Šiandien užsienio spaudos apžvalgoje: Amerika ir Europa, Artimųjų Rytų taikos planas. Laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Britų dienraštis “Financial Times” spausdina didelį straipsnį apie sąmokslą, kuris suskaldė senąją ir naująją Europą. Geriausios šio proeuropietiško dienraščio pajėgos - apžvalgininkai Kventinas Pylas, Džudė Dempsy ir kiti - rašo, kaip buvo sukurtas vadinamasis aštuoneto laiškas “Wall Street Journal” ir Vilniaus dešimtuko pareiškimas, remiantis Amerikos politiką dėl Irako. Abu laiškai sukėlė Vokietijos ir Prancūzijos pasipiktinimą, Europos Sąjungos užsienio politikos koordinatorius Havjeras Solana jautėsi asmeniškai užgautas - jis apie tai sužinojęs iš radijo.Rengiant Vilniaus dešimtuko pareiškimą aktyviai dalyvavo Lietuvos ambasada Vašingtone - per ją elektroninė laiško versija buvo persiųsta kitoms ambasadoms ir Lietuvos ambasadoje dešimtuko ambasadoriai galų gale sudėjo savo parašus.
Pasak “Financial Times”, laiškų poveikis neturi nieko bendra su jų turiniu, bet daugiau su būdu, kaip jie buvo parengti - ne tik slapta nuo Vokietijos ir Prancūzijos, bet ir Europos Sąjungai pirmininkaujančios Graikijos. Paryžius ir Berlynas įtaria, jog laiškus tiesiogiai organizavo Vašingtonas. Amerikos vyriausybė tai neigia, nors žinojo, kad tokie dokumentai rengiami. Procese dalyvavęs britų diplomatas mano, jog laiškai buvo geras dūris Prancūzijai ir Vokietijai, kurios mėgsta sudaryti Europos Sąjungos darbotvarkę su niekuo nesitardamos. Pasak diplomato, graikams nebuvo galima nieko sakyti, nes jie būtų bandę sustabdyti laiškus. Londonui, Madridui ir Romai laiškai suteikė progą parodyti, jog Europoje yra ir kitos valstybės - ne tik Vokietija ir Prancūzija. Anot “Financial Times”, šias sostines galutinai įsiutino pompastiškas Eliziejaus sutarties keturiasdešimtmečio šventimas, per kurį Žakas Širakas postringavo apie tai, jog per keturiasdešimt metų visi reikšmingi Europos sprendimai buvę priimti vien Vokietijos ir Prancūzijos pastangomis.
Amerikos prezidento prasidedančio vizito Europoje proga dienraščio “Washington Post” apžvalgininkė Ann Applebaum rašo, jog jo politika po Irako nelogiška: “bausti Prancūziją, izoliuoti Vokietiją ir atleisti Rusijai” - esą taip ją apibūdino valstybės saugumo patarėja Kondolyza Rais. Anot Applebaum, sunkiausia suprasti trečiąjį formulės dėmenį. Rusija ne tik palaikė Prancūziją per stumdynes karo išvakarėse. Du rusų generolai patarinėjo Sadamui Huseinui ginant Bagdadą, galimas daiktas, buvo naudojama rusiška sekimo įranga.
Ann Applebaum kritikuoja Bušo asmenišką nusistatymą prieš kanclerį Gerhardą Šrioderį ir prezidentą Žaką Širaką. “Užuot sapnavęs, kaip užgauti Gerhardą ar įžeisti Širaką, prezidentas turi susitelkti ties žmonėmis, kurie rinks jų postų paveldėtojus, kalbėti per vadovų galvas su rinkėjais. Jis turi kalbėti per Europos plepančiosios klasės galvas - ši klasė jam oponuoja, Bušas turi kalbėti tiesiai televizijos žiūrovams, kurie seka kiekvieną jo nusikosėjimą. Tai, jog Amerika yra didžiausia pasaulio galybė, nereiškia, jog karts nuo karto nereikia įtikinėti žmonių.
Britų konservatyvaus dienraščio “Daily Telegraph” apžvalginkas Filipas Brutonas rašo, kad prancūzų užsienio reikalų ministras Dominikas de Vilpenas turi sutvarkyti savo politiką, o ne žaisti eilėmis. Išgirdęs, jog Vilpenas spausdina aštuonių šimtų puslapių knygą apie poeziją “Ugnies vagių pašlovinimas”, Brutonas pagalvojo - kaip tai padės Prancūzijos įvaizdžiui Amerikoje. Transatlantinė sąjunga ritasi į pakalnę, NATO griūva, o ką daro Vilpenas - jis ieško rimo žodžiui “sūris”. Vilepeno knygos leidėjai sako, kad jo tekstas prasismelkia į poezijos fermento širdį, kur žodžiai baigti ir nebaigti, kur gimsta kalba. Kažin, ar tai supras Amerikoje, kur politikai stengiasi kalbėti baigtais žodžiais, kurie reiškia rimtus taikos, karo ir reputacijos dalykus. Kai per NATO vadovų susitikimą Prahoje Amerikos gynybos ministrą Donaldą Ramsfeldą suglumino šiuolaikinio baleto spektaklis, jis reporteriams pasakė: “Aš iš Čikagos”.
Dienraštis “New york Times” rašo, jog Arielis Šaronas kalba tiesiai - sekmadienį Izraelio vyriausybė pirmą kartą pritarė palestiniečių valstybei ir pripažino vadinamąjį “taikos gairių planą”. Pirmadienį Šaronas, kuris buvo žydų ekspansijos Vakarų Krante ir Gazoje tėvas, pasakė savo partijos bendražygiams, jog Izraelio valdžia palestiniečiams turi baigtis. “Jums gali nepatikti žodis, tačiau tai kas vyksta yra okupacija”, - pasakė Šaronas – “laikyti pusketvirto milijono palestiniečių yra blogai Izraeliui, blogai palestiniečiams ir blogai ūkiui”. Nors vėliau Šaronas paklausė vyriausiojo prokuroro patarimo ir žodį “okupuotos” pakeitė “ginčijamomis” teritorijomis, jis pakeitė Izraelio visuomenės diskusijos kryptį, - rašo “New York Times”.
Londono dienraščio “Times” apžvalgininkas Amiras Tahiris Artimųjų Rytų taikos planą vadina bikiniu - jis rodo viską, išskyrus svarbiausius dalykus. Jei viskas klosis gerai, Bušas padarys tai, ką darė visi jo pirmtakai nuo Ričardo Niksono iki Bilo Klintono - išbandys ranką kuriant Artimųjų Rytų taiką. Kodėl Bušui turi pasisekti, kai nepasisekė šešiems buvusiems prezidentams? Amerikos buvimas regione dabar stipresnis - nes Irakas, kurį arabai laikė vienintele jėga, galinčia kada nors įveikti Izraelį, išmestas iš žaidimo ilgam. Kartu taikos planui pritarė Šaronas. Nepaisant to, Bušo šansai - kuklūs. Tikėjimas, jog Amerika gali jėga sutaikyti yra pavojingas savęs apgaudinėjimas. Jokios gairės nepadės, jei Izraelis ir palestiniečiai nepadarys strateginio taikos pasirinkimo. Izraelio pusėje neaišku, ar Šarono pasirinkimui pritars Izraelio visuomenės dauguma, nekalbant apie valdančiąją koaliciją. Palestiniečių pusėje irgi karaliauja dviprasmiškumas - galimas daiktas, dauguma Vakarų Kranto, Jeruzalės ir Gazos palestiniečių norėtų taikos, tačiau vadovybė jiems niekada nesuteikė progos pareikšti savo nuomonę.
Londono kairysis dienraštis “Independent” skelbia Johano Hario straipsnį, kuriame šis giria Šarono pažadą nugriauti kai kurias žydų naujakurių gyvenvietes, tai esąs pirmas įskilimas Šarono šarve, o tai reikia sveikinti. Haris rašo, kad šis pareiškimas ypač reikšmingas, nes jį padarė žmogus, kuris buvo naujakurių globėjas ir vyriausias užkietėjusių likudininkų šventikas. Šaronas buvo karščiausias ir, pasak Hario, šiurkščiausias naujakurių gynėjas, kai jų gyvenvietės sparčiai plėtėsi per Likudo vyriausybės valdžią nuo septyniasdešimt septintųjų iki devyniasdešimt antrųjų metų. Tada jų padaugėjo dvidešimt kartų ir devyniasdešimt antraisiais buvo šimtas dešimt tūkstančių. Dabar naujakurių – keturi šimtai tūkstančių.
