyvenimą, kiti 80 proc. dėl savo nelaimingos dalios kaltina valdžias ir elitą. Gal sutapimas, tačiau beveik 80 proc. aštuntokų mano, kad valstybė jiems turi suteikti darbą. Situacija jau seniai pasikeitė, tačiau jaunoji karta vis dar mąsto sovietinės sistemos epochos, kai valstybė visiems garantavo darbą, kategorijomis. Tuo mes ryškiai išsiskiriame iš visos Europos.
Europos valstybių gyventojų vertybių tyrimai parodė, kad lietuviai šalia lenkų, bulgarų, vengrų, rusų ir baltarusių priskirtini tai grupei, kuri mažiausiai pasikliauja savo jėgomis. Mes manome, kad mūsų pačių gyvenimas labai mažai priklauso nuo mūsų pačių. Likimas arba valdžia turėtų pasirūpinti. Neverta per daug įrodinėti, kad asmenys, nemanantys, jog gali kontroliuoti savo gyvenimą, yra daug pasyvesni nei tie, kurie įsitikinę, kad jų gyvenimas priklauso nuo jų pačių.
Taigi ir Europos Sąjunga pateikiama kaip panacėja nuo visų mūsų nelaimių. Ir ne tik panacėja, - reklama aktyviai teigia, kad visa atsakomybė už mūsų geresnį gyvenimą užkraunama Europos Sąjungai. O ko daugiau reikia statistiniam lietuviui, jei ne galimybės išvengti atsakomybės.
Tokia reklama ir veiksminga (tik niekaip nesuprantu, kodėl dienraščiuose dedama reklama, skirta ūkininkams; juk visi žino, kad dienraščius daugiausiai skaito didieji miestai, o ne kaimai). Tačiau ar ji prisidės prie mūsų pilietinės savimonės ugdymo? Vargu. Kaip vargiai prisidės ir Seimo veiksmai, kaitaliojant įstatymus dėl ES.
O kas pasiekta su propaganda kaime?
Akivaizdu, kad problemiškiausia auditorija (jei kalbėsime viešųjų ryšių terminais) - kaimo gyventojai. Jiems įtikinti buvo skirta daug pinigų ir pastangų. Tačiau ar kas pasižiūrėjo, kaip suprantama jiems perduodama informacija?
Velykas teko sutikti kaime. Supratau, kad Europos Sąjunga dabar yra daug aistringesnė tema ir už Vytauto Landsbergio darbus. Ir štai kokias nuomones apie būsimą narystę Europos Sąjungoje išgirdau:
Norint paskersti kiaulę, prieš tai ją reiks nuvežti į Kauną (nuo mano kaimo 100 km), idant ją patikrintų (vežti reikia gyvą). Tai galioja visoms kiaulėms, net jei mėsos ir nesiruoši parduoti.
Gavus kompensaciją už pieną, ne tik kad nebus jo galima parduoti, bet ir kaimynui į ąsotėlį įpylus nunešti.
Viskas brangs, o noragai kainuos dešimt kartų daugiau nei dabar.
Įstojus į Europos Sąjungą, iš tų, kurie turi mažiau kaip penkis hektarus žemės, bus atimta žemė (man net straipsnį rodė, kuriuo remiantis buvo padaryta tokia išvada).
Skaitydami tokias mintis, jūs tikriausiai nusišypsojote, tačiau ginčuose tokie argumentai buvo pateikiami rimtais veidais. Ir negalime šaipytis, kad kaimo žmonės nieko neišmano, - tiesiog jie nežino atsakymų į jiems kylančius klausimus. Ir čia tikrai jokios reklamos nepadės: kaimo žmogaus “spirgiai” ir gražus arklys dienraštyje, kurio jis neskaito, neįtikins.
Taigi koks moralas? Dar daug darbo reikia atlikti informuojant žmones, o ne kabinant jiems makaronus ant ausų. Jų ir taip pakanka.
Perskaitęs šį rašinį skaitytojas gali paklausti - o kur čia agitacija, jei viską taip kritikuoju? Ogi tai, kad mūsų ateitis priklauso nuo mūsų pačių. Neverta pasitikėti valdžios nudailinta realybe. Ji nėra tokia ideali. Tad jei jūs esate už Europos Sąjungą, tai geriau ateikite ir už ją balsuokite.
