Irakas yra pirmasis naujos Busho vyriausybės prevencinio karo doktrinos išbandymas, todėl būtina parodyti teisingą pirmą pavyzdį, rašo Harvardo politologas Josephas Nye dienraštyje “Washington Post”. Penktadienio (03.14) Vakarų spaudos komentarus apie paskutinius mėginimus išvengti karo Irake apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
Prezidento George’o W. Busho argumentai už prevencinį karą, J. Nye nuomone, įtikinami. Ginklų technikos pažanga sustiprino teroristus - netrukus vienas žmogus su masinio naikinimo ginklu galės padaryti daugiau žalos negu prieš šimtą metų padarydavo ištisos armijos. Tokia “karo privatizacija” verčia keisti požiūrį į karą su šalimis, tokiomis kaip Irakas ir Šiaurės Korėja, kurios galėtų aprūpinti teroristus tokiais ginklais. Tačiau tai lyg prieštarautų Jungtinių Tautų chartijos 51-ajam straipsniui, kuriame teisė kariauti pripažįstama tik individualios arba kolektyvinės savigynos atveju. Išankstinis puolimas lig šiol buvo laikomas priimtinu tik jeigu tavo šaliai grėsė antpuolis. Busho teigimu, galimi delsimo padariniai - per baisūs. Teks išplėsti “grėsmės” sąvoką. Vyriausybės nariai nesutaria, ar nauja doktrina turėtų leisti pradėti karą vienašališkai, ar reiktų laukti kitų šalių pritarimo. J. Nye nuomone, reikia apibrėžti griežtus išankstinio karo pateisinamumo kriterijus, pasikliaujant Jungtinių Tautų chartijos 7-uoju skyriumi, kuriame kalbama apie grėsmes taikai ir saugumui. Antraip kiekviena šalis galės skelbti teisę pradėti išankstinį karą su kaimynėmis be įrodymų ar paaiškinimo. Karas su Iraku pateisinamas, tačiau dar trūksta kitų šalių pritarimo, rašo Nye.
Dienraščio “Washington Times” redaktoriai gvildena karo su Iraku teisinį pagrindą. Anot jų, pradėdamas karą su Iraku be Saugumo Tarybos pritarimo, Bushas toli gražu nepažeis “tarptautinės teisės”. Redaktorių nuomone, “savanorių koalicijos” veiksmus prieš Iraką pateisina minėtas Jungtinių Tautų chartijos 7-asis skyrius. 7-ajame skyriuje leidžiama imtis veiksmų prieš šalis, kurios kelia grėsmę taikai. Irakas jau metų metus pažeidinėja Saugumo Tarybos rezoliucijas, pradedant rezoliucija 687, su kuria Saddamas Husseinas sutiko, kad pasibaigtų pirmasis Persijos įlankos karas be jo nuvertimo ir teismo dėl karo nusikaltimų. Paskutinėje rezoliucijoje aiškiai perspėjama, kad tai buvo paskutinė proga paklusti. Beje, priešingai, nei teigia politologas J. Nye, “Washington Times” redaktoriai sako, kad prevencinis karas tarptautinėje teisėje - nieko nauja. Tarptautinės teisės tėvas Hugas Grotius jau septynioliktame šimtmetyje teisino tuos, kurie, kilus grėsmei, užbėga priešui už akių jį užpuldami patys. Jungtinių Tautų chartijos 51-ame straipsnyje aiškiai rašoma, kad “niekas šioje chartijoje neneigia atskirų valstybių arba jų kolektyvų teisės gintis”. Niekur neparašyta, kad valstybė turi laukti antpuolio prieš gindamasi. Valstybė turi teisę išankstiniu antpuoliu gintis nuo S. Husseino, kuris atsisako parodyti, kur dingo jo cheminiai ir biologiniai ginklai, rašo “Washington Times” redaktoriai.
Dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Paulas Krugmanas teigia, kad ne vien apžvalgininkai ima abejoti Busho pajėgumu sėkmingai įvykdyti šį karą, bet ir nemažai vyriausybės pareigūnų. Abejones kelia vyriausybės arogantiška diplomatija. Artimiausi Busho patarėjai, matyt, mano, kad visą pasaulį galima prigąsdinti arba papirkti, bet pasaulis vis tiek prieštarauja karui. Vyriausybė atbaidė net ir artimiausius Amerikos draugus - galbūt Tony Blairas ir remia Bushą, bet britai dabar Busho nekenčia. Nerasta jokių įrodymų, jog Irakas kuria atominius ginklus, ar palaiko ryšius su “Al Qaeda”. Visi mes tikimės, kad karas Irake bus sėkmingas. Prieštarauti jau vėlu. Tačiau jis bus neteisingas ir už jį teks brangiai sumokėti, rašo Krugmanas.
Britų laikraščio “Financial Times” puslapiuose Philipas Stephensas nuogąstauja, kad Vašingtonas užgavo artimiausią savo draugą - Britaniją. Blairas stato viską ant draugystės su Amerika, elgiasi garbingai ir nuosekliai, siekdamas apsaugoti pasaulį nuo Irako masinio naikinimo ginklų ir gelbėti irakiečius nuo Saddamo tironijos. Bet Amerikos vyriausybės elgsena ima atrodyti kaip sužeistos valstybės noras įrodyti pasauliui, kad ji - galingiausia. Kaip kitaip paaiškinti Busho beatodairišką neatsižvelgimą į jo politikos poveikį net artimiausiems sąjungininkams, tokiems kaip Blairui arba Ispanijos premjerui Asnarui? - klausia Stephensas.
Vokiečių dienraščio “Sueddeutsche” apžvalgininkas Stefanas Kleinas primena, kad Blairas norėjo būti tiltu tarp Europos ir Amerikos. Bet tas tiltas dega ir griūva. Pernai Blairas prikalbino Bushą kreiptis į Jungtines Tautas, burti koaliciją prieš Iraką. Bet Blairas klydo dėl Chiraco, ir klydo dėl Busho. Klydo nesuvokdamas Chiraco priešiškumo karui, klydo nesuvokdamas amerikiečių noro atsilyginti už rugsėjo 11-osios įvykius vienu dideliu karo smūgiu. Bet didžiausia Blairo klaida - jis manė, kad už paramą tarptautinėje politikoje Bushas atsidėkos padėdamas Blairui laimėti britų rinkėjų pasitikėjimą. Bet Vašingtono ramsfeldai nekantrauja ir laikas diplomatijai, atrodo, jau pasibaigė. Blairas ir Bushas stovės petys petin, tačiau vienas jų - labai užsigavęs, rašo Kleinas.
Du dienraščiai - “Christian Science Monitor” ir “Wall Street Journal” - aptaria popiežiaus pasisakymus apie karą su Iraku. Anot “Wall Street Journal” redaktorių, popiežius išsklaidė visas abejonės dėl savo pozicijos pareikšdamas, jog karas su Iraku būtų “nusikaltimas žmonijai.” Vatikanas panašiais, vos ne apokalipsiškais pareiškimais smerkė pirmąjį Persijos įlankos karą. Puikiai suprantama, kad reikia pagalvoti apie tai, ar Vatikano palaiminimas nesustiprins kovingų islamistų argumentų, esą musulmonams skelbiamas naujas kryžiaus karas. Tačiau, kaip pačios Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma, svarstyti karo moralumą - tai ne dvasininkų, o pasauliečių valstybės vadovų pareiga, kaip neseniai pažymėjo Amerikos ambasadorius Vatikane Jamesas Nicholsonas.
Dienraščio “Christian Science Monitor” puslapiuose Danielas Schorras pažymi, kad Vatikanas dar niekad taip nesipriešino karui, kaip šiandien priešinamasi karui Irake. Popiežius įvairiuose renginiuose pasinaudojo proga perspėti apie žalą, kurią sukels karas su Iraku. Jis pasiuntė buvusį Vatikano ambasadorių ir Bushų šeimos draugą kardinolą Pijų Lagi į Vašingtoną perspėti Bushą, kad karas be Jungtinių Tautų pritarimo būtų neteisėtas ir neteisingas. Pranešama, kad susitikimas buvo įtemptas, kad kardinolas liepė Bushui pagalvoti, ar šis tikrai daro viską siekdamas išvengti karo. Vatikanui kelia nerimą, kad karas Irake dar labiau supriešins musulmonus ir krikščionis visame pasaulyje. Bet valstybė ir Bažnyčia šiuo atveju, atrodo, nesusitaikys.
Britų dienraščio “Guardian” puslapiuose prancūzų dienraščio “Monde” apžvalgininkas Marcas Roche kritikuoja Blairo vyriausybės pastangas versti kaltę dėl pato Saugumo Taryboje Prancūzijai. Prancūzijos prezidento pastangos susitaikyti su Iraku tiksliau atspindi britų rinkėjų nuomones, negu jų vyriausybės pozicija. Chiracas nepritaria Bagdado elgsenai, tačiau bijo, kad karas Irake tik sustiprins musulmonų fundamentalizmą visame pasaulyje. Prisiminkime, kad Prancūzijoje gyvena šeši milijonai musulmonų. Bushą remia protestantai fundamentalistai, kurie yra netolerantiški ir nesupranta kitokių kultūrų. Blairo nutarimas nusigręžti nuo Prancūzijos ir paskutinės paros šmeižto kampanija - kenksminga politika. Bendroji Europos politika šiandien nuniokota - kaip bus, kai Europos Sąjungos narėmis taps Vašingtoną įsimylėjusios Rytų šalys? Vietoj šmeižto kampanijos ir milijoninių išlaidų už karą, Blairas turėtų pasistengti sutvarkyti Britanijos valstybės sektorių. Tai yra jūsų užduotis, pone Blairai, o ne Prancūzijos ir Britanijos draugystės niokojimas, rašo prancūzų dienraščio “Monde” apžvalgininkas Roche.
