Perskaitęs R. Sakalauskaitės straipsnį „Kodėl lietuviai nenori pripažinti savo klaidų ir iš jų mokytis?“, paklausiau savęs, kaip svaičiojimus galima atskirti nuo įžvalgų?
Manau, kad geriausias būdas – lyginti tekstus.
Palyginimui – ištrauka iš istorikės B. Burauskaitės straipsnio. Nors tai referato referatas, reikalo esmė niekur nedingo.
Apžvelgiami raportai, kuriuos 1939–1940 m. iš Vilniaus parašė Lenkijos kariuomenės papulkininkis Nikodemas Sulikas, totorius.
...
Habil. dr. Wanda Roman Lietuvoje žinoma kaip knygų apie 1939–1941 m. lenkų pogrindį Lietuvoje, Vilniaus apskrities karo komendanto pplk. Nikodemo Suliko pogrindžio veiklą ir jo baudžiamąją bylą, 1939–1941 m. internuotus lenkus Lietuvoje autorė.
Jos pranešimo „Lietuviai, rusai ir žydai Vilniaus karo komendanto raportuose“ pagrindinė mintis – lenkų emigracinė valdžia Londone tikėjosi, kad lenkai ir lietuviai kartu stos į kovą prieš SSRS okupaciją, tačiau „[...] lietuviai taip bjauriai elgėsi su lenkais, kad apie jokią bendrą veiklą net negalėjo būti kalbos“. Anot pranešėjos, to priežastys buvo kelios. Vilniuje ir Vilniaus krašte Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karo metais susidūrė, viena vertus, lenkų ir, kita vertus, lietuvių, rusų, šiek tiek mažiau baltarusių ir kt. tautinių mažumų interesai. Pagal 1931 m. gyventojų surašymą Lenkijoje iš 32 mln. gyventojų 10 mln. buvo ne lenkai. Lietuva niekada nepripažino Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos valstybės – pagal 1928 m. ir 1938 m. Konstitucijas Vilnius buvo Lietuvos valstybės sostinė. Antra vertus, lenkai iki šių dienų, taip pat aptariamuoju laikotarpiu, lietuvius laiko okupantais, neteisėtai šią teritoriją perėmusiais iš sovietinio okupanto ir diskriminavusiais lenkų piliečius. Tačiau jie pamiršta lojalią ir humanišką lietuvių laikyseną vokiečiams parklupdžius Lenkiją, taip pat, kad priglaudė kelias dešimtis tūkstančių lenkų civilių ir kariškių pabėgėlių. Po 1939 m. rugsėjo 17 d. įsitraukė trečioji pusė – SSRS. Trumpai aptarusi Vokietijos ir SSRS interesus regione ir jų veiksmus tiems interesams įgyvendinti, t. y. Ribbentropo–Molotovo paktą, autorė pabrėžė, kad nė viena sąmokslininkų pusė neneigė Lietuvos interesų šioje teritorijoje.
Pranešimo autorės tikslas buvo parodyti 1939–1940 m. Vilniaus krašte gyvenusių įvairių tautinių grupių santykius bei jų vertinimus, atsispindinčius pplk. N. Suliko raportuose (jų buvo 10), siųstuose karinei lenkų vadovybei Prancūzijoje ir Anglijoje. Ji taip pat siekė išsiaiškinti, ar N. Suliko raportai turėjo įtakos emigracinės Lenkijos valdžios konceptualiems sprendimams kuriant pogrindžio struktūras Vilnijoje, siunčiant joms užduotis bei numatant būsimus Lietuvos ir Lenkijos santykius po karo, o jei turėjo, tai kiek. N. Sulikas, pagal kilmę totorius ir Želigovskio maršo į Lietuvą dalyvis, gerai žinojo lietuvių ir lenkų konflikto esmę [aišku, iš Lenkijos pozicijų. – B. B.]. Vilnius, į kurį N. Sulikas atvyko 1939 m. gruodį, buvo jau lietuvių rankose. Tai, kad Vilnius atiteko Lietuvai, Lenkijos oficialios institucijos vertino gana santūriai ir net buvo ieškoma galimybių naujiems valstybių ryšiams (Lenkijos užsienio reikalų ministras Augustas Zalieskis 1939 m. spalio 31 d. Paryžiuje susitiko su Lietuvos užsienio reikalų ministru Petru Klimu). Visos Vilnijos pogrindžiui siunčiamos direktyvos draudė imtis karinių veiksmų prieš lietuvius. Tokia pozicija buvo nepriimtina vietiniams lenkų pogrindžio veikėjams, kurie skausmingai ištvėrė lietuviškos valdžios atėjimą.
Pirmajame raporte N. Sulikas rašo, kad jo vadovaujama organizacija (Ginkluotojo pasipriešinimo sąjunga) mėgino palaikyti gerus santykius su lietuviais, bet esą tai pasirodė neįmanoma: „[...] lietuviai vis stipriau vykdo antilenkišką veiklą, užima svarbius privačius objektus, visur diegia „saviškių“ sistemą, naktimis naikina lenkų valstybinius simbolius, pavyzdžiui, nuo Aušros vartų nukabino lenkų herbą“. Raportuose skiriami vietos lietuviai ir „okupantai“ – atvykusieji iš „Kauno“ Lietuvos.
N. Suliko nuomonė, kad lenkų bendruomenė po pirmosios sovietinės okupacijos su palengvėjimu pasitiko lietuvių valdžią, bet vėliau dėl lietuvių šovinizmo buvo nusiteikusi taip pat priešiškai ir prieš sovietus, ir prieš lietuvius, reiškiama beveik visuose raportuose. W. Roman pažymi, jog lenkai patyrė per daug skaudžius NKVD smūgius, kad džiaugtųsi Lietuvos okupacija. Raportuose su nusivylimu pabrėžiama, jog lietuvių visuomenė suskilo į dvi dalis – provokišką ir prorusišką, bet trūko prolietuviškos orientacijos, todėl „[...] Kaunas masiškai ir su tam tikru entuziazmu palindo po sovietiniu jungu [...]. Sovietai ten turi daug atsidavusių šalininkų“. Pranešėjai tokie pastebėjimai atrodo pernelyg skuboti ir karštligiški, paveikti konfrontacijos su agresyviu lenkų pasipriešinimu lietuvių valdžiai 1939 m. rudenį. Kituose raportuose lietuviai vertinami dar griežčiau: „Lietuviai nieko nepasimokė ir nors nuolankiai pasidavė bolševikų jungui, vis dėlto jų orientacija provokiška, o politika – neapykanta lenkams. Jie [lietuviai] ėmėsi vaidmens siundyti bolševikų šunis ant engiamų lenkų“. Neapykanta sovietiniam okupantui čia aiškiai perkelta lietuviams, kuriems užuojauta dėl bendro likimo truko labai trumpai.
1940 m. rugpjūčio–rugsėjo raportuose pabrėžiama, kad „lietuvių orientacija 100 proc. yra provokiška“, nors lietuviai „neapkenčia bolševikų, bet pasyviai atsiduoda režimui“. Nepaisant tokių nepalankių vertinimų, Vilniaus lenkų pogrindis pabrėžė, kad kovoje prieš bolševikus yra galimybių bendradarbiauti su lietuviais, ypač kariškiais ir inteligentija. Autorė daro prielaidą, kad bendradarbiavimo iniciatyva kilo iš lietuvių pusės, nes lenkų laikysena buvo itin santūri, jie lūkuriavo. Raportuose pabrėžiama, kad lietuvių neapykanta lenkams tuo laikotarpiu buvo tokia pat, kaip lietuvių okupacijos mėnesiais. Londonas informuotas, kad Vilnijos kaimuose auga „neapykanta lietuviams ir panieka bei priešiškumas bolševikams“, ir toks nusiteikimas paplitęs tarp visų tikėjimų ir tautybių žmonių, išskyrus baltarusius. Rusai su jais koketavo pirmosios sovietinės okupacijos mėnesiais, nes Vilniaus kraštą planavo prijungti prie BSSR. Tačiau vis dėlto raportuose apie baltarusius rašoma palankiai, paaiškinant, kad dauguma jų kalba taip: „[...] ko lenkai su mumis nesugebėjo padaryti per 20 metų, tą bolševikai padarė per kelis mėnesius – dabar mes visi lenkai [...]“. N. Suliko 1940 m. kovo mėn. raporte teigiama, kad baltarusių bendruomenė, anksčiau kovojusi dėl baltarusiškų mokyklų, dabar kovoja dėl lenkiškų mokyklų, ir tik dėl bendros tvirtos pozicijos lenkiškos mokyklos dar nelikviduotos. Tame pačiame raporte jis daro išvadą, kad „Vilnijos teritorijoje baltarusių problemos neegzistuoja. Jie mums neturi jokios vertės – yra neorganizuoti, nieko neveikia“.
Raportuose pateikiama informacijos ir apie žydų bendruomenę, kurios proletariatas (kairioji ir sionistinė jų dalis) džiaugsmingai sutiko Raudonąją armiją (toliau – RA), o jaunimas itin entuziastingai įsitraukė į sovietinį gyvenimą. Ypač daug neigiamų emocijų lenkams sukėlė Vilniaus žydai, susiję su Bundu. Jie dar prieš įžengiant RA į Vilnių kartu su Vilniaus komunistų veikėjais suformavo milicijos būrius. Antrą kartą rusams užėmus Vilnių 1940 m. birželio 15 d., aktyvūs vietiniai komjaunuoliai platino atsišaukimus, skatinančius daugiau lenkų verbuoti į komjaunimą, nes jame vien žydai ir baltarusiai. Pagal N. Suliko raportus, panašiai buvo ir Lietuvoje: sovietinėje milicijoje daugiausia buvo lietuvių (buvusių policininkų), baltarusių ir žydų.
Autorė atkreipė dėmesį į kituose šaltiniuose minimą lenkų ir žydų dialogą kilus Antrajam pasauliniam karui, kai Vilniuje atsirado daug šios tautybės pabėgėlių iš Lenkijos. Ji aptarė lenkų ir žydų bendradarbiavimą kovoje su Lietuvos valdžia. Lenkai subūrė organizaciją „Lyga“, kuri turėjo įtikinėti lenkus bendradarbiauti su žydais. N. Suliko raportuose apie žydus užsimenama retai. Iš pradžių rašoma palankiai, nes jie rėmė lenkų reikalavimus palikti lenkiškas mokyklas Vilniuje (1940 m. rugpjūčio raportas). Vėlesniuose raportuose pabrėžiama, kad greta bolševikų ir „paraudonavusių“ lietuvių į lenkų engėjų gretas stojo ir „paraudonavę“ žydai (1941 m. vasario mėn. raportas). Po kelių sovietinės okupacijos mėnesių žydai apibūdinami dar blogiau: „Žydai be atodairos ir išlygų bendradarbiauja su bolševikais visose ūkinio ir politinio gyvenimo srityse“.
N. Suliko raportuose atsispindi Vilnijos lenkų reakcija į RA kariškius. Į juos buvo žvelgiama iš aukšto, pabrėžiant savo kultūros ir ekonomikos pranašumą. Jiems sovietai atrodė mažiau pavojingi už vokiečius. Raportuose daug rašoma apie kareivių skurdą, jų elgesį parduotuvėse. Raportai rodo, kad į Londoną visą laiką buvo perduodama informacija apie RA ginkluotę, buvimo vietos pasikeitimą, bet RA karinis pajėgumas vertinamas neigiamai.
W. Roman nuomone, iki karo lenkų pogrindis neįvertino NKVD pavojingumo ir galios. Tai turėjo tragiškų padarinių: 1941 m. pavasarį buvo suimta apie 300 lenkų pogrindžio narių.
Kaip Londone buvo reaguojama į šiuos raportus?
Pirmiausia visaip ne taip, kaip tikėjosi raportų autoriai. Tai ypač išryškėjo aptariant santykius su lietuviais: emigracinei vyriausybei nedarė įspūdžio informacija apie neva antilenkiškus, šovinistinius lietuvių veiksmus, o ginkluotos akcijos prieš lietuvius net buvo draudžiamos. Tikriausiai taip tikėtasi užmegzti ryšius su lietuvių emigracija. Savo ruožtu gen. Roweckis įsakė pplk. N. Sulikui bendradarbiauti su lietuviais.
Išvadose teigiama, kad dauguma N. Suliko raportų grindžiami blaiviu protu, konkretūs, juose vengta subjektyvių emocijų ir radikalių formuluočių. Tačiau visai kitaip apibūdinami tautiniai santykiai. Rusai – okupantai, žiauresni net už vokiečius, todėl baimę ir panieką jiems lengva suprasti. Sudėtingiau vertinti N. Suliko raportuose perteiktą Vilnijos lenkų požiūrį į lietuvius. Anot autorės, labai skaudžiai reaguota į lietuvių šovinizmą ir iš to kylantį elgesį su lenkais. Žydų ir baltarusių kolaboravimas su okupantais nestebino lenkų, todėl jie raportuose minimi labai retai.
W. Roman nuomone, geriausiai santykius tarp Vilnijos tautinių bendruomenių ir sovietų okupantų viename iš raportų apibūdino pats N. Sulikas: „Atėjo kažkas svetima. Atnešė svetimas, nesuprantamas pažiūras, svetimas gyvenimo formas, papročius, elgesio normas. Ta svetimybė buvo labai nemiela, ne mūsų [čia ir kitur pabraukta N. Suliko. – B. B.], tai reiškia – priešiška. Be to, mūsų tai buvo nei lenkiška, nei lietuviška, nei baltarusiška, nei žydiška; mūsų – tai mūsų visų bendra, paprasčiausiai mūsų, ir baigta“.
