Mokyklose ir kai kuriuose universitetuose moko, kad mitai - tai dalykai, labai panašūs į pasakas. Jų reikia vengti, nes mitai - tai netiesa. Juos galima demaskuoti ir iš jų šaipytis. Tačiau užmirštama pasakyti, kad mitai padeda gyventi. Taip, jie neteisingi (nors kartais gali būti ir teisingi), tačiau reikalingi mūsų gyvenimui.
Mitai kuria tautą
Mitai daug kam reikalingi, o pirmiausia kuriant tautą. Juk tauta - tai didelis mitas apie tam tikros žmonių bendruomenės ryšius. Juk kodėl aš turiu jausti bendrumą su kitu asmeniu, gyvenančiu kur nors Raseiniuose? Vien todėl, kad esame lietuviai? Tačiau kas yra lietuviai? Kalbantys lietuviškai? Tačiau kol K. Jablonskio suvalkiečių tarmės pagrindu sunorminta lietuvių kalba nebuvo įteisinta kaip bendrinė, žemaičių ir, sakykim, dzūkų dialektai buvo pakankamai skirtingi. Ir tas iš dalies dirbtinis darinys - bendrinė lietuvių kalba, kurią dabar vartojame, stipriai apnaikino kitas tarmes.
XIX amžiuje mūsų didieji atgimimo šaukliai nieko kita neveikė, kaip tokius mitus kūrė. Jie kūrė pasakojimus apie lietuvių tautą, kuria verta didžiuotis, pasakojimus, kurie padarė lietuviais.
Ir tie mitai buvo galingi. Juk jais remiantis buvo sukurta Lietuvos valstybė 1918 metais ir puoselėjama du nepriklausomybės dešimtmečius. Ir daugelis lietuvių išėjo po karo į mišką šių mitų vedami. Pagaliau “Sąjūdis” ir išsivadavimas iš sovietų imperijos buvo grįstas tais pačiais XIX amžiaus veikėjų sukurtais mitais.
Taigi jie - Daukantas, Basanavičius, Kudirka ir kiti - sukūrė galingus pasakojimus, kurie mūsų bendruomenę veikia jau daugiau kaip šimtą metų. Ir visai nesvarbu, kad savo laikmečiu jie buvo keistuoliai, išsiskyrę iš visuomenės: Jonas Basanavičius sirgo psichinėmis ligomis, Vincas Kudirka - nepritapęs provincijos gydytojas. Savo amžininkams jie nebuvo charizmatinės asmenybės. Tokiomis jie tapo vėliau - atsiminimuose, rašytojų kūriniuose, mokykliniuose vadovėliuose. Jų sukurta tauta juos šiek tiek sudievino.
Ar dabar tikime šimto metų senumo mitais?
Tačiau visuomet galima paklausti, ar tai, ką jie sukūrė prieš šimtą metų, tinka dabarčiai? Ar mes dabar turime mitų, kuriais tikėtume? Ir atrodo, kad tokių nebeliko.
Ar daug ką mums sako Lietuvos kaip miškų krašto mitas, taip gražiai aprašytas ir apdainuotas Daukanto, Maironio ir Baranausko? Nieko, nes miškas - prekė, gerai parduodama Vakaruose. Be to, jei šalia yra ežeras, gerai jį privatizuoti. Tiesa, dar turime Vytauto Didžiojo mitą, bet nelabai žinome, kur jį dėti. Nevarysime juk į Juodąją jūrą žirgų girdyti. Be to, šis mitas vargiai tinka tautai, kuri siekia integruotis į Europą. Juk šio mito vektorius kaip tik tįsta priešinga kryptimi - į Rytus.
Netikime mums kišamu lietuvio charakterį geriausiai simbolizuojančiu Rūpintojėliu, kaip kažkada sakė poetas Jonas Aistis. Taip jau yra - mes susirūpinę, dejuojantys ir kenčiantys. Kančia tikriausiai galėjo nutaurinti ir pakelti kūrybiškumui XIX amžiaus romantikus. Savo laiku šis mitas gal ir buvo gyvybingas (nors ir šventvagiškas - krikščionybės simbolis buvo nacionalizuotas ir paskelbtas atitinkąs lietuvišką charakterį, - įžūlumo poetams visuomet užteko). Dabar šis mitas mums trukdo gyventi - jis kausto mūsų veiksmus, varžo, neleidžia veikti. A. Zuokas steigiamajame Liberalų ir centro sąjungos suvažiavime atsiribojo nuo Rūpintojėlio mito, bet nepasiūlė nieko nauja jo vietoj. Iš čia ir kyla mūsų pasimetimas, amžinas verkimas, kad Lietuvoje blogai ir reikia išvažiuoti, nemeilė savo tėvynei. O mitų reikia, verkiant reikia, jei norime išlikti kaip lietuvių tauta.
Ką mums gali pasakyti Mindaugas?
Pirmiausia Mindaugas nieko nesako. Mindaugas niekuomet nebuvo įgavęs mito statuso. Net J. Marcinkevičiaus drama liko kažkur mūsų tautinės tapatybės paraštėje. Gal ir gerai, nes tuomet mes galime sukurti naują Mindaugo mitą. Atsiremti į valstybę, o ne į kultūrą. Šiandien Raimundas Lopata (http://www.lrytas.lt/ekstra/archyvas/2003/0630/) mėgsta kartoti, kad turime bėdų su valstybingumu, taip yra todėl, kad mūsų tautinių mitų pagrindas buvo kultūra: kalba, istorija, folkloras, pagonybė ir pan. Valstybė nebuvo mitologijos pagrindas. Tad nenuostabu, kad valstybinis sąmoningumas toks žemas.
Tačiau klaidas reikia taisyti. Mindaugas tikriausiai yra paranki figūra sukurti valstybės mitą: karalius, apsikrikštijęs, žvelgiąs į Europą, racionaliai ciniškas. Jis puikiausiai tinka kuriant mitologiją dabartinei Lietuvai, žengiančiai į ES. Tik reikėtų kažkaip “užmiršti” jo nužudymą ir nelabai sėkmingą jo politikos galą (Lietuva vėl tapo pagoniška ir jau niekuomet nebuvo karalystė). Bet prityrusiems “mitokūrininkams” tai nėra didelė problema. Tačiau svarbiausia tai, kad nauji lietuvių tautos mitai leistų laisvai veikti dabartyje, atitiktų mūsų tautos lūkesčius ir galbūt uždavinius (jei tokie yra, žinoma). Tik taip tikriausiai galime išlaikyti savo tautinį tapatumą.
“Pijarščikai” - naujos lietuvių tautos kūrėjai?
Aišku, kad keli mano sakiniai iš Mindaugo nesukurs mito. Reikia emociškai paveikių pasakojimų, vaizdų, dainų. Ir reikia tai paskleisti, kad šie pasakojimai, vaizdai ir dainos pasiektų visus mus. Kas tai gali padaryti? Intelektualai ir rašytojai - paprastai jie tautai sako, kaip gyventi. Deja, mūsų intelektualai ir rašytojai yra per daug pasimetę, per daug įsigilinę į save, kad ką nors pasakytų visuomeniškai reikšmingo. Ir vieno G. Beresnevičiaus knygutė “Imperijos darymas” didelės pagados nepadarys.
Reikia galingesnės jėgos. O tokią jėgą šiandienos Lietuvoje aš matau. Tai viešųjų ryšių specialistai, “pijarščikai”: jie daug lengviau bei paprasčiau pjausto ir reikiamai sudėlioja mūsų mentalitetą nei sunkiasvoriai intelektualai. Jie turi įgudimo, kaip galima kurti mitus ir juos efektingai paleisti į gyvenimą.
Tad jei tik atitinkamoje situacijoje susiformuoja kokia nors jėga, kuriai reikalingas nacionalizmas, “pijarščikai” greitai naujus tautos mitus sukurs ir juos paskleis po visą Lietuvą. Ir tai visiškai nėra neįtikinama. Juk dabartinis prezidentas R. Paksas savo programoje yra įrašęs “Nacionalinio pasididžiavimo programą”. Štai ją parašius, skyrus keletą milijonų litų, galima tikrai ne vieną mitą sukurti. Beje, aš nesu cinikas. Juk XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios knygnešiai nebuvo naivūs romantikai. Knygas per sieną tempė ne vien iš idealizmo (nors buvo ir tokių - tik jų buvo mažuma), bet todėl, kad apsimokėjo, - buvo geras biznis. Beje, šalia knygų paprastai per sieną perveždavo ir kitų kontrabandinių prekių. Tad prie tautos kūrimo, šalia visų kitų veiksmų buvo ir grynai merkantilinis. Tad kodėl tai negali pasikartoti dabar? Ir jei mes esame tikriausiai vienintelė tauta, pastačiusi paminklą kontrabandininkui (omenyje turiu J. Zikaro skulptūrą “Knygnešys” Kaune), tai gal po šimto metų būsime pirmieji, pastatę paminklą “pijarščikui”?
P.S. Iš karto noriu pasakyti, kad tie, kurie pasibaisės mano nepagarba šventiems lietuvių tautai dalykams, galiu pasakyti, jog nesu už nutautinimą ar “kosmopolitizmą”. Aš irgi noriu išlikti lietuviu. Todėl šia prasme esu nacionalistas.
