Didžiosios Britanijos spauda šiandien daugiausiai aptarinėja ministro pirmininko Tonio Bleiro kalbą leiboristų partijos suvažiavime. Tačiau kitų šalių apžvalgininkams tai nelabai rūpi - jie ieško kitų temų. Trečiadienio (10.01) laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Vakarykštis Tonio Bleiro pasisakymas buvo silpniausias iš visų tokio pobūdžio kalbų, kurias jam teko sakyti, būnant ministru pirmininku, rašoma britų dienraščio “Times” redakcijos straipsnyje. Ši kalba rodo arba tyčia keičiamą stilių, arba gremėzdiška forma mėginta užtemdyti minčių stygių. Technine prasme kalba nebuvo gerai sustyguota, joje nebuvo vienos, svarbiausios temos. Paskutiniai Bleiro žodžiai - tad leiskime tai padaryti - buvo kažkokia “Beatles” ir Biblijos mišrainė.
Tačiau pasisakymas buvo labai veiksmingas, tikina Londono dienraštis. Bleiras pripažino kritikos pagrįstumą, ragino pradėti rimtus politinius ginčus ir kartu primygtinai tvirtino, kad leiboristų partijai kituose parlamento rinkimuose vis dar nėra alternatyvos.
Kito Londono dienraščio “Guardian” apžvalgininkas Džonatanas Frydlendas į klausimą, kaip pasirodė Bleiras, atsako - ko gero, gerai. Tačiau reikšmingas kalbas reikia vertinti ne tik pagal jų tiesioginį poveikį, bet ir pažiūrėti, kaip tie pasisakymai atrodys po savaitės, mėnesio ar net metų. Jeigu vakarykštei Bleiro kalbai taikysime tokį laiko matą, vargu ar pasisakymą galima laikyti sėkmingu.
Apžvalgininkas aptaria kelias svarbiausias problemas, kurias savo kalboje aptarė Bleiras. Irako klausimas nagrinėtas silpnai. Bleiras tik pakartojo svarbiausius dar vasarį pasakytus teiginius - kalbėjo apie turimas žvalgybos žinias ir valstybės vadovo pareigą daryti griežtus sprendimus. Šie argumentai neįtikino anuomet, o dabar atrodė dar silpnesni.
Pasitikėjimo klausimą Bleiras paprasčiausiai bandė apeiti, nesigilindamas į ginklų eksperto Kelio istoriją.
Bleiro kalbos nelydėjo jokie protestai ar demonstratyvūs delegatų išėjimai iš salės. Ministro pirmininko komentarus Irako klausimu net palydėjo skysti plojimai. Plojo ne visi ir šio plojimų esmė, ko gero, buvo tokia - norėta parodyti, kad leiboristai vis dar remia Bleirą, mano “Guardian” apžvalgininkas.
Dienraščio “Financial Times” redakcijos straipsnyje Bleiro kalbą lydėję plojimai vadinami šiltais, nors ir ne griausmingais. Ministras pirmininkas sakė esąs nepatenkintas padėtimi Irake, tačiau neišgirdome jokių atsiprašinėjimų. Net ir žvelgdamas iš laiko perspektyvos Bleiras sakė esąs įsitikinęs, kad Sadamo Huseino nušalinimas buvo teisingas. Tačiau, antra vertus, Bleiras pripažino, kad jo bendrapartiečių nuogąstavimai, jog Irako karas yra nutrūktgalviška amerikiečių avantiūra, buvo pagrįsti. O Bleiro tikinimus, kad reikia prisidėti prie Irako atkūrimo, palydėjo iš tikro nuoširdūs plojimai.
Amerikos dienraščio “New York Times” redakcijos straipsnyje aptariami Irako atkūrimo klausimai. Pasak dienraščio, vis labiau nuogąstaujama, kad prezidento Bušo prašymu Irako atkūrimui skirti dvidešimt milijardų panaudojami netinkamai. Negali kilti abejonių, kad Jungtinės Valstijos turi pareigą atkurti šalį, į kurią įsiveržė.
Svarbiausia problema, pasak “New York Times”, reikia sukurti veiksmingą priežiūros mechanizmą, kad milijardai mokesčių mokėtojų pinigų nebūtų švaistomi sudarant nenaudingas sutartis su tokiomis politiškai angažuotomis bendrovėmis kaip “Helibarton” ar “Bechtel”. O būtent taip buvo elgiamasi iki šiol. Kongresas taip pat turi laiduoti, kad atkuriant Iraką dalyvautų ne tik brangiai darbus atliekančios amerikiečių bendrovės, kai šalia yra bedarbiai irakiečiai, kurie tą patį darbą gali atlikti gerokai pigiau.
Visus šiuos klausimus reikia spręsti aiškia ir tikslia įstatymų kalba. Patiems įstatymų leidėjams labai svarbu pasiekti pusiausvyrą - tik tada jie galės paaiškinti savo rinkėjams, kodėl jie skiria lėšas Irako paštui ir mokykloms, kai pinigų Amerikos paštui ir mokykloms nėra.
Kai Amerikos Kongresas ėmėsi nagrinėti prezidento Bušo prašymą papildomai Irako okupacijai skirti 87 milijardus dolerių, išryškėjo pirmieji konservatorių vienybės plyšiai - jau nebe taip vieningai vertinamas karo prasmingumas, dienraštyje “Wall Street Journal” rašo Džono Hopkinso universiteto profesorius Frensis Fukujama. Ne tik demokratai, bet ir ne vienas respublikonas užsipuolė kai kuriuos Irake numatytus įgyvendinti projektus. Septynioms bendruomenėms Irake siūloma skirti šimtą milijonų, dviejų kalėjimų statybai - keturis šimtus milijonų dolerių. Kaip aiškino kai kurie Kongreso nariai - jie jau seniai siekia gauti pinigų panašių projektų finansavimui savo rinkimų apygardose. Tad kodėl irakiečiams lėšų randama, o saviems ne?
Vargu ar kas šiandien - demokratas ar respublikonas - ragina tuojau pat atitraukti karius iš Irako. Tačiau kai piniginė okupacijos našta didės, kai bus vis daugiau aukų, be abejonės, vis dažniau bus raginama trauktis, rašo profesorius Fukujama. Galima sakyti, kad tokie ginčai jau prasidėjo. Jungtinių Tautų Organizacijoje Amerika ir Prancūzija ginčijosi, kaip sparčiai Irako valdymą reiktų perduoti patiems irakiečiams. Prezidentas Džordžas V. Bušas atmetė siūlymus spartinti valdžios perdavimą. Ironiška, tačiau gali būti, jog netrukus Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas gali sulaukti paramos iš amerikiečių konservatorių. Amerikiečių karių šeimos taip pat taps svarbia atsitraukimą iš Irako skatinančia jėga.
Paskutiniu metu ūkio duomenys apie gamybos ir paklausos didėjimą stebėtinai gerėja, dienraštyje “Wall Street Journal” rašo Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius Ričardas Klerida. Kaip pranešta, per antrąjį metų ketvirtį Amerikos bendrasis vidaus produktas padidėjo 3,3 nuošimčio, vidaus paklausa augo dar sparčiau - viršijo 5 nuošimčius. Tai didžiausias toks pakilimas nuo 2000 metų. Esama duomenų, kad trečiojo ketvirčio rezultatai bus dar geresni - Amerikos valstybės banko žemų palūkanų politika ir vyriausybės vykdomas mokesčių mažinimas duoda vaisių, “Wall Street Journal” tikina ekonomikos žinovas.
Džiuničiro Koizumio perrinkimas Japonijos valdančiosios liberalų demokratų partijos vadovu kelia prieštaringus jausmus, dienraštyje “International Herald Tribune” rašo Rodžeris Baklis. Koizumis suglumino savo kritikus ir sėkmingai įsitvirtino Japonijos politikos centre. Tačiau jo išliaupsintoji pertvarkos politika ir toliau skendi miglose. Tačiau Koizumis gali tikėtis pasinaudoti savo dideliu populiarumu ir vadovauti savo sutelktai koalicijai vėlų rudenį vyksiančiuose parlamento rinkimuose.
Asmeninė Koizumio sėkmė, kuriai nemažai padeda šalies ūkio augimo viltys bei blankūs varžovai partijos viduje bei opozicijoje, nežadina vilčių, kad Japonijoje galėtų prasidėti esminiai pokyčiai. Kad ir ką ministras pirmininkas kalbėtų apie tikrą ūkio pertvarką, galimybės, kad po vadinamojo prarastojo dešimtmečio Japonija galėtų išlįsti iš ūkio sąstingio, yra labai menkos.
