Šiandien Vakarų laikraščiai daug dėmesio skiria Europos ir Amerikos santykiams bei jų lyginamajam svoriui. Penktadienio (05.23) užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Javiero Solanos, kuris džiaugiasi savo titulu “Europos Sąjungos aukšto lygio atstovas bendrajai užsienio ir saugumo politikai”, tikrai laukia didelis darbas, rašo Ianas Blackas britų dienrašty “Guardian” ir tęsia: pirmadienį jis ragino Europos Sąjungos gynybos ministrus sumažinti žiojantį “patikimumo plyšį” tarp Europos ir Amerikos, jiems paskelbus, kad Europos greitojo reagavimo pajėgos jau “operatyvios”. Bet tada Solana tuoj pat pripažino, kad jos nei vystosi greitai, nei dar yra pajėgios imtis kokių nors pavojingų misijų. Tai dar vienas pavyzdys, kaip Europos Sąjunga apsijuokia, kai atstumas tarp ketinimų ir tikrovės toks didelis, o ekonominio svorio nedidina kariniai raumenys. Tačiau būta ir blogesnių momentų. Skaudaus skaldymosi mėnesiai prieš Irako karą niekais pavertė Europos Sąjungos ambiciją prisiimti vaidmenį pasaulio scenoje - jos vadovaujančių narių keliai išsiskyrė, o nepajudinamai galinga Amerika pasirinko sau sąjungininkes iš Donaldo Rumsfeldo “naujosios Europos”. Solana, netekęs vilties, turėjo pripažinti, kad jo gremėzdiškas titulas tapo bereikšmis. Pagrindinė problema, žinoma, ta, kad, kaip liūdnai pažymėjo Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris, Europos Sąjunga “neužsiima” karais. Ir tai niekada nebuvo jos uždavinys. Prieš pusšimtį metų Europos Sąjungos tėvai-steigėjai, sulydę viziją su bendru suinteresuotumu, nutarė taip susijungti, kad tarpusavio karinis konfliktas taptų neįmanomas.
Taigi Ianas Blackas britų laikraštyje pabrėžia Europai kylantį galvosūkį dėl savo karinės tapatybės, o Amerikos sostinės dienraščio “Washington Post” redaktoriai akcentuoja didžiulį iššūkį būtent Busho vyriausybei. Tiesa, - rašo jie, - ji vakar nusiskynė reikšmingą diplomatinę pergalę, laimėdama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pritarimą sankcijoms Irake atšaukti ir šalies tvarkymą perleisti Amerikos dominuojamai valdžiai. Tik nežymios nuolaidos padarytos europiečių vyriausybėms, siekusioms perleisti vadovaujamą vaidmenį Jungtinėms Tautoms. Busho vyriausybei daugmaž pasisekė sukoncentruoti vadovavimą Irako pereinamajam laikotarpiui Pentagono rankose ir apriboti kitų vyriausybių, išskyrus Britanijos, įtaką. Kad Amerikai tai pasisekė, rodo mažiau apie tarptautinį pritarimą jos strategijai, nei apie kitų šalių, įskaitant karo priešininkių Prancūzijos, Rusijos ir Vokietijos, troškimą pataisyti santykius su Vašingtonu. Tad dabar atsakomybė beveik išimtinai tenka tik Jungtinėms Valstijoms atkurti tvarką Irake, užkurti jo ekonomiką ir išlieti naujos demokratinės vyriausybės pamatus. Bet tam, kad tai pasisektų, reikia daugiau išteklių ir daugiau paramos, nei vyriausybė kol kas išgavo iš Kongreso, amerikiečių visuomenės ir sąjungininkų. “Washington Post” nuomone, tai didžiulis uždavinys.
Londono “Times” Irwinas Stelzeris klausia: ar George’as W. Bushas tikrai, tikrai kalbėjo rimtai, kai jis pažadėjo Jacques’ui Chiracui niekada nepamiršti ir neatleisti Prancūzijos išdavystės ir jos machinacijų Jungtinėse Tautose Amerikai ruošiantis karui. Trumpas atsakymas yra “taip”. Žinoma, Colinas Powellas, jo užsienio reikalų ministras, vaidina “gerojo policininko” vaidmenį ir žodžiais ramina prancūzus bei vokiečius. Juk tai diplomato darbas. Ir vokiečius, ir netgi prancūzus, užuodusius naujų sandorių kvapą, tai truputį paveikė. Tačiau tai, nors labai įdomu, nieko bendra neturi su būsimuoju JAV užsienio politikos kursu. Vadink jį vienašališku ar kaip nori, jo esmė tokia: Amerika niekada daugiau nepatikės savo gyvybinių interesų gynybos bet kokiam organui, kuriame prancūzai ar ir kas nors kitas, bet ypač prancūzai, galės tai gynybai trukdyti, rašo Londono “Times” bendradarbis.
O dėl vakarykštės Amerikos diplomatinės pergalės Saugumo Taryboje “Los Angeles Times” rašo: Saugumo Taryba tik pripažino tikrovę, nubalsuodama panaikinti daugiau nei dešimtmetį trukusias sankcijas ir pritardama Jungtinių Valstijų ir Britanijos kaip okupantų vaidmeniui. Jungtinės Valstijos vis dėlto Saugumo Tarybos narių - net Prancūzijos - paklausė ir pataisė savo pirminį projektą taip, kad Jungtinės Tautos galėtų stipriau pasireikšti stebėdamos Irako atkūrimą. Ši nuolaida turėtų pritraukti lėšų ir darbo jėgų iš užsienio, o tai sumažins naštą JAV mokesčių mokėtojams. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Dominique’as de Villepinas, kurį Vašingtonas demonizavo už Jungtinių Tautų paramos invazijai užblokavimą, sakė nebuvęs rezoliucija visiškai patenkintas, tačiau ją palaikė “tarptautinės bendrijos vieningumo” dėlei. Suprask - mes pasiduodame, jūs didesni už mus. Vašingtonas, gavęs Jungtinių Tautų pritarimą, dabar turi progą pakviesti NATO dalinius į Iraką kaip taikos saugojimo pajėgas. Čia neturėtų nė minutės delsti.
Vokietijos “Berliner Zeitung” rašo, kad dabar pasaulio stiprieji ir didieji galės šypsodamiesi paspausti vieni kitiems rankas per viršūnių susitikimą Sankt Peterburge ir didžiausių pramonės valstybių grupės G8 aukščiausiojo lygio susitikimą Eviane - nors prancūzų, vokiečių ir rusų šypsniai tikriausiai bus dar truputį išspausti. Vis dėlto Vokietijos didžiausias interesas dabar yra kaip galima greičiau užgydyti plyšį santykiuose su Amerika, o Prancūzija ir Rusija turėjo lygiuotis į Vašingtoną tam, kad užtikrintų savo į Iraką investuotų milijardų saugumą. Kito Vokietijos dienraščio, Hamburge leidžiamo “Welt” nuomone, balsavimas Jungtinių Tautų Saugumo taryboje ir juntamas įtampos tarp Jungtinių Valstijų ir “senosios Europos” atslūgimas gali išgelbėti Šiaurės Atlanto Santarvę nuo pasidarymo visiškai nebeaktualia.
Pasak Prancūzijos dienraščio “Mond”, nuoseklumas būtų reikalavęs, kad Prancūzija priešintųsi rezoliucijai. Bet tai, kad ji ją palaikė, lengvai galima paaiškinti. Juk niekas nenorėtų sukelti įspūdžio, kad gailisi Saddamo Husseino žlugimo. Net ir prancūzų susilaikymas Saugumo Taryboje būtų Vašingtonui pasirodęs kaip nedraugiškas mostas. O Prancūzijai reikia prezidento Busho paramos arba bent draugiško neutralumo, kad grupės G8 susitikimas kitą mėnesį Eviane būtų sėkmingas.
Barselonos dienraščio “Periodico” antraštė skelbia “Užgrobimui pritarta”. Be abejo, tęsia laikraštis, reikėjo baigti ekonominį embargą, kad būtų galima pradėti Iraką atstatyti. Bet apmaudu, kad likęs pasaulis turėjo pateisinti šalies okupaciją pritardamas neteisėtam karui, rašo Barselonos dienraštis. O Vienos dienraščio “Presse” nuomone, visos kortos - okupantų rankose, o bet koks Jungtinių Tautų, kad ir ypatingas, atstovas Bagdade liks nustumtas į paribį.