Kuo būti Europos Sąjungos (ES) biudžeto skirstytojams – Robinu Hudu ar Notingemo šerifu? Tokią dilemą diskusijose dėl ES biudžeto iškėlė Europos Komisijos (EK) atstovas Johannesas Laitenbergeris, kritikuodamas Didžiosios Britanijos pasiūlymą sumažinti struktūrinę paramą naujosioms narėms 10 proc., o visą ES biudžetą – 20 milijardų eurų.
Šio humoristinio argumento autoriai nė nepastebėjo, kad nėra esminio skirtumo tarp Robino Hudo ir šerifo veiksmų, nes abu naudojo ir smurtą, ir jėgą pinigams atimti. Skyrėsi tik jų teisybės suvokimas. Todėl ši analogija, nuskambėjusi iš EK atstovo lūpų, ypač naujosioms narėms, turėtų sukelti daugiau nerimo nei juoko. Jei EK ateityje ruošiasi propaguoti Robino Hudo lygybės idėjas ir skirstymo principus, tai naujosios narės bus kelyje į naują „socializmo rojų“.
Tačiau naujųjų šalių narių reakcija nuskambėjo unisonu – daugiau pinigų, daugiau solidarumo – ir tiksliai parodė, kad didžiausi narystės lūkesčiai buvo susieti daugiausiai su ES biudžeto pinigų gavimu, o nes su kitomis narystės suteikiamomis galimybėmis ir vertybėmis. Į darnų prieštaraujančių Didžiosios Britanijos pasiūlytam ES biudžeto projektui chorą įsiliejo ne tik finansų ministrų ir šalių premjerų, bet ir prezidentų balsai. Kitaip tariant, ES plėtros politinio „pardavimo“ rinkėjams taktika išliko nepakitusi nuo pat ES susikūrimo laikų.
Didžiosios Britanijos bandymas atverti akis esminėms ES perskirstymo politikos ydoms liko be atsako. Susidarė įspūdis, kad prieš priimant biudžetą niekam nesvarbu, kaip reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir struktūrinių fondų skirstymą, kaip atgaivinti ES šalių gebėjimus geriau konkuruoti su JAV, Kinija ir kitų šalių konkurenciniu spaudimu ir pajudinti didžiųjų Europos žemyno senbuvių ekonomikas iš mirties taško. Išmintingas Didžiosios Britanijos žingsnis pasinaudoti biudžeto skirstymo svertais ir atkreipti narių dėmesį į esmines problemas, deja, nesuveikė, nes po to ir pati reformatorė Didžioji Britanija pasidavė ir pripažino, kad ekonominės kritikos neišlaikančios žemės ūkio politikos nebus atsisakyta.
Paradoksalu, tačiau naujosios narės net neatsižvelgė į tai, kad jų ekonomikos šuolis yra pagrįstas ne perskirstymo ir paramos pagrindu, o laisvosios rinkos principais, ir puolė ant ES fondų masalo, pagrįsto tais principais, dėl kurių sustojo daugumos ES senbuvių ekonomikos augimas. Kyla klausimas, ar didesnio perskirstymo ir daugiau pinigų beatodairiškai reikalaujančios šalys narės apskritai kada nors sugebės bendru sutarimu pereiti prie esminių reformų.
Pastarosios dar neuždirbtų pinigų dalybos jau parodė, kad didžiajai daugumai šalių narių svarbiau pinigus leisti nei pagalvoti, iš kur jų reikės gauti netolimoje ateityje. Istorija rodo, kad tiek struktūriniai fondai, tiek parama žemės ūkiui visada buvo naudojami siekiant politinio pritarimo narystei ir jos politinio palaikymo, tačiau niekada nesudarė esminių prielaidų ekonominiam šalių augimui.
Taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, kad šios paramos formos iškraipydavo konkurenciją, rinkos dalyvių motyvaciją ir net tarptautinės prekybos sąlygas. Paradoksalu, bet daugumoje naujųjų šalių narių jau kuris laikas buvo atsisakyta tokių akivaizdžių konkurenciją iškraipančių veiksnių kaip tiesioginės finansinės paramos panaudojimas verslui.
Ypač paradoksaliai skamba naujųjų šalių narių politikų pateikiami skaičiavimai, kiek jie sugebėjo išsiderėti paramos skaičiuojant vienam šalies gyventojui. Tokia manipuliacija skaičiais turėtų supykdyti ne vieną pilietį, kuris iš tų suskaičiuotų pinigų sau į kišenę negaus nė lito, nes jam politikų pažadėtus pinigus gaus žemdirbiai, infrastruktūrinių projektų statytojai, keli mokslininkai ir verslininkai. O didinant šiandienines išmokas, kurios atiteks „atrinktiesiems“, automatiškai auga ateities mokesčių našta visiems žmonėms, kuriems teks finansuoti tolesnę ES plėtrą ir ant savo pečių prisiimti perskirstymo naštą.
Galima nuspėti, kiek apmaudo pasėja tokie pareiškimai ir kiek paramos balsų praranda šiandieniniai politikai, su rinkėjais žaisdami tokius populistinius žaidimus. SAPARD lėšų ir pirmojo etapo struktūrinių fondų skirstymo praktika naujosiose narėse parodė, kiek aistrų, nusivylimo, įtarimų dėl politinių intrigų, protegavimo, piktnaudžiavimo ir bankrotų pasėjo Europos paramos pinigai. O jų prašoma kaskart vis daugiau.
Todėl biudžeto svarstymas, kainavęs tiek daug pastangų iš visų derybinių pusių, iš tiesų priminė nervingas ir įtemptas neišsiritusios anties pūkų dalybas tarp Robino Hudo ir Notingemo šerifo.
Ugnius Trumpa yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.
