Šiuo metu tik kas ketvirtas Lietuvos valstybės tarnautojas yra dirbęs tą patį darbą sovietmečiu. Tačiau didelė visuomenės dalis tiki, kad mūsų valstybę vis dar tebevaldo senoji nomenklatūra, stabdanti bet kokią pažangą. O blogiausia, kad tokiuose žodžiuose yra dalis tiesos.
Sovietinį mentalitetą turi kas ketvirtas
Dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą pastaraisiais metais pastebimai išaugo valstybės tarnautojų skaičius. Valstybės tarnybos departamento prie VRM duomenimis (http://www.vtd.lt/index.php?892462216), 2002 metais mūsų šalyje dirbo 20 706 valstybės tarnautojai, o 2005-aisiais šis skaičius išaugo iki 26 884.
Rėksmingų straipsnių apie augančią valdininkų armiją spaudoje apstu. Tokie pranešimai sukelia neigiamą visuomenės reakciją. Nenuostabu, nes žmonės vis dar tapatina valstybės tarnybą su sovietinės nomenklatūros klanu. Tačiau kiek pagrįsta tokia nuomonė šiandien, skaičiuojant jau šešioliktus nepriklausomybės metus?
„Jaunų žmonių skaičius valstybės tarnyboje nuolat didėja. Šiandien absoliuti dauguma valstybės tarnautojų neturi sovietinio mentaliteto“, – teigia Valstybės tarnybos departamento direktorius Osvaldas Šarmavičius.
Iš tikrųjų jo žodžius patvirtina statistika. 2005 metų duomenimis, iš visų valdininkų tik 25,8 proc. turėjo didesnį nei 12 metų darbo valstybės tarnyboje stažą. Tai reiškia, kad kokius nors postus sovietinėje biurokratijoje yra turėjęs geriausiu atveju tik kas ketvirtas Lietuvos valdininkas.
Valdininkijos atsinaujinimo tendenciją liudija ir kiti skaičiai. Kaip „Omni.lt“ sakė O. Šarmavičius, konkursuose į laisvas vietas dalyvauja daug jaunimo – daugiau nei pusė kandidatų būna iki 30 metų amžiaus. Statistika taip pat rodo, kad nuo 2003 iki 2005 metų valdininkų, turinčių mažesnį nei trejų metų stažą, skaičius išaugo beveik 10 proc. (nuo 20,9 iki 30,2 proc.).
Dalis senųjų patraukė į verslą
Atkuriant nepriklausomybę, Lietuvoje nevyko jokie valstybės tarnautojų valymai, išskyrus tam tikrų apribojimų taikymą buvusiems KGB bendradarbiams. Tad valdininkijos atsinaujinimas buvo ne prievartinis, o savaiminis procesas.
Pasak istoriko Kastyčio Antanaičio, atsinaujinimą pirmiausia lėmė natūrali kartų kaita. Dauguma to meto valdininkų buvo jau garbaus amžiaus, nes sovietmečiu kompartijai lojalius kadrus stengtasi išlaikyti postuose kuo ilgiau.
Be to, senosios nomenklatūros atstovų buvo per mažai, kad jie galėtų vieni tvarkytis su gerokai išaugusiu valstybės aparatu. „Tarybų Lietuvoje aukščiausiojo ešelono valdininkų skaičius niekada neviršijo keturių tūkstančių, todėl fiziškai nebuvo iš ko plėsti valstybės administracijos, reikėjo žmonių iš šalies“, – sakė K. Antanaitis.
Istorikas taip pat pabrėžė, kad nemaža dalis nomenklatūrai priklausiusių valstybės įmonių vadovų ir kolūkių pirmininkų aktyviai dalyvavo privatizacijoje ir pasuko į verslą. „Achemai“ vadovaujantis Bronislovas Lubys yra vienas sėkmingiausių tokio perbėgimo į verslą pavyzdžių“, – teigė K. Antanaitis.
Senieji kadrai išėjo, tradicijos liko
Nors dauguma senųjų kadrų paliko postus, valstybės tarnybą mūsų visuomenė vis dar tapatina su sovietine nomenklatūra. Kas lemia tokią nuostatą?
K. Antanaičio nuomone, įspūdis, jog niekas nesikeičia, susidaro pirmiausia dėl to, kad politikos viršūnėse šiandien dar galima išvysti nemažai buvusių nomenklatūros atstovų. Geriausiai iš visų yra matomas premjeras Algirdas Brazauskas, kuris, be to, vadovauja ir stipriai parlamentinei partijai.
Kita priežastis – tai nuo sovietmečio nepasikeitusi organizacinė kultūra. K. Antanaičio teigimu, šiandien geriausiai dirba naujos, iš esmės nuo nulio sukurtos ministerijos – Užsienio reikalų ar Krašto apsaugos, nes jos nepaveldėjo senosios biuro kultūros. O Ūkio, Žemės ūkio, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijose, kuriose sovietmečio referentai pakilo į skyrių vedėjus, jaučiasi atgyvenęs požiūris į interesantą.
Galiausiai prie viso to prisideda ir naujos valstybės tarnybos problemos: silpna vidinio audito sistema, nepakankamas tarnautojų skatinimo mechanizmas ir pašlijusi motyvacija. „Susidaro savotiškas degusis mišinys: pusė valdininkų dirbti nenori, kita pusė – negali“, – sakė K. Antanaitis.
Viešoji nuomonė – negailestinga
Praėjusią savaitę „Omni.lt“ savo lankytojų paklausė, kaip jie vertina Lietuvos valdininkus. Paaiškėjo, kad net 53 proc. skaitytojų įsitikinę, jog valstybės tarnautojai – tai „senoji nomenklatūra, žlugdanti valstybę“. Dar 21 proc. mano, kad visi valdininkai yra daugiau ar mažiau korumpuoti.
Tokia pat dalis (21 proc.) valstybės tarnautojus įvertino neutraliai manydami, kad pasitaiko ir gerų, ir blogų valdininkų. Dar 3 proc. teigė, kad apie Lietuvos valdininkus neturi susidarę nuomonės.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad visiškai valstybės tarnautojų kompetencija pasitiki vos 1 proc. skaitytojų. Aišku, ši apklausa nepretenduoja į reprezentatyvią, bet neigiama gyventojų nuostata į valdininkiją ir taip yra akivaizdi.
Negailestinga viešoji nuomonė užsuka užburtą ratą. Esama įvairių siūlymų, kaip stabdyti geriausių specialistų migraciją į privatų sektorių, kaip didinti valstybės tarnautojų motyvaciją, tačiau tai neišvengiamai būtų susiję su darbo sąlygų gerinimu. O esant tokiam visuomenės požiūriui, Vyriausybei nėra lengva ryžtis pakelti valdininkams algas ar padidinti socialines garantijas.
Išeitis iš šio užburto rato yra – reikia įrodyti piliečiams, kad darbo sąlygų valstybės tarnyboje gerinimas – ne duoklė nomenklatūros klanui, o verslo logika pagrįstas sprendimas. Kartu būtina nepamiršti ir biurokratijos kontrolės. Tačiau visa tai – itin aukšto politinio meistriškumo reikalaujanti užduotis.
