Meno kritikės Dovilės Tumpytės pokalbis apie projektą BMW su vienu iš jo kuratorių Raimundu Malašausku. Pokalbis įvyko 2005 m. spalį ir turėjo pasirodyti žurnale „Dailė“, tačiau jau iš sumaketuoto leidinio buvo pašalintas, todėl dabar pasirodo „Omni.lt“. Telefoniniame pokalbyje gyvai aptariamos BMW aplinkybės, tikslai ir strategijos. BMW visiems linki linksmų Naujųjų metų!
XI Baltijos trienalė vyksta Vilniuje ir Londone. Kodėl tokia jos geografija?
Galima priminti, kaip yra pristatomi trienalės menininkai jos publikacijose ir spaudos pranešimuose: prie menininkų pavardžių yra nurodomi miestai. Mes daugumos jų klausėme, iš kur jie norėtų būti, o ne iš kur jie yra. Yra dalis žmonių, kurie tiesiog įvardija vietovę. Ta vietovė galėtų būti internetas. Pavyzdžiui, olandė Maaike Gottschal įvardija savo tinklapį „thisisnotparis.com“ („tai nėra Paryžius“). Tai tinka prie vietos. Kas nors įvardija tolimą, bet sau artimą vietą.
Pirminė trienalės vyksmo Vilniuje ir Londone prielaida buvo noras daryti šizotrienalę/šizošou, kitaip tariant, visiškai identišką parodą abiejose vietose. Vėliau ji šizofreniškai keitėsi. Londonas tapo visiškai akceleruota ir koncentruota Vilniaus versija, kuri galiausiai mažai ką bendra turėjo su Vilniumi – nuo greičio (arba sulėtinimo) pasikeičia ne tik santykiai, bet ir tapatybės.
O būtent dėl ko yra pasirinktas Londonas?
Gal ne tiek pasirinktas Londonas, kiek Šiuolaikinio meno institutas Londone (ICA). Jis, mūsų manymu, veikia panašiais principais kaip ŠMC. ICA pasirinkta kaip gimininga institucija, kurioje istoriškai dominuoja interdiscipliniškumas ir bandymai išradinėti savo veikimo modelius. Aišku, galima prisiminti didelę išeivių iš Lietuvos bendruomenę Londone, bet nenorėčiau, kad tai būtų itin svarbi priežastis.
Kokioje erdvėje ar erdvėse lokalizuota trienalė? Turiu galvoje ne tik fizinę erdvę.
Yra kelios platformos. Viena iš trienalės parodos-projekto platformų yra viso projekto sklaida ir komunikacija. Spaudos pranešimai taip pat buvo rašyti menininkų. Kita platforma „Juodoji dėžė“ – 5 knygos, kurios yra ne katalogai ar dokumentacija, o paralelinė platforma. Ir pati paroda – dar viena platforma.
Beje, mes Baltijos trienalę atidarėm lėktuve iš Liono į Stambulą, nes kaip tik buvo Liono ir Stambulo bienalių atidarymai. Buvo užsakytas reisas iš Liono į Stambulą, kuriuo skrido meno profesionalai. Mes ten tiesiog surengėme vieną iš Baltijos trienalės atidarymų, kurio metu buvo Gabrielio Lesterio antrininkas, linksminęs publiką; taip pat buvo paleistas Loriso Greaud hipnozės projektas, per kurį visi žmonės užmigo; buvo daug šampano ir kitokių dalykų. Tai irgi yra projekto dalis.
Skaitant trienalės pranešimus, susikuria psichodelinė intriga. Pačioje parodoje tai juntama kur kas mažiau.
Iš pradžių mes galvojome nedėti komentarų, pasilikti tik su Katie Jane parašytomis užuominomis apie kūrinius, kad žiūrovas grynai intuityviai nertų į jų prieblandą. Taip vietoj užfiksuotos patirties norėjome pasiūlyti labirintą patirčiai atsirasti.
Parodos erdvė yra klaidi. Nors ir atspindinti jau egzistuojančią architektūrą, bet pagal šešėlinių sienų logiką sukurta „architektūra“, sugalvota kartu su Valdu Ozarinsku, sukuria labirintą. ŠMC pirmą kartą tampa erdve, kurioje pasiklysta net jos darbuotojai, ten išdirbę 20 metų. To labirinto vienas iš atspirties taškų galėtų būti libaniečių rašytojo Jalalo Toufico, parašiusio vieną iš tekstų BMW knygoje, mintis, kad tiesi linija yra giliausias labirintas. Mes būtent nuo to ir atsispyrėme: modernistinėje, tieses ir kampus išnaudojančioje architektūros erdvėje pakartojus tiesiog tą pačią sienų struktūrą ir sukūrus jos antrininką, jinai tampa labirintu. Atsiradus dubleriui, antrininkui, situacija tampa nebeaiški, dezorientuojanti.
Bet ar tai nėra pagalbinis trienalės elementas?
Tai nėra pagalbinis, tai yra architektūra arba aplinka. Kita vertus, erdvėje ji susiduria su Artūro Railos projektu. Mes tas sienas ištiesėme ne tik pagal šešėlinę logiką, kuri yra gryna geometrija, bet tuo pačiu metu pagal Railos darbą – energijos taškų nustatymą. Pagal senovinę pastatų statymo logiką sienos turi susikirsti ant energijos taškų, energijos taškas neturi būti kambaryje. Tiek šiaurinėje, tiek didžiojoje salėje šešėlinės sienos kertasi ant stipriausių energinių taškų. Tuo pačiu metu susiduria kelios logikos: Ozarinsko geometrinė-šešėlinė ir Railos energetinė.
Gal gali nusakyti kuratoriaus vaidmenį organizuojant šią trienalę?
Manau, kad šis projektas yra projektas-mašina, kuris gamina specifinius santykius ir specifinius kuratorius. Šiuo atveju teisinga būtų kuratoriaus nelaikyti šito projekto šaltiniu, o manyti, kad kuratorius yra šio projekto gaminys.
Man tai kvepia manipuliacijomis.
Kuo?
Terminais ir vaidmenimis.
Manau, efektyvu yra galvoti, kad projektas – tai tam tikra mašina, kurios dalimi tampi ir ji tave transformuoja.
Bet iš esmės tuomet kuratorių pastatai į menininko vietą?
Ne, aš manau, kad vietos šiuo atveju yra nestabilios ir jos keičiasi. Tiek kuratorius, tiek menininkas dalyvauja kūrybiniame procese. Kiekviename projekte man yra svarbi pokalbio logika. Kas yra pokalbio logika? Tam tikros temos savigeneracija, įtraukianti pašnekovus į dalijimąsi tam tikrais žinojimais. Būtent tada svarbus tampa koproduktas. Tu kažką su kažkuo koprodiusuoji: prodiusuoji ne kažkokį menininką, bet jūs koprodiusuojate kartu. Šitas projektas buvo daromas kartu su menininkais: mes kartu dalijomės informacija, idėjomis, kaip tą daryti, ir kūrėme bendrą produktą (pavyzdžiui, ultimjera kaip viena esminių projekto koncepcijų buvo sukurta su Rene Gabri.) Ji vėliau, žinoma, transformavosi.
Koks tuomet žiūrovo vaidmuo šioje trienalėje? Jūs, trienalės rengėjai, žinote, ką darote, bet aplinka yra visiškai akla šiuo požiūriu.
Žiūrovas taip pat kviečiamas dalyvauti kūrybiniame procese. Manau, kad BMW informacijos yra pateikta nemažai (arba per daug – R. M. pastaba). Mes stengėmės pateikti skirtingas prieigas, kaip galima patekti ir patirti šį projektą, kaip veikti ar reaguoti šioje mašinoje. Galbūt kai pateiki multiversiją, tai tampa nebeaišku. Bet taip yra produktyviau ir įdomiau, iš karto verčia patį žiūrovą surasti savo veikimo būdus. Pateikus vieną komentarą, paaiškinantį, kaip kūrinys yra padarytas, viskas tampa aišku ir žiūrovas tuomet turi tik tą vienintelį autorizuotą kelią. Tai yra redukcija. Mums yra svarbu pateikti galimybę laisvai ir įvairiai naviguoti ir patirti BMW. Patirtis šiuo atveju yra pati svarbiausia. Net nebūtina turėti išankstinės informacijos, reikia bandyti nerti į tą mašiną ir bandyti ją patirti, užpildant ją savo žinojimu.
Kaip suprantu, tu sutartum su Nicolas Bourriaud?
Aš sutarčiau ir su juo, ir su jo kritikais.
Tu sakai, kad susidūrimas, patyrimas yra esminis žiūrovui.
Būtent patirtis. Kuriant šį projektą, buvo svarbūs tokie dalykai, kaip gaminti koncepcijas patirčiai ir koncepcijas žinojimui. Menas yra, galima sakyti, tokia spekuliatyvi erdvė, kurioje galima išvedinėti koncepcijas patirčiai ir kitokioms žinojimo formoms
Kaip tu vertini – kokybė turi būti tame ar ne? Kas gali būti kokybė patirtyje?
Aišku, kad negali būti kokybės patirtyje. Čia būtų tas pats, kas galvoti, jog tam tikra psichoemocinė būsena, tarkime, ekstazė, yra gilesnė ar intensyvesnė už kieno nors kito. Aš kitaip formuluočiau klausimą. Bet gal galima kalbėti apie meno kūrinių kokybę? Vienas tekstas spaudoje būtent pasigedo meno kūrinių kokybės.
Kaip tu į tai galėtum atsakyti?
Apie menininkus, su kuriais mes dirbome, galiu pasakyti, kad neabejoju jų vizija, strategijomis ir generuojamais procesais.
Pagal kokius kriterijus rinkotės dalyvausiančius menininkus?
Vienas atsakymas būtų – pagal skirtingus, kurie laikui bėgant keitėsi.
Antras atsakymas – kad pati trienalė generavo savo kriterijus. Būtent mašina generuoja savo kriterijus, kurie, kaip ir pokalbio logikoje, yra pritaikomi. Jei pati trienalė generuoja savo kriterijus, iš to išplaukia, kad jie gali būti visiškai neadekvatūs tipiškiems trienalių rengimo kriterijams.
Pats pavadinimas „Baltijos trienalė“ aiškiai nurodo geografinę lokalizaciją: paprastai stengiamasi surasti menininkus iš aplinkinių kaimyninių kraštų. Šiuo atveju mūsų projektas labiau generavo savo kriterijus ir savo posūkius. Todėl trienalės menininkai nėra 100 procentų iš kaimyninių kraštų. Šiuo atveju menininkų pasirinkimas priklauso ir nuo to, kaip traktuosi pačią „Baltijos“ sąvoką. Mes su Valentinu Klimašausku vartojome tokį terminą „Baltxploitation“ (vedinys iš „Blaxploitation“) – jis nurodo ne geografinę teritoriją, o neadekvataus pobūdžio paradoksus ir fenomenus. Jei jau mes sekame šešėlinių saitų principais, kurie galbūt yra greitesni ir intensyvesni, kelias staigiau ir greičiau nuveda į Londoną ir Niujorką ar dar kur nors, o ne į Taliną, Rygą arba Varšuvą.
Ar yra kažkoks pagrindinis trienalės pranešimas? Ar buvo norėta pasakyti kažką, ką galima išreikšti vienu sakiniu?
Ne.
Jis visas yra išsklidęs ir kiekvienas pasiima tiek, kiek nori ir kiek suvokia?
Tavo atsakymas yra vienas iš atsakymų.
Ar juodos rinkos ar bet kokio juodumo logika apskritai jūs vadovavotės organizuodami trienalę?
Tai yra klausimas, į kurį iš principo negalima atsakyti. Nes jei atsakytum „taip“ – tai iš karto tas reiškinys dingtų, jei atsakyčiau „ne“ – atsitiktų lygiai tas pats. Todėl aš atsakyčiau, kad „taip“ ir „ne“. Abi pozicijos veikia tuo pačiu metu. Žinoma, kai kurie projektai rėmėsi juodosios rinkos strategijomis. Pavyzdžiui, Lorisas Greaud, kurį galima rasti vienoje iš knygų Juodojoje dėžėje, – kažkuriuo metu jis įsiskverbė į kuratorių, susirašinėjimą ir viską semplavo. Gal kokį mėnesį visa mūsų korespondencija patekdavo ir į jo pašto dėžutę. Šiuo atveju jis elgėsi kaip šnipas – jis sekė, kas ir kaip vyko. Mums tai buvo didelė staigmena, tačiau nusempluota informacija yra pateikta Juodojoje dėžėje. Arba, tarkime, menininkas iš San Francisko Michaelio Zhengo atliko labai įdomų projektą: mums nežinant nufotografavo dalį parodoje esančių kūrinių, juos atspaudė ir eksponavo tuo pačiu metu Vilniuje galerijoje „ARTima“. Tai metapiratinė BMW versija. Po to jis pateko į BMW Londone, nors iki projekto Vilniuje mes nieko apie jį nežinojome.
Tiesą sakant, tikėjausi kur kas daugiau BMW piratinių versijų arba apropriacijų Vilniuje.
Menininkų pasirinkimas – ar tai nėra tuo pačiu juodosios rinkos mechanizmu grįsta taktika?
Aš kalbėčiau apie skaidrumą, nors tai gal ir ironiška šio projekto kontekste. Mus domino menininkai, kurie dirba prie tam tikrų temų ar strategijų (apie tai galite sužinoti daugiau www.ultimiere.com spaudos pranešimuose). Dalis menininkų buvo nurodyti kitų menininkų, kurių nėra šioje parodoje. Pusės menininkų, kurie yra šioje parodoje, anksčiau nepažinojau. BMW – tai ne šeimyninė logika ar klanas, o nestabilus tinklas („network“). Bet koks projektas yra geras būdas susipažinti ir kažką įdomaus nuveikti drauge, o ne patenkinti jau egzistuojančių pažinčių interesus.
Ar sąmoningai nebuvo spaudos konferencijos ir plačiai skleidžiamos informacijos kaip kad „Traukos centre“?
Mes ėmėmės visiškai kitokios strategijos nei „Traukos centre“: paleidome jau penkis skirtingus spaudos pranešimus įvairiais kanalais, nemažai radijo ir TV reklamos. Tačiau mes stengiamės nesukurti vienos projekto tapatybės. „Traukos centre“ buvo sukurta viena tapatybė ir kartojama kaip geras prekės ženklas. O BMW tapatybės tebesigamina (BMW projektas „OK Centrum Linze“ kvietimu bus reaktyvuotas Austrijoje 2006 metų vasario mėnesį.)
Dar vienas klausimas apie kokybę: jei gali, įvardyk, iš ko susidaro ta menininkų potencija, kuria tu neabejoji. Ta prasme norėčiau iš tavęs išgirsti, būtent ką tu vertini meno kūrinyje?
Galbūt kokybe galėtų būti įvardytas kūrinio sugebėjimas aktyvuoti tą situacija (saitus, santykius, tapatybes ir t.t.), kurioje jis atsiranda ir yra skirtas. Arba situacija, kurią jis aktyvuoja joje išnykdamas. Tačiau į tai galėčiau atsakyti Setho Siegelaubo šūkiu iš 7-ojo dešimtmečio: „Art is to change what you expect from it“.
