Vakarų dienraščiai pirmadienį (06.16) rašo apie Čekijos stojimo į Europos Sąjungą referendumą ir aptarinėja galutinį ES konstitucijos projektą. Laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistė Irena Vaišvilaitė.
Daugiausiai dėmesio Čekijos referendumui skiria kaimynės Austrijos dienraščiai. Vienoje leidžiamas “Presse” mano, kad čekams ir austrams dabar pats laikas pradėti kalbėtis, nes, kitaip nei tvirtina politikai, dviejų tautų santykiai prasti. Čekijos narystės Europos Sąjungoje akivaizdoje abi tautos turi apsvarstyti bendrą praeitį, ypač nacizmo laikus ir Sudetų vokiečių ištrėmimą iš Čekoslovakijos.
Kitas austrų dienraštis “Standart” pažymi, kad čekai dar turės balsuoti referendume dėl Europos konstitucijos. Tos konstitucijos siūlomą Europos prezidento pareigybę mažos valstybės vertina nepalankiai ir yra susirūpinusios dėl prezidentui teikiamos valdžios. “Naujos Sąjungos narės po tarybinės priežiūros penkiasdešimtmečio patyrė tik trumpą nepriklausomybės laiką. Jei joms nebus vietos naujame Europos pastate, vargu ar tos šalys dalyvaus tolesniame Europos vienijimesi, rašo austrų dienraštis “Standart”.
Vokietijos dienraštis “Tagesspiegel” mano, kad Čekija būsimoje Europos Sąjungoje gali laikytis panašiai kaip Didžioji Britanija - t.y. priešintis pernelyg didelei integracijai. “Čekija tik viena koja stovi vadinamojoje “naujojoje Europoje”, bet nenori priklausyti ir senajai”, tvirtina “Tagesspiegel”.
Prancūzijos dienraštis “Monde” teigia, kad Čekijos referendume dalyvavo daugiau rinkėjų nei Vengrijos ar Slovakijos, bet gerokai mažiau nei Lenkijos. Pasak “Monde”, Čekijos vyriausybė nerimavo dėl referendumo rezultatų, todėl norėjo, kad čekai balsuotų po kitų Vidurio Europos valstybių. Po to, kai slovakai balsavo už stojimą į Europos Sąjungą, čekams kitos išeities nebebuvo.
Lenkų “Rzeczpospolita” rašo, kad Čekijos referendumas nebuvo toks dramatiškas kaip Lenkijos. Čekijoje nėra dalyvavusių referendume minimumo ir panašiai kaip kituose pokomunistiniuose kraštuose Europos Sąjungos šalininkai sudaro daugumą.
Taigi liko dar dviejų Baltijos valstybių referendumai. Problemų gali būti Latvijoje, tačiau jau nekyla abejonių, kad Europos Sąjunga išsiplės į dešimt valstybių, iš kurių aštuonios yra pokomunistinės. Jos turi panašių problemų, bet ir panašią istorinę patirtį, pasireiškiančią panašia politine laikysena. Šios valstybės jautresnės imperialistiniams Rusijos siekiams. Kitos Europos Sąjungos narės tos patirties neturi - joms Rusija geriausiu atveju yra nekenksminga egzotika, blogiausiu - galimas antiamerikietiškos ašies partneris, rašo lenkų “Rzeczpospolita”.
Naujosios Europos Sąjungos narės turi daug bendrų interesų. Svarbiausias - jos bus mažesnės, silpnesnės ir kurį laiką turės mažiau teisių. Ar šį bendrumą naujokės sugebės paversti savo jėga, priklausys nuo to, kaip jos pajėgs susikalbėti, ir nuo joms vadovaujančių politikų kokybės, rašo lenkų dienraštis “Rzeczpospolita”.
Proga aptarti naujų narių padėtį Europos Sąjungoje Čekijos referendumas tapo ir Didžiosios Britanijos dienraščiui “Times”. “Daugumos čekų su Europos Sąjunga susiję lūkesčiai yra dideli ir dažnai nerealistiniai. Įsivaizduojama, kad narystė garantuos tvirtą pažangą ir gerovę. Tačiau, kai stojimo euforija praeis, iškils rūpesčių”, rašoma “Times” apžvalgoje.
O rūpesčių, pasak britų dienraščio, pakaks, kai buvę komunistiniai kraštai, visomis jėgomis stengęsi liberalizuoti savo ūkius ir padaryti juos lankstesnius, turės priimti daugybę Briuselio normų - nuo žemės ūkio rėmimo iki higienos taisyklių. Mažoms ir sumanioms Baltijos valstybėms, pasinaudojusioms savo mažumu ir tapusioms gyvais technologijos ir prekybos centrais, tos normos bus itin erzinančios.
Kitas naujų narių susierzinimo šaltinis - Europos ateities Konventas. Valery Giscard’as d’Estaign’as pateikė galutinį Europos konstitucijos projektą, kuriame sumažintos institucinės mažųjų narių teisės. Būtent todėl nereiktų manyti, kad likusių dviejų Baltijos valstybių referendumai tik pakartos tai, kas jau vyko kitose šalyse. Naujos Sąjungos narės savo nepasitenkinimą gali išsakyti Briuselyje, bet likusių dviejų kandidačių rinkėjai tą gali padaryti ir prie urnų, rašo britų dienraštis “Times”.
Italijoje, Turine, leidžiamas dienraštis “Stampa” šiandien spausdina apžvalgą, skirtą Europos Sąjungos konstitucijos projektui, visų pirma konstitucijos įžangai. Konstitucijos įžanga labai ambicinga - joje Europa vadinama “ypatingąja žmonių vilties erdve”. Šiame fone labai kukliai atrodo paminėjimas “Europos kultūrinių, religinių ir humanistinių šaknų”, iš kurių išaugo “išskirtinė pagarba žmogaus asmeniui ir jo neatimamoms teisėms”. Siekusiems, kad būtų paminėtos krikščioniškos Europos šaknys, to per maža. Tiesa, palyginti su Nicos sutartimi, užsiminusia tik “apie moralinį ir dvasinį Europos palikimą”, konstitucijos įžanga padarė didžiulę pažangą - rašo šiandien italų dienraštis “Stampa” apie religinių Europos Sąjungos ištakų pripažinimą konstitucijos įžangoje.
Paryžiuje amerikiečių leidžiamas dienraštis “International Herald Tribune” spausdina “Newsweek” žurnalisto Kennetho Woodvardo apžvalgą “Krikščionybės vieta Europoje”. Woodwardas cituoja Europos ateities konvento sekuliariųjų kandidatų vadovą, prancūzų diplomatą, teigusį “mes nemėgstame Dievo”. Sekuliarieji laimėjo. Konvento prezidentas, praktikuojantis katalikas V. G. d’Estaign’as pasistengė, kad Dievas ar krikščionybė konstitucijoje nebūtų minimi, nepripažįstamas ir krikščionybės nuopelnas esminėms Europos vertybėms, visų pirma pagarbai žmogaus asmeniui. Bet būtent krikščionybė iškėlė žmogaus, kaip Dievo vaiko, vertę, o Bažnyčios teisė ilgai iki tautinių valstybių susikūrimo ugdė pagarbą teisei.
Europos konstitucijos įžanga Apšvietos kalba šlovina pamatinį Europos humanizmą - lygybę, laisvę, pagarbą protui... Tačiau visi žinome, kad atskirtos nuo religinio tikėjimo šios “vertybės”, subyrėjo ir išnyko Osvencime. Belieka viltis, kad Graikijoje susirinkus Europos vadovams, atsiras protingų galvų, kurios sudėlios taškus ten, kur jų reikia, rašo šiandien dienraštyje “International Herald Tribune” Kennethas Woodvardas.
Viena Jungtinių Valstijų dienraščio “Los Angeles Times” apžvalga šiandien skirta Irako pertvarkai ir pavadinta “Neatskirkime mečetės nuo valstybės”. Sociologas Amitai Etzioni kritikuoja Jungtinių Valstijų pastangas Irake sukurti sekuliarią pilietinę visuomenę. Tokia visuomenė nėra vienintelė alternatyva Talibano tipo religinei diktatūrai. Milijonų irakiečių religinio siekio negalima patenkinti tik demokratija ir kapitalizmu. Irako šiitai ir sunitai nori gyventi islamo visuomenėje. Todėl būtina skatinti nuosaikias ir liberalias religines institucijas, mano Etzioni. Jis pasisako už religijos pamokas mokyklose, religines šalpos organizacijas, valstybės mokamas algas dvasininkams ir valstybės išlaikomus maldos pastatus. Taip daro dauguma demokratijų, išskyrus Jungtines Valstijas ir Prancūziją, pažymi Etzioni.
Jungtinių Valstijų administracijos Irake paskelbtos taisyklės aptaria tik sekuliarius klausimus ir, sakytum, liudija - gal net visai netyčia - “istorijos pabaigą”, teigdamos, kad visos ideologijos baigsis, jei pasaulis priims amerikietiškąją demokratiją, žmogaus teises ir laisvą rinką. Toks mąstymas remiasi Apšvietos įsitikinimu, kad modernybė pagrįsta racionaliu mąstymu. Todėl iracionali religija priklauso praeičiai, o sekuliarumas, protas ir mokslas valdys ateitį.
Tačiau, kaip matyti daug kur pasaulyje, Apšvietos idėjos netenkina žmonių dvasios poreikių. Rytų Azijoje ir Afrikoje sparčiai plinta krikščionybė, religija atsigauna Rusijoje, o islamas - sekuliarioje Turkijoje. Demokratija ir kapitalizmas neatsako į esminius žmogaus būties klausimus, todėl milijonai žmonių išpažįsta religiją. Be abejo, turime remti nuosaikią religinę laikyseną, bet tam turime nusėsti nuo Apšvietos arklio, rašo dienraštyje “Los Angeles Times” sociologas Amitai Etzioni.
