Savo tekste aš aptarsiu dvi, mano galva, pakankamai ryškiai dabartiniame Lietuvos politiniame gyvenime matomas populiarumo strategijas (tačiau tai nereiškia, kad tik jos egzistuoja) ir bandysiu parodyti, kaip jos viena su kita susijusios ir kokios visuomenėje egzistuojančios nuostatos jas palaiko.
Paradoksalus santykis su valdžia
Sociologiniai duomenys rodo, kad lietuvaičių santykis su valdžia yra paradoksalus. Visi žinome, kad valdžia yra nemėgiama. Tačiau tai tik vienas aspektas, sociologiniai duomenys rodo, kad valdžia yra fetišizuojama.
Sociologinės apklausos rodo, kad tik 20 proc. lietuvių mano, kad jie asmeniškai atsakingi už savo gyvenimą, kiti 80 proc. dėl savo nelaimingos dalios kaltina valdžias ir elitą. Gal sutapimas, tačiau beveik 80 procentų aštuntokų mano, kad valstybė jiems turi suteikti darbą. Situacija jau seniai pasikeitė, tačiau jaunoji karta vis dar mąsto sovietinės sistemos epochos, kuomet valstybė visiems garantavo darbą, kategorijomis. Tuo mes ryškiai išsiskiriame iš visos Europos.
Šis didelis troškimas, kad valdžia pasirūpintų mūsų gyvenimu, mano nuomone, susijęs su totalitarinėmis lietuvaičių nuotaikomis. Net 56 procentai mano, kad būtų visai neblogai, jei šalį valdytų stiprus lyderis, kurio nevaržo nei parlamentas, nei rinkimai. Šiuo požiūriu mes aplenkėme Rusiją (49 procentai) ir net Baltarusiją (40 procentų), į priekį praleidę, tik Latviją, Ukrainą ir Rumuniją. Be abejo, tai liudija silpnai mūsų sąmonėje įsišaknijusias demokratijos vertybes, tačiau kartu tai atspindi globos troškimą. Kitaip tariant, atsakomybė perkeliama nebe ant anonimiškos valdžios, bet ant suasmeninto vado pečių.
Įdomūs ir kiti duomenys. 1997 metais atlikti Europos valstybių gyventojų vertybių tyrimai parodė, jog lietuviai šalia lenkų, bulgarų, vengrų, rusų baltarusių priskirtini tai grupei, kuri mažiausiai pasikliauja savo jėgomis. Mes manome, kad mūsų gyvenimas labai mažai priklauso nuo mūsų pačių. Likimas arba valdžia turėtų pasirūpinti. Be abejo, mes patys mažai galime lemti savo likimą, nes šias galias jau esame perdavę valdžiai.
O dabar norėčiau sugrįžti prie visiems gerai žinomos nemeilės valdžiai. Mano nuomone, šitas valdžios fetišizavimas lemia ir neigiamas nuostatas dėl valdžios. Jei manome, kad kažkas turėtų pasirūpinti mumis, trokštame tam tikro pragyvenimo lygio, norime, kad mumis gerai pasirūpintų. Kadangi to nėra, daugelis balansuoja ant skurdo ribos, visas bėdas suverčiame valdžiai. Tai “apviltos meilės” sindromas - labiausiai nepakantūs esame tiems, į kuriuos dėjome didžiausias viltis. Iš čia ir kyla nepasitikėjimas įvairiomis valdžios institucijomis, o visų pirma Seimu ir politinėmis partijomis. Pagal “Baltijos tyrimus” šalies parlamentu pasitiki 11 procentų, o nepasitiki - 89 procentai Lietuvos gyventojų. Palyginti galime pateikti Islandijos gyventojų nuomonę - ten 72 procentai pasitiki savo šalies įstatymų leidžiamąja valdžia, o tik 28 procentai nepasitiki. Partijomis pastiki tik 9 procentai Lietuvos gyventojų. Ir kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse pasitikėjimas mažas, tačiau jis svyruoja tarp 10 - 20 procentų. Lietuviai taip pat nepasitiki valstybės tarnautojais (58 procentai nepasitiki) - Europoje lenkiame tik Graikiją.
Šitas nusivylimas valdžia (iš per didelio jos fetišizavimo), mano nuomone, lemia ir pesimistines lietuvaičių nuotaikas. Sociologai jau seniai pastebėjo, kad Lietuvos gyventojai beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį yra pesimistiškai nusiteikę. Beje, pagal šį rodiklį mes esame bene pesimistiškiausia tauta Europoje. Mes nieko nesitikime iš ateities, manome, kad viskas bus tik blogiau.
Neseni "Eurobarometr" tyrimai parodė štai ką. Į klausimą, ar per artimiausius penketą metų pagerės, lietuvaičiai taip atsakė: 27 procentai tikisi, kad pagerės (tai mažiausias nuošimtis tarp visų šalių kandidačių), 21 proc. respondentų mano, kad situacija pablogės - pagal šį rodiklį pirmaujame tarp pokomunistinių šalių, o iš narių kandidačių mus lenkia tik Kipras ir Turkija.
Aiškinantis nusivylusiųjų psichologiją, yra labai svarbu kitas aspektas. Sociologai šiurpsta nuo didelės lietuvių nostalgijos sovietmečiui. Štai 1993 metais valstybės valdymo sistema sovietmečiu buvo įvertinta teigiamai (3 balai), dabartinė - 5 balai. Tuo tarpu sovietinė ekonomikos sistema - net 51 balu, dabartinė situacija (t.y.1993 metų situacija) įvertinta neigiamai (-39 balai). Lietuviai net ateityje nesitikėjo gyventi geriau nei sovietmečiu. Savo ateičiai teskyrė tik 33 balus. 1996 metais situacija tapo dar kurioziškesnė. Sovietinė valstybės valdymo sistema buvo įvertinta neigiamai (-4 balai), tačiau dabartinė sistema taip pat įvertinta neigiamai (-16, taigi net 4 kartus blogesnė). Sovietinė ekonomika tapo prarastuoju rojumi: jos vertinimas pakilo net iki 59 balų, tuo tarpu nūdienos ekonominės sistemos vertinimas išliko toks pat (-39). Ir žvelgiant į šiuos skaičius, galima klausti, ar tai yra tikrasis sovietmečio ilgesys, ar tiesiog “kerštas” už nepateisintas viltis.
Tai iš esmės, atrodytų, du priešingi požiūriai, tačiau, mano nuomone, šios dvi laikysenos yra susiformavusios dėl per didelio valdžios sureikšminimo. Tik tuomet vienu metu galima jai sukrauti visą atsakomybę už mūsų gyvenimą arba jos nuoširdžiai nekęsti.
Ir šios nuostatos dėl valdžios, mano nuomone, generuoja dvi populiarumo strategijas, kurias sąlygiškai pavadinau “Išgelbėtojo” ir “Apokaliptiko”
Išgelbėtojo figūra
Prancūzų politologas Raoulas Girardet, ilgą laiką tyrinėjantis politinius mitus, kuriais politikai manipuliuoja, teigia, kad vienas iš galingiausių ir yra Išgelbėtojo mitas. Išgelbėtojas atsiranda tuomet, kai visuomenę ištinka krizės. Jis apsireiškia kaip tas, kuris žino vaistus nuo visų ligų, kuris pažada išspręsti visas problemas. Siekdami populiarumo šiuo mitu naudojosi Napoleonas, Philippe'as Petainas, Charles'is de Gaulle'is, Adolfas Hitleris.
Lietuvoje labiausiai šį įvaizdį atitinka (ir juo naudojosi) Algirdas Brazauskas. Atkreipkime dėmesį, jis visuomet ateidavo tuomet, kai reikėdavo kažką atkurti, išsaugoti. Pirmasis jo "atgimimas" buvo 1992-1993 metais, kai jis atėjo atkurti tai, ką Landsbergis "sugriovė". Po to jis pasitraukė iš politikos, bet po kelių metų triumfuodamas sugrįžo. Taip sugrįžta Išgelbėtojai. Jie padaro savo darbą ir pasitraukia. Iki to laiko, kol vėl iškils bėdos. Tuomet jie sugrįžta tam, kad atkurtų tvarką. Prisiminkime 2001 - uosius metus. Savo tapimą premjeru A. Brazauskas pateikė kaip Lietuvos gelbėjimą - buvo kalbama apie katastrofišką padėtį, kurią pataisyti ir ateina Brazauskas. Tačiau svarbu tai, kad Išgelbėtojas ne tik pasiūlo išgelbėjimą, bet tuo jis prisiima ir dalį jam deleguojamos atsakomybės - jei atsiranda Išgelbėtojas, ar mums reikia stengtis?
Kaip rašo Raoulas Girardet, Išgelbėtojo laukimas, šio mito gajumas liudija, kad visuomenė ieško savo tapatybės. Tai reiškia, kad ji siekia surasti, suprasti tai, kas ji yra. Jai reikalingas vadas, kurio asmenyje ji atrastų savo pačios esmę. Tik Išgelbėtojo dėka ir per Išgelbėtoją žmonės tarpusavyje dalijasi tomis pačiomis emocijomis, tomis pačiomis viltimis, tais pačiais šūkiais. Ar ne tai ir teikia Algirdas Brazauskas? Ar ne jo asmenyje daugelis atpažįsta save, savo praeitį, savo tapatybę? Jis toks "savas" (per pirmuosius prezidento rinkimus būtent tai buvo pabrėžiama), toks artimas, toks žmogiškas, toks vyriškas, taip besirūpinantis žmonės, taip darantis gera Lietuvai. Tik jis gali išgelbėti Lietuvą.
Apokaliptiko figūra
Kas yra Apokaliptikas? Jis praneša tautai apie neišvengiamus pavojus (nesvarbu, jie tikri, ar tariami) ir lyg romantinis herojus vienas jiems priešinasi, nors jau iš anksto žino, kad pralaimės. Jis pasirodo tuomet, kai tautą ištinka didžiausios nelaimės, ir nesitaikstydamas su likimu išdidžiai meta jam iššūkį. Būtinai turi egzistuoti kažkokios didelės, nežinomos ir paslaptingos jėgos, kurioms Apokaliptikas privalo pasipriešinti. Nuo Išgelbėtojojis skiriasi tuo, kad pastarasis ateina gelbėti, o šiam užtenka tik pranešti apie neišvengiamą likimą ir pasiaukoti. Išgelbėtojas yra vedlys į geresnį gyvenimą (jis kažką pažada), o Apokaliptikas yra auka. Išgelbėtojas žymi tapatybę (su juo tapatinamasi), o Apokaliptikas pabrėžia skirtybę, kuo visuomenė nenori būti.
Labiausiai šią strategiją yra panaudojęs prezidentas Rolandas Paksas. Būtent toks Rolando Pakso įvaizdis susiformavo garsiosios bendrovės "Williams" atėjimo į Lietuvą metu. Būdamas ministru pirmininku jis jausmingai per televizijas paskelbė, kad sutartis su "Williams" yra nenaudinga Lietuvai, jog šios kompanijos atėjimas į Lietuvą nepakels Lietuvos ekonomikos, priešingai, bus didžiulis balastas. Tai pablogins kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Tiesiog tai apokalipsė. Ir jis, ministras pirmininkas, tai pranešė tautai. Ši apokalipsė (t.y. "Williams" atėjimas), kaip ir kiekviena apokalipsė, yra neišvengiama. Net ministras pirmininkas nieko negali padaryti. Tačiau kaip tikras Apokaliptikas jis nesusitaiko su padėtimi: atsisako valdžios. Akivaizdu, kad tai paveikė žmones. Tuomet sociologinės apklausos rodė, kad net 63,7 proc. apklaustųjų pasitikėjimas Rolandu Paksu išaugo. Šis įvykis buvo toks ryškus, jog R. Paksui akimirksniu "prilipo" šis Apokaliptiko įvaizdis.
Tačiau kartu šis politikas tapo Apokaliptiko įvaizdžio belaisviu. Belaisviu todėl, kad ne taip dažnai tautą ištinka apokaliptiniai įvykiai. Nūdienos pasaulyje reikia savo įvaizdį vis iš naujo patvirtinti, priminti, kad esi būtent toks. Jei ne, iš karto tave užgožia naujai kitų kuriami įvaizdžiai, vaizdiniai ir t.t. Būdamas Liberalų partijos, Vyriausybės vadovu jis nesutiko tokių visai tautai gresiančių nelaimių, apie kurias galėtų pranešti ir pasiaukoti. Beje, prisiminkime 2001 metų vasarą, tuo metu jo reitingai krito. Tuomet iškilus akivaizdžiai krizei, jis kiek galėdamas laikėsi valdžios (o pirmą kartą būdamas ministru pirmininku jos nedvejodamas atsisakė). Taip jis pasirodė ne kaip didvyris, galįs viską (t.y. valdžią) paaukoti tautos labui, bet kaip konformistas, bet kokia kaina siekiąs išlaikyti valdžią (o tai reiškia, kad jis yra savanaudis). Savanaudis ir konformistas niekaip nedera su didvyrio, visuomet pasiruošusio viską paaukoti dėl kitų, įvaizdžiu. R. Paksui nepavyko pakartoti to, ką jis turėjo pakartoti, ko iš jo laukė jo tauta. Jam reikėjo surasti kokį nors priešą ar apokaliptinį įvykį.
Prezidento rinkimai tam davė progą. Nuo 2002 metų pradžios jis sėkmingai tokius "priešus" atrasdavo. Dar pavasarį jis nusprendė tapti kovotoju su nusikalstamumu. Netgi paskelbė pasikviesiąs į Lietuvą Niujorko merą Rudolphą Gulliani, pagarsėjusį tuo, jog sutramdė nusikalstamumą Niujorke. Aišku, tai absoliučiai banalūs ir trivialūs triukai. Tačiau jo reitingai pakilo. Kodėl? Juk kova su nusikalstamumu nėra kažkoks originalus žingsnis. Prisiminkime, juk tokie pat kovotojai yra ir Stanislovas Buškevičius, ir Vytautas Šustauskas, ir Mindaugas Murza bei daugelis kitų.
Bet kas gali pasiskelbti už ką nors kovojąs. Tačiau tai ne viskas. Reikia, kad visuomenė patikėtų. Pakso atveju tai tiko, nes jis atitiko savo įvaizdį - kovotojo su neaiškiomis, galingomis jėgomis (o mafija kaip tik ir yra viena iš tokių galingų ir neaiškių jėgų).
Artėjant rinkimams jis vis dramatizuodavo situaciją (mūsų šalyje klesti korupcija, skurdas, nusikalstamumas ir t.t.), nepamiršdamas pabrėžti, kad tam tikras jėgas tai tenkina, todėl jos nenori nieko keisti. Čia jis ar jo komanda užsimindavo apie valdančiosios daugumos slaptus susitarimus bei norą išlikti valdžioje ir taip išlaikyti esamą situaciją. Kaip rodo rinkimų rezultatai, tai yra labai įtikinama rinkėjams. Jo veiksmai patvirtina kažkada visuomenės akyse suformuotą įvaizdį. Visuomenė vėl atpažįsta senąjį Paksą ir atsilygina savo simpatijomis. Todėl nenuostabu, kad iš karto pasibaigus pirmajam turui keliama isterija, neva kažkas bijo Rolando Pakso. Taip bandoma sukurti nervingą atmosferą, esą iš tikrųjų egzistuoja kažkokia jėga, su kuria kovoja Paksas.
R. Paksas savo rinkiminėje kampanijoje daugeliu atveju rėmėsi tuo, ko žmonės nemėgsta (atsispyrė nuo to, ko žmonės nemėgsta - Seimo, partijų, elito). Prisiminkime, kad per antrąjį rinkimų turą Vytautui Landsbergiui, kuris yra vienas nemėgstamiausių politikų, parėmus Valdą Adamkų, Pakso komanda itin eskalavo šį faktą. Taip parama Adamkui virto pagalba Paksui.
Taigi Išgelbėtojas įkūnija tai, ko ji trokšta, o Apokaliptikas - tai, ko ji nekenčia. Štai kodėl R. Paksui pavyko surinkti taip vadinamuosius protesto balsus.
Išgelbėtojai ir Apokaliptikai - visuomenės be atsakomybės simboliai?
Išgelbėtojas ir Apokaliptikas yra susiję. Susiję savo priešybėmis. Išgelbėtojas skelbia tapatybę, o Apokaliptikas susilieja su tauta per neigimą, skirtybę. Jis išreiškia tai, kuo visuomenė nenori būti. Tiek Išgelbėtojai, tiek Apokaliptikai privalo turėti savo auditoriją, kuri jaustųsi nesaugiai, jaustųsi neatsakinga už save ir ieškotų tų, kurie ja pasirūpintų. Antra vertus, ji nekęstų tų, kurie turi valdžią. Apokaliptikui reikia, kad jį sietų bendras nepasitikėjimas savimi.
Abi šios figūros puikiai atitinka anksčiau minėtus visuomenės lūkesčius, - vienas tos, kuri trokšta “vado”, “stiprios rankos”, kitas - tos, kuri nekenčia valdžios, suverčia savo bėdas kitiems, kuri yra nusivylusi ir niekuo netiki. Sociologiniai duomenys rodo, kad tokios laikysenos būdingos daugeliui Lietuvos žmonių.
Ir jeigu pažiūrėsime plačiau, tai šios sociologų fiksuotos jausenos, kurios būdingos praėjusiam dešimtmečiui, šios dvi populiarumo figūros politiniame spektaklyje yra visuomenės be atsakomybės ženklai. Tiek Išgelbėtojas, tiek Apokaliptikas nuima atsakomybę: vienas priimdamas delegavusiųjų jam likimą į savo rankas, kitas paneigdamas iš esmės bet kokios atsakomybės buvimą. Didžiai mūsų visuomenės daliai nereikia atsakomybės už savo gyvenimą. Ji su malonumu kam nors tai deleguotų. Ir tai, mano nuomone, be kitų egzistuojančių problemų ir tai, kad politiniame spektaklyje kol kas ryškiausios šios dvi aptartos figūros.
Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto Atviros Lietuvos fondo (www.osf.lt) organizuotoje konferencijoje “Viešumo plotmės Lietuvoje: politinė komunikacija ir informacija”, pagrindu
