Medžiaga disertacijai, vadovas pradedantiems režisieriams
Absurdas. Teatro slengu – „briedas“. Lietuviškai – nesąmonė, ant kurios reikia uždėti savo nesąmonę, antraip žiūrovai nesusigaudys, kad tai – juokai (žr. Aido Giniočio režisuotą „Tautkrušą“ pagal Wernerį Schwabą).
Akmuo. Istorijos metafora. Dažnai – užsklęstos istorijos, kuri baugi, sunki, ir ją reikia prakalbinti (žr. Vytauto Grigolio režisuotą „Legendą apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“). Todėl Igno Jonyno Kaligula ne gongą daužo akmeniu – jis gongu akmenį – istoriją kalbina. Labai tinka visoms istorinėms pjesėms dar nuo nepastatyto neistorinio Eimunto Nekrošiaus „Karaliaus Lyro“. O kadangi nepastatė – metafora neautorizuota.
Amplua. Kategorija, iš teatro siužeto perėjusi į režisūros „ikispektaklinį“ siužetą: svarbu, koks žmogaus amplua gyvenime. Glaudžiai susijusi su Asmenybe. Apogėjų, regis, turėjo pasiekti Nekrošiaus „Hamlete“, kai danų princo vaidmenį patikėjo žmogui atsižvelgdami į jo asmenį, o ne į aktoriaus gabumus. Bet po to veik visi pasijuto esą asmenys.
Basos kojos. Naujagimio nekaltumo simbolis, dažniausiai vartojamas personažui gulant į grabą. Sukurta Eimunto Nekrošiaus („Dėdė Vania“ ar „Duokiškio baladės“), vėliau kitų imta naudoti ir kitais gyvenimo fazių atvejais.
Bilsmai. Švelnesnis, žmogiškesnis Akmens variantas. Todėl bilsmų daug ir jie nepakeičiami istorinėse dramose – „Mindauge“, „Kaliguloje“. Be to, nurodo ryšius ir artimumą su skurdžiuoju teatru (žr. Grotowskis, Brookas), nors daug labiau – tiesiog su skurdžiu. Taip pat smūgis koja per scenos lentas išreiškia teatro autentiškumą.
Cigaretė. Kaip ir gyvenime – nieko neveikimo pakaitalas, kartais (retai) reiškia susinervinimą, dažniau – vyriškumą a la Humphrey Bogart (kurio niekas neprisimena) ir bravūrą. Moteris su cigarete – savarankiškumo ir bet kokio laipsnio kekšės (t.y. vėlgi savarankiškos moters) sinonimas.
Daina. Beišnykstanti detalė, buvusi populiari 9–10 dešimtmečių teatre (prisimink „Dėdę Vanią“, „Vyšnių sodą“, „Galilėjų“ etc.). Jei pasitaiko – tik „keistuolių“ spektakliuose arba kai scenoje tie, kurie dar moka (mokėjo) dainuoti (žr. Saulių Sipaitį, Rasą Rapalytę).
Flamenko elementai. Visai nereiškia, kad veiksmas vyksta Ispanijoje. Dažniau – pasirodymo prieš kitą lytį ir jausmų dvikovos („myliu, bet neparodysiu“) išraiška. Tinka pjesėms „apie trečią brolį Joną – koks jis raitelis puikus“.
Kėdės. Jei ant jų nesėdima – vadinasi, esi šiuolaikinio šokio spektaklyje. Nors, regis, kaip tik tada reikėtų šokti. Bet šokama aplink jas, mat kėdės – mylimo objekto (arba mylimojo) simbolis. Kėdės tiesiog kaip kėdės buvo tik Pinos Bausch spektaklyje „Müller Cafe“.
Klozetas, vonia, organinio stiklo sienos – neišvengiami naujųjų pjesių scenografijos atributai. Simbolizuoja ne tik miesto modernumą (žr. Vilniaus dešinįjį Neries krantą), bet ir skverbimąsi į slapčiausius ir intymiausius sielos bei fiziologijos kampelius, kurie nedelsiant bus išviešinti (žr. „Šaltas vaikas“ Klaipėdos DT). Taip pat žr. Telefonas.
Krituliai. Totalaus grožio substitutas. Ir nuoroda žiūrovams – jei sninga, reikia ploti (Anželikos Cholinos „Romeo ir Džuljeta“). Taip pat atmosferos salėje nuoroda: jei lyja ar dulkia – reikia susikaupti, spektaklis nebus iš lengvųjų (žr. Nekrošiaus „Hamletas“).
Lagaminai. Nestabilumo, nepastovumo simbolis. Dažniausiai pasitaiko daug keliaujančio režisieriaus Rimo Tumino spektakliuose.
Muzika. Bartulis ir Martinaitis tinka pagonybės, istorijos temoms. Kutavičius taip pat, bet jau moderniai pasenęs, ir galima tik jo stilizacija. Akordeonas žymės Paryžių ar Prancūziją, klavesinas, pianinas – Austriją. Technoritmai tinka šiuolaikinei brutaliai pjesei. Faustas Latėnas tinka bet kam.(...)
Pakartojimai. Naudojami dažniausiai scenų pabaigose, nes normaliai pasitraukti iš scenos į užkulisius lietuvių teatre negalima. Scenos finale išeidamas herojus pakartotinai sušunka ta pačia intonacija tą pačią frazę, vardą ar „cha cha cha“ dažniausiai tris kartus.
Žvakė. Gyvybės ir šventumo simbolis, ilgainiui visiškai netekęs apšvietimo funkcijos. Tad pirminės reikšmės neteko ir pasakymas, kad „vaidinimas žvakių nevertas“.*Aprobuota ir patvirtinta visų Lietuvos valstybinių teatrų.
Visą žodyną skaitykite „Teatro“ žurnale
