Sportas nurungė kiną. Namų ekranuose šią savaitę vien tik Atėnai, na, dar “popsas”, nauji aistringi serialai valytojoms, na, dar trečiaplaniai rusų ir amerikiečių filmai, kuriuos ir priešui nepatogu būtų parekomenduoti. Televizijų logika: kas žiūrės?
Remdamasis ja, planavau nė neieškoti “Omni laiko” taip nemėgstamų iliustracijų, kol nepastebėjau, kad į darbo savaitės pabaigą vis dėlto šmėkšteli keli geri filmai. Ne, kinas - neišnaikinamas, nors kai kam to kracho ir labai norisi.
Šeštadienis
Kelios vidutinės komedijos. Kai prancūzų filmo titruose pamatai neišvaizdaus, pliktelėjusio Gerard’o Jugnot pavardę - žinai: komizmas bus populistinis, skirtas vidutiniajai - ir žemiau - klasei. Toks ir “Tandemas” apie kažkokius radijo žaidimus (TV4, 15.30 val.), kur Jugnot į porą dar duotas persenęs Jeanas Rochefort’as. Kitokio - anekdotinio - pobūdžio humoras “puošia” rusų komediją “DMB” (TV1, 21.00 val.), nors internete tų karinių anekdotų gali prisirinkti kur kas šmaikštesnių. Na, o “Auklės nuotykiai” (TangoTV, 22.10 val.) primena amerikiečių režisieriaus Chriso Columbuso polinkį į vaikelius; tiesa, 1987-aisiais jis dar nebuvo toks patyręs, kaip statydamas Hario Poterio pirmas dalis, bet juk išvijo poną iš Hogvartso, paėmė kitą režisierių...
Veiksmo filmai panašaus lygio. Tiesa, šimtus kartų rodytas “Šakalas” (TV3, 21.10 val. ir antradienį, rugpjūčio 17 d., 10.50 val.) kiek geresnis, nors Bruce’ui Willisui geriau sekasi ironizuoti “kietus bernus”, o ne vaizduoti juos iš rimtųjų. Matyt, pjaunantis dėl prioritetų prancūziškajai, angliškajai ir kanadietiškai filmo “Nesulaikomieji” (RenTV, 19.00 val. ir kitądien, 16.30 val.) kūrėjų grupėms, kažkur išgaravo būtina tokioms juostoms - “kriminalinis kvartetas” prieš policiją ir mafiją - išmonė. Iš bėdos galima “veiksmo filmu” pavadinti ir seną kostiuminę juostą su tada dar ne ypač susenusiu Alainu Delonu “Zoro” (RenTV, 15.20 val.), nors iš gausybės filmų apie garsųjį keršytoją ši - viena silpnesnių.
“Mistinė melodrama” - taip autoriai pavadino rusų “Raganą” (“RenTV”, 20.50 val.), kurioje graži šiuolaikinė panaitė (Oksana Fandera) išverkia iš padoraus gydytojo mirties pažymą gyvam žmogui. Visą šią nesąmonę lydi - tik neiškriskit iš krėslo! - Wagnerio ir Malerio muzika. Štai kokie mes!
Erotinė (ir net pseudopolitinė, nes pro viešnamio langus čia vaizduojami fašizmo laikai) melodrama - tai 1975 metų “Kitės salonas” (“Vinita”, 23.00 val.), kurį statydamas patvirkusios vaizduotės italų dėdulė Tinto Brassas dar vaizdavo “novatorių”. Dabar numojo ranka, nebevaizduoja, kuo galit įsitikinti LNK cikle, taip tiesiai ir pavadintame “Tinto Brasso aistros” (23.40 val.).
Bene didžiausia finansinė nesėkmė lydėjo populiariojo Franciso Fordo Coppolos filmą “Takerio svajonė” (TV3, 23.45 val., o per “TangoTV” - pirmadienį, rugpjūčio 16 d., 22.00 val.). Nors originalus pavadinimas tikrai idiotiškas, skambąs kaip paskaita: “Takeris: žmogus ir svaja” (gal jis ir atbaidė amerikiečius?), pats kūrinys apie genialųjį išradėją Prestoną Tuckerį (Jeffas Bridgesas) nėra toks jau prastas, o pokario atmosfera jame atkurta netgi meistriškai. Nesuprasi tų skonių bangavimo...
Sekmadienis
Pasaulyje yra nemažai brolių režisierių (Coenai, Michalkovai, Kaurismakiai ir t.t.), ir nebūtinai vienas jų gudrus, o kitas - kvailas. Bet brolių Scottų atvejis kiek keistokas, nes Ridley Scottą (“Svetimas”, “Bėgantis skustuvo ašmenimis”, “Telma ir Luiza”) pažįsta visi, o broliuką Tony Scottą - vienetai. Galėtumėte, jeigu ne panašus laikas, sekmadienį juodu palyginti. Tony Scottas rodo tuštoką, nepaisant gerų aktorių, beisbolininkų epopėją “Aistruolis” (LNK, 19.05 val.), o brolis Ridley - “Hanibalą” (kabelinės televizijos, 20.30 val.), na, tą “siaubiaką” apie lietuvių kilmės žmogėdrą, apie kurį kritikė Rasa Paukštytė kažkada griežtai pasakė: štai, girdi, ji, tikroji pornografija! Taigi giminystės saitai anksčiau ar vėliau pasireiškia.
Kathryn Bigelow, besiimančios visai nemoteriškų temų, šlageris “K-19” (LNK, 21.15 val.), kurį tikriausiai jau matėte, prabyla apie atominio karo pavojus ir labai linksmina aktorių amerikiečių pavardžių ir jų personažų gretinimu: Harrisonas Fordas - Aleksejus Vostrikovas, Liamas Neesonas - Michailas Poleninas, Romanas Podhora - Lapinšas (turbūt latvis), Christopheris Redmanas - Kiklidzė (turbūt gruzinas). Autentiškumo laipsnis gana aiškus.
Noriu atkreipti dėmesį, kad nauja “moteriška” (statė žymi tuo, kad yra garsios aktorės Micheline Presle duktė, bet ne gera režisierė Tonnie Marshall) prancūzų juosta “Netoli nuo rojaus” (1 Baltijos kanalas, 22.45 val.) neturi nieko bendra su maždaug tuo pačiu metu pastatyta stilinga amerikiečių melodrama “Toli nuo rojaus”. Dėl pastarosios, kad “praleidau”, mane neseniai labai barė vienas korespondentų, neatkreipęs dėmesio į tą aplinkybę, kad šią rasinių ir seksualinių mažumų skriaudas svarstančią juostą pastaruoju metu įvairūs kanalai rodė apie 15 kartų, o aš rašiau apie ją mažiausiai 3 kartus. Prancūzijoje, žinia, visuomet arčiau rojaus ir jaunystės meilė, pasirodo, gali vėl atjauninti - nors į tą procesą kažkaip nepatogu žiūrėti - net tokią iki kaulų smegenų suburžuazėjusią ypatą kaip Catherine Deneuve. Taigi nepainiokit.
LTV-2 kanalo Retrospektyva pasirinko šiai pilkai savaitei labai tinkamą pagal spalvą 1975 metų filmą “Nerami rudens diena” (19.55 val. ir trečiadienį, rugpjūčio 18 d., 14.30 val.). Nuvirtęs medis čia prilyginamas kone Bigelow gąsdinimais branduoliniu karu. Matot, kokie šviesūs ir absoliučiai nekonfliktiniai buvo sovietų laikai!..
Dėmesio: jeigu kas nors jūsų matote “XXI Vilsat” ar “XXI Mikrovisata” kanalus, atkreipkite dėmesį į 21.45 val. demonstruojamą garsiojo italo Piero Paolo Pasolini neorealistinės dvasios filmą “Mama Roma”. Tragišką miesto pakraščių prostitutės vaidmenį čia kuria pati Anna Magnani.
Pirmadienis
Vakar Catherine Deneuve jaunėjo, supanašėdama (tik ne išore) su įsimylėjusia studente, o šiandien irgi naujame prancūzų filme “Mylimoji uošvė” (TV1, 21.00 val. ir kitądien, 16.00 val.) jai nereikia nė jaunėti, savo patraukliu pagurkliu ji ir taip suvilios kritusį į akį tikros dukters vyrą. Ir jokių ten “Atleisk!”, kaip kadaise vadinta verksminga lietuviška TV laida. Arčiau anekdotų apie uošves.
Deneuve vienu metu net buvo oficialiai pavadinta Prancūzijos simboliu - Mariana. Tokia garbė ir nesisapnavo britų aktorei Juliai Ormond, nepadariusioje geistos gigantiškos karjeros nei Holivude, nei gimtojoje Europoje, kur ji sugebėjo sužlugdyti net du stambius vaidmenis - skandinavų “Panelės Smilos sniego jausme” ir rusų “Sibiro kirpėjuje”. Neką geresnis ir Ormond vaidmuo naujame olandų filme, kažkodėl pasakojančiame apie... belgų antifašistų judėjimą, “Pasipriešinimas” (1 Baltijos kanalas, 22.30 val.). Čia ją įsimyli numuštas amerikiečių lakūnas (Billas Paxtonas) ir ta meilė įkvepia jam idėjų, galinčių pakeisti viso Antrojo pasaulinio karo tėkmę. Cha cha.
Vis dažniau kine karas tampa tik efektingų nuotykių ar meilės aferų šaltiniu. Žinoma, amžinai nedejuosi, bet kažkaip neskanu burnoje...
Kadangi šiandien daugiau vaidybinių filmų nerasčiau ir su didinamuoju stiklu, parekomenduosiu prancūzų dokumentinę juostą “Kartą buvo “Rex” (LTV-2, 21.00 val.). Tai tikra miela kino odė seniausiam Paryžiaus kino teatrui. Įdomu, ar kada bus sukurtas filmas, taip pat gražiai apdainuojantis mums tiek nuopelnų turinčią sostinės “Lietuvą”?
Antradienis
Trys žinomų režisierių filmai - lyg įmanomi žiūrėti, o vis dėlto...
Terry Gilliamas sukūrė fantastines “Dvylika beždžionių” (TV3, 22.30 val.), kuriose Bruce’as Willis - jau nebe “šakalas”, o ateities žmogus, keliaujantis į praeitį, bandantis išgelbėti praeities pasaulį, įtikinti žmones, kad jie nesusinaikintų. Viskas neblogai, tačiau filmas amerikinis, todėl užjūrinio gigantizmo fone tipiškas britas Gilliamas ne itin gerai jaučiasi. Drauge su savo “Monthy Pytono” grupe pastatęs ne vieną puikų grynai anglišką filmą, kupiną pasityčiojimo iš dabarties idiotizmų, šaunaus juodojo humoro, originalių koliažų, šiuo atveju savitas režisierius, panašu, kiek nuolaidžiavo prodiuseriams.
Amerikietis Richardas Linklateris mėgsta kurti filmus apie meilę (“Prieš saulėtekį” ir kt.). Kriminalinis žanras - tarsi ne jo. Todėl ir “Brolius Niutonus” (“TangoTV”, 22.00 val.) žiūri šiek tiek sutrikęs: taip, fermeriai Niutonai - lyg netradiciniai bankų plėšikai, o vis dėlto tokioje medžiagoje autorius atrodo truputėlį nesavas.
Šiandien jau miręs rusų režisierius Ilja Averbachas į “lyriką” atėjo iš “fizikos”, o, šnekant tiesiai, - į kiną - iš medicinos. Jo 1969 metų debiutą “Rizikos laipsnis” (“RTV International”, 24.00 val.), matyt, ir įkvėpė konkreti gydytojo praktika. Operuoti jauno gabaus mokslininko (Inokentijus Smoktunovskis) širdį ar palikti jį nežiniai? Apie tai ekrane daug ir gana sausai šnekama. Finalas atviras. Iki vėlesnių, nepaprastai žmogiškų Averbacho šedevrų “Svetimi laiškai” ir “Monologas” toli kaip iki planetų. Gal tiesiog patyrimo stoka?
Taigi autorių pavardės garsios, bet filmai nėra “patys patys”.
Trečiadienis
Perdėm egoistinis, jau net egocentriškas pavadinimas “Aš, aš ir dar kartą aš” (TV4. 21.15 val.). Pats filmas, perteikiąs žurnalistės darboholikės svajas apie šeimą, kuriai tiesiog nėra laiko, atrodo, kvepėtų drama, bet ne - tai ne itin juokinga prancūzų ir australų komedija. Suprantama, kiekvieną medžiagą įmanoma traktuoti kaip tik nori - tuo ir imponuoja menų laisvė. Bet motyvacijų linksmajam žanrui režisierė Pip Karmell rado ne taip jau daug, o australų aktorė Rachel Griffiths, teikusi vilčių kine, pastaruoju metu irgi grįžta į televiziją, nuo kurios pradėjo. Man įtikinamas pasirodė kažkieno sugretinimas: kadangi ekrane irgi rodomi įvairūs to paties gyvenimo variantai, tai lyg australietiškas filmo “Atsargiai! Durys užsiveria” variantas, tik daug prastesnis.
Mėgstantys kovinių filmų žvaigždutę Marką Dacascosą, tikriausiai paaukos miego valandas ir žiūrės banalų Honkongo trilerį “Šanchajaus ryšininkas” (“RenTV”, 0.05 val.). Aš tai tikrai knarksiu.
“Prietrankų šeimynėlės” (“RenTV”, 19.00 val. ir kitądien, 8.50 val.) pavadinimą versčiau kiek kitaip. Mat personažų šeimynėlė turi “Stupid” pavardę, o tai tiesiai šviesiai reiškia kretinus. Ak, kaip nemalonu, kai viskas iš karto jau taip iššifruojama. Bet Johno Landiso komedija apie Stupidus, nepatenkintus, kad kažkur išvežamos jų šiukšlės, - specifinei auditorijai, komiksų gerbėjams, kuriems reikia viską pateikti “į kaktą”.
Lietuvoje komiksai, regis, dar neprigijo, tačiau ateis ir jų laikas. Juk Amerikoje jau oficialiai pripažįstama, kad pagrindine Holivudo statybine dramaturgine medžiaga pastaruoju metu, nustūmę į šalį klasikinę ir moderniąją literatūrą, originalius, specialiai kinui rašytus scenarijus, tapo būtent komiksai.
Ketvirtadienis
Šios dienos programos laukiau ypač. Mat jau du ketvirtadienius iš eilės LNK demonstravo klasikines Alfredo Hitchcocko juostas. Ir šiandien kanalas tuo pačiu metu (22.35 val.) rodo siaubo filmą, tik jau klasika jo nebepavadinsi. Tai Franciso Fordo Coppolos eklektiškas, kaip reikiant neišnaudojęs nė specifinio aktoriaus Gary Oldmano talento, kičo spalva žiaurokai paspalvintas “Bremo Stoukerio Drakula”. Iš gausių kino juostų apie garsųjį vampyrą šioji anaiptol nėra įsidėmėtina; o jau seną, miglose skendintį, kraupiai poetišką W. F. Murnau filmą greta šio prisimeni kaip kažką nepasiekiama.
Panašiai ir su kitomis dienos juostomis. Greta šiandieninio primityvaus “Dangoraižio” (“RenTV”, 19.00 val.) kone šedevru atrodo anaiptol netobulas panašios medžiagos “Liepsnojantis dangoraižis”, rodytas prieš porą savaičių.
Vangus ir užtęstas “Rusų maištas” (TV4, 21.20 val.), pasakojantis apie Pugačiovo (Vladimiras Maškovas) sukilimą, gana nelengvai asocijuojasi su literatūriniu šaltiniu - Aleksandro Puškino “Kapitono dukterimi”, kurią labai įdomu ir lengva skaityti. Paaiškinkit man, ką čia veikia Juozas Budraitis ir jo neva vaidinamas gubernatorius?
Kitas rusų filmas, kitaip nei naujas “Rusų maištas”, jau gerokai primirštas. “Aukso valdžioje” (Vilniaus TV, 16.15 val.) vaizduoja, kaip siausdavo aukso skonį pajutę pirmieji Sibiro kapitalistai, ir už šių lyg ir smerkiančių kadrų junti pačių filmo autorių primityvų pavydą.
Šį kartą kino klasikos propaguotojų vaidmenį iš LNK kanalo, į kurį dėta tiek gražių vilčių, perėmė “RenTV”. Nemanau, kad britų “Toks sportinis gyvenimas” (0.05 val.) pasirinktas olimpiadai pagerbti. Mat nors pagrindinis filmo herojus Frenkas Mečinas (neseniai miręs Richardas Harris) - žiaurus regbininkas, režisierius Lindsay Andersonas net konkrečiomis sporto scenomis, nufilmuotomis rapidu, kalba apie patį mūsų gyvenimo, tegul visai nesisiejančio su sportu, žiaurumą. Buvęs kalnakasys Frenkas tampa regbio žvaigžde, turi pinigų, atrodo, jis jau ištrūko iš neapkenčiamos pilkos egzistencijos gniaužtų. Bet tai pasirodo vien iliuzija: našlė Hamond (Rachel Roberts), kurios taip reikia herojui, susitaikė su skurdžiu vienišumu ir Frenko geranoriškas įkyrumas atneša vien nelaimę kitam žmogui. Gyvenimas - kaip žūtbūtinis mūšis, ar tai būtų arena, ar asmeninių santykių pragaras.
1963 metais Kanuose premijuotas “Toks sportinis gyvenimas” priklausė tuomet jaunai britų kinematografininkų mokyklai, padariusiai įspūdį viso pasaulio žiūrovams. “Įtūžusiųjų” anglų proza (minimas filmas sukurtas pagal Davido Storey romaną), o paskui ją ir britų kinas nedekoravo kasdienybės, bandė perteikti maištingų herojų savimonę, prasiskverbti iki maišto šaknų, nevengė net ir juodo natūralizmo, praturtindami jį kaip “...sportiniame gyvenime” egzistencinėmis universaliomis prasmėmis. Tai buvo jau visiems laikams įsiminęs iššūkis “senosios gerosios Anglijos” įvaizdžiui.
Penktadienis
Pagal televizijos serijas 1999-aisiais sukurtas pilnametražis animacinis amerikiečių filmas “Pietų parkas. Ilgas, didelis ir necenzūruotas” (LNK, 22.45 val.) jau spėjo tapti kultiniu. Herojai mokinukai pasižiūri “R” kategoriją (tik suaugusiems) turintį filmą ir čia viskas prasideda. Persimaino ir patys jaunieji herojai, ir jų tėvai, kurie reikalauja mirties bausmės filmo kūrėjams. Į muzikinę piešto filmo struktūrą pamažu įsibrauna vis keistesni personažai, net šėtonas su savo meilužiu Saddamu Husseinu.
Žinoma, “Pietų parkas” - specifinių skonių žiūrovui, kitam jis gali pasirodyti nesuprantamas, dar kitam - tiesiog kvailas. Bet gerai, kad netradicinį filmą žiūrime Lietuvoje, nė dešimtmečiui nepraslinkus.
Vis dėlto dienos filmu pavadinčiau Paulo Thomaso Andersono “Magnoliją”. Ne todėl, kad 2000-aisiais ji nelabai turėdama su kuo konkuruoti (konkursinė programa buvo silpna) pelnė Berlyno festivalio “Auksinį lokį”. Tiesiog tai nelygus ir keistas filmas, supinantis devynių žmonių, nors jų ekrane yra ir daugiau, likimus. Man regis, “Magnolija” jau buvo prieinama ne tik mūsų kino teatrų žiūrovams. Bet 3 valandas ir 8 minutes vis dėlto lengviau ištverti, žiūrint namie. Be to, per tokį metražą kažkas nepatiks, o kokia nors scena ar detalė būtinai įkris į sąmonę.
Kad Andersonas - gabus jaunas režisierius, matėsi jau iš jo nelauktai lyriškos intonacijos filmo apie pornoindustriją “Pašėlusios naktys” (“Boogie Nights”). “Magnolija” man atrodo kiek silpnesnė, kartais sąmoningai supainiota, kartais nelauktai juokinanti - pavyzdžiui, kai sūnui paklydėliui Tomui Cruise’ui “rieda ašaros kaip pupos” prie mirštančio jo neapkęsto tėvo (Jasonas Robardsas) lovos. Bet gražiausių ir netikėčiausių filmo scenų, kai dangus staiga prapliumpa... varlių lietumi, jūs, jeigu tik išlauksite kokias dvi valandas, tikrai nepamiršite.
