“Laisvosios Europos” radijo Prahoje žurnalisto Mykolo Drungos parengtoje ketvirtadienio (02.28) Vakarų spaudos apžvalgoje skaitykite apie Europos reikalus ir apie nesutaikomas nuostatas dėl Irako.
Konstitucijas parašyti gali būti nesunku - arba jos gali virsti beviltiška makalyne, - savo tarptautinėje laidoje rašo Paryžiuje leidžiamas amerikiečių verslo dienraštis “Wall Street Journal” ir tęsia: pirmasis atvejis būna tada, kai žmonės su aiškia krypties ir siekių vizija susiburia valstybės valdžiai apibrėžti ir apriboti. Antrasis atvejis būna tada, kai skirtingos grupės su nesutampančiais interesais gina ir reiškia “teises”, kurias jos nori išsaugoti pagrindiniuose įstatymuose. Europa dabar įeina į antrąją kategoriją. Europos Sąjungos konstitucijos konvento pirmininko, buvusio Prancūzijos prezidento Valeri Žiskaro Desteno paruoštas Europos konstitucijos projektas jau spėjo sulaukti tūkstančio keturiasdešimt pataisų siūlymų - todėl vargu ar galutinį dokumentą bus spėta paruošti iki Žiskaro siūlomos birželio datos. Dešimt naujų šalių narių įstos į Sąjungą kitais metais ir būtų tikslinga lukterti jų, užuot pastačius jas prieš įvykusį faktą - ypač kad Vengrija, Lenkija, Slovakija, Lietuva, Latvija ir Čekija aną savaitę tokio atidėjimo paprašė. Bet nerimą kelia ir Žiskaro projekto turinys, į kurį siūlomos pataisos - ypač britų ir italų - atkreipia dėmesį. Jame per daug pabrėžiama integracija ir federacija - o tomis svajonėmis ne visi europiečiai dalijasi.
Šiomis dienomis visi kalba apie naująją Europą, todėl pagalvojau - bandysiu su ja susitikti, - rašo Amerikos dienraščio “Chicago Tribune” bendradarbė Emiti Šleis ir tęsia: kas yra toji būtybė, kuri drįsta peikti Vokietijos kanclerį Šrioderį, užsienio reikalų ministrą Fišerį ir Prancūzijos prezidentą Širaką? Ilgainiui ją susitikau prie Berlyno viešbučio pusryčių stalo. Ji pasirodė Angelos Merkel, potencialios Vokietijos kanclerės, asmenyje. Krikščionių demokratų partijos pirmininkė Merkel nuo daugumos vokiečių politikos vadovų skiriasi bent trejopai. Pirma, ji politikė ne iš profesijos. Antra, ji iš Rytų Vokietijos, tad daugelį metų gyveno po komunistų valdžia Šaltojo karo epochoje. Trečia, ji yra moteris, o tai Vokietijoje vis dar netinka aukščiausiam politikos lygiui. Be to, ji nei blondinė, nei jauna, todėl 2002 metų krikdemų kandidatu į kanclerius turėjo būti Edmundas Štoiberis, kitas didelis konservatyvus Vokietijos vadovas. Bet jos nuostatos dėl Jungtinių Valstijų pakankamai ryškiai skiriasi nuo Gerhardo Šrioderio. “Jeigu būčiau vyriausybės vadovė, būčiau pasirašiusi tą aštuonių Europos šalių vadovų pareiškimą, palaikantį Ameriką” teigia ji ir paaiškina: mums yra dvi istorijos pamokos. Pirmoji tai - jokio karo. Bet antroji yra - jokio ypatingo Vokietijos kelio, o taigi visada teks ieškoti sprendimų kartu su sąjungininkais. Tai Šrioderio ir Fišerio blokavimo veiksmų Jungtinėse Tautose priešingybė. Be to, Vokietija privalo klausti - kas yra Vokietijos interesas? Tai ne tik padėkoti Jungtinėms Valstijoms už istorinę pagalbą, tai ir joms padėti. Vokiečiai visiškai įsitikinę, kad jei juos ištiktų pavojus, Jungtinės Valstijos juos išgelbės. Jie nesupranta, kad jei mes nepadėsim Amerikai, Amerika nepadės mums, - sako Merkel.
Ne visi Vokietijos krikščionys demokratai su savo vadovės pozicija sutinka, užtat jie stengsis padaryti ją kandidate į ceremonijinį Vokietijos prezidento postą, o galingąją kanclerystę pasilikti sau, - rašo Emiti Šleis dienraštyje “Chicago Tribune”. O Britanijos laikraštis “Guardian” redakciniame straipsnyje rašo apie skilimą valdančiojoje britų leiboristų partijoje, kuris vis dėlto baigėsi premjero Bleiro pergale. Jo vyriausybė, nors ir vidaus opozicijos susilpninta, balsavimo parlamente rezultatą traktuos kaip žalią šviesą pritarti Amerikos ketinimams pulti Iraką bet kuriuo pačios Amerikos pasirinktu momentu. Parlamentarai turėjo pasirinkimą ir jie pasirinko blogai. Kauliukai mesti už karo įgalinimo politiką. Dėl to Britanija dar gailėsis. Tačiau laikraštis pagiria debatų kokybę, ypač konservatorių politiko Keneto Klerko kalbą, kurioje jis pasakė “negaliu atsikratyti abejonių, kad kursas į karą, kuriuo dabar žengiame, buvo prieš daugelį mėnesių nustatytas visų pirma Vašingtone” ir kad dėl to tiek nuosaikaus nusiteikimo žmonių jaudinasi. “Ponas Klerkas kalbėjo už Britaniją, bet mes dabar pasidavėme į Džordžo Bušo rankas”, - baigia “Guardian”.
Kitas britų dienraštis, Londono “Times” rašo, kad vyriausybės kursui paprieštaravusių leiboristų skaičius daug didesnis, nei vyriausybė tikėjosi. Ministro pirmininko politinį gyvenimą labai pasunkins ir susidariusi pato padėtis Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje ir gana dviprasmiški vyriausiojo ginklo inspektoriaus Hanso Blikso pareiškimai.
Dar kito Londono dienraščio “Independent” nuomone, debatai parlamente parodė, kiek Bleiro partijoje yra žmonių, užgautų jo noro besąlygiškai remti savo draugą ir sąjungininką Džordžą Bušą. O ketvirtas ir konservatyvus britų dienraštis “Telegraph” rašo, kad Bleiro pažeistą autoritetą gali atkurti tik sėkmingas karo žygis, vedantis prie Irako masinio naikinimo ginklų pašalinimo ir atstovaujamosios valdžios sukūrimo. Tuo tarpu Bleiras gali bent pasitenkinti savo kritikų aiškiu nesugebėjimu pasiūlyti jo politikai įtikinamą alternatyvą.
O Prancūzijos parlamento debatuose ir vyriausybę palaikantys, ir opozicijos deputatai vieningai priešinosi puolimui į karą. Paryžiaus dienraštis “Monde” aiškina, kodėl vis dėlto nebuvo tuo klausimu balsavimo. Prezidentas Širakas seniai sutiko, kad parlamento nariams turi būti leista dėl Prancūzijos požiūrio į Iraką bei Ameriką pareikšti savo nuomonę, tačiau dėl jo balsuoti - visai kitas dalykas. Balsavimas būtų į paviršių iškėlęs klausimą dėl Prancūzijos veto teisės Saugumo Taryboje panaudojimo, o Širakas nori visas savo galimybes palikti atviras.
Su tuo sutinka ir kitas dienraštis “Figaro”: dėl taktinių sumetimų Prancūzijos prezidentas nesuinteresuotas atskleisti, ar jis ketina, ar neketina pasinaudoti Prancūzijos veto teise, kai Saugumo Taryba svarstys antrąją rezoliuciją. O dar vieno Paryžiaus dienraščio “Liberation” nuomone, jei tik vyriausybė būtų to paprašiusi, didžiulė parlamento dauguma būtų balsavusi už veto teisės panaudojimą. Žinoma, tai principo klausimas ir principingieji dažnai nepaiso galimų savo principingumo neigiamų padarinių. Niekas neabejoja, kad Amerika turi priemonių savo nepasitenkinimą išreikšti labai skaudžiomis Prancūzijai reakcijomis. Taigi Jungtinėse Tautose ir kitur žmonės suka galvas, kaip atrodys Irakas po Sadamo, o prancūzai neturi kito pasirinkimo, kaip tik įsivaizduoti Ameriką po Bušo ir viltis, kad ji greitai ateis.
