Pastarojo meto spaudą, TV laidas ir ypač pokalbių svetaines užplūdo vienintelė tema: lietuvių kino finansavimas. Visi supranta viską. Pasirodo, kiekvienas lietuvis - potencialus kino režisierius. Tapęs juo, maudausi svetimuose piniguose, nieko nedirbu, o kad kas nors stogą užstato, filmą baigti norėdamas, tai čia netipiškas reiškinys. Tegyvuoja meno saviveikla!
Šeštadienis
Kadaise Lietuvoje buvo išleista literato ir gamtininko Farley Mowato knyga „Nebijok vilko“ (Never Cry Woolf). Labai patraukli, patrauklus - ne tik vaikams - ir filmas (TV3, 14.00 val.), nukeliąs žiūrovą į Kanados tundrą, kurioje mokslininkas (Charlesas Martinas Smitas), turėjęs išankstinę užduotį sukompromituoti vilkus kaip nepaprastai žalingus gyvūnus, visiškai pakeitė nuomonę ir tapo karštu jų gynėju.
Šiandien repertuaruose galima rasti ir tokių prasmingų, ir labai linksmų juostų, ir neblogos pramogos. Prie pastarosios priskirčiau tik jau ne du banalius veiksmo filmus su Jeanu-Claude’u Van Damme’u („Porininkai“, LNK, 19.35 val.; „Žiaurumas“, LNK, 21.15 val.), o, pavyzdžiui, savarankiškai „iššokusią“ trečią „Pašėlusio Makso“ (LNK, 16.50 val.) ciklo dalį „Griaustinio karalystė“, rodančią, kad ir fantastinės ateities žiaurumą galima pateikti įdomiai ir meniškai. Ši dalis kiek silpnesnė už pirmąsias kultinio ciklo juostas, bet Melo Gibsono (aišku, Maksas) ir Tinos Turner (banditų miestuko karalienė) duetas tikrai nepakartojamas, o motociklų ir egzotiškesnės technikos dinamika, sulaukėjusių vaikų ordos, ateities gladiatorių kovos ir čia traukia akį.
Pramoginis komedijos žanras šiandien atstovaujamas visai skirtingo humoro suvokimo juostomis. Man, pavyzdžiui, labai patinka kino almanachas „Keturi kambariai“ (TV1, 21.00 val.) - tikras juodosios linksmybės šedevras, kuriame keturias tokio rango meistrų, kaip Quentinas Tarantino ar Roberto Rodriguezo noveles į vienumą sieja tik viešbučio patarnautojo - nervingojo Timo Rotho paveikslas. Talentingas padaužiškumas ne tiek gąsdina, kiek skatina smagintis. Kita vertus, jeigu jums artimesnė labiau buitiška, charakterių komedija, - neapvils prancūzų nauja juosta „Jei aš būčiau turtingas“ (LTV, 23.25 val.), drauge su 10 milijonų eurų išlošusiu mulkiu tikrai bandysit save statyti jo vieton, išradingai ieškoti variantų, kad nė pusės euro nepeštų besiskirianti žmona.
Mažiau įtikina trileris „Netark nė žodžio“ (TV3, 20.05 val.), kuriame psichiatras Konradas (Michaelas Douglas) už paslaptį, išpeštą iš įgąsdintos pacientės, moka dukrytės pagrobimo kainą. Tada jau geriau irgi - bet gana ironiškai - vaikų grobimo motyvą eksploatuojantis Roberto Altmano spalvingas „Imbierinis žmogus“ su Kennethu Branagh, kurį TV3 kanalas (22.55 val.) jau rodė lapkričio mėnesį.
Neseniai rodyti ir kiti filmai: rimtas pasakojimas apie Adolfo Hitlerio jaunystę „Maksas“ (TV11, 22.30 val.), budistinė talentingojo korėjiečio Kim Ki-duko sakmė „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“, bet nepamačiusiems tą grožio ir prasmės samplaiką siūlyčiau tiesiog primygtinai (ukrainiečių STB, 0.10 val.). Prie egzotiškųjų kinematografijų tenka priskirti ir beveik nebematomą Lenkiją. Radoslawo Piwowarskio tragikomedija „Mano mamos meilužiai“ (TV Polonia, 14.10 ir 21.05 val.) naudoja ir Lietuvoje puikiai pažįstamus motyvus: sūnelis Rafalas globoja savo mylimą mamą (šaunioji Krystyna Janda), kai grįžta namo neblaiva, jis ne kartą eina alkanas į mokyklą ir vaginėja klasiokų sumuštinius. Kaip danguje, taip ir ant žemės...
Sekmadienis
Puikiausias, stilingiausias dienos filmas Lietuvoje kažkodėl gavo „Raitelio be galvos“ (LTV, 21.00 val.) pavadinimą. Nenustygstantis fantazuotojas, režisierius Timas Burtonas, pasitelkęs nepamirštamą aktorių porą - Johnny Deppą ir Christine Ricci - paėmė ekranizuoti XIX amžiaus amerikiečių rašytojo Washingtono Irvino, pirmą sykį išvedusio šalies literatūrą į tarptautinius vandenis, apsakymą „Legenda apie Miegūstą slėnį“, kurį maždaug po 40 metų, šveniai tariant, nukopijavo britas Mayne Reidas. Filmas, originale ir besivadinantis „Miegūstas slėnis“, su lietuviškai leista brito knygos versija „Raitelis be galvos“, jos paviršutiniškais nuotykiais neturi nieko bendra, išskyrus patį raitelį, užtat patraukia žavinga gotikine siaubo atmosfera. Tokio gryno stiliaus filmų šiandien tikrai reta.
Kitas postmodernisto Burtono filmas „Betmenas“ (TV1, 16.00 val.) renkasi, atrodo, jau visai „nupigintą“ komikso apie gėrio ir blogio dvikovą medžiagą. Bet meistro rankose ji įgauna savitą ekspresionistinę formą, o Jacko Nicholsono kuriamas Džokeris net keistai žavi savuoju grėsmingumu - kaip tie mirę miškai „Miegūstame slėnyje“.
Keista, tačiau gerų žodžių šįkart esu priverstas tarti ir apie paprastai pagarbos nepelnantį rimeiko žanrą. „Psichopatas“ (TV3, 22.35 val.) - tai režisieriaus Guso van Santo pagarbos duoklė ne vien klasikinei juostai „Psycho“, bet ir jos autoriui, didžiajam Alfredui Hitchcockui. Na, o lietuviško skambesio pavardės amerikiečių režisierius Johnas Milius, filme „Atsisveikinimas su karaliumi“ (LNK, 20.10 val.) pasakodamas spalvingą II pasaulinio karo metų nuotykių istoriją, supamą Borneo salos egzotikos, ir šį kartą neišvengė kritikų kaltinimų rasistinėmis nuotaikomis.
Labai apvylė visomis reklaminėmis vaivorykštės spalvomis tviskanti brolių Coenų komedija apie skyrybų aferistę (Catherine Zeta-Jones) bei jos aukas -„Nepakenčiamas žiaurumas“ (TV3, 20.40 val.). Ji turbūt nei geresnė, nei blogesnė už kitas JAV komedijas, tačiau šiuo atveju įsijungia nusivylimo mechanizmai, nes Coenai buvo nepriklausomi, išmoningi, o dabar dėl pinigo nėrė į pačią Holivudo banalybių gelmę. Originaliau skamba pagyvenusi prancūzų komedija su droviuoju Pierre’u Richard’u „Į kairę nuo lifto“ (BTV, 12.00 val.), irgi prancūziškas „Įsimylėjęs Toma“ (1 Baltijos kanalas, 23.55 val.), ironizuojąs virtualinės epochos grimasas, ir net nauja Pietų Korėjos komedija „Pavok, jei gali“ (BTV, 22.45 val.), kuriame į tipiško nevykėlio (Park Sang-Myeonas, dar žinomas iš „Humanisto“ arba juostos „Mano žmona gangsterė“) namus įsigauna pastovus vagišius, nugvelbiantis tai truputį pinigų, tai televizoriaus pultą, tai maisto iš šaldytuvo. Kautis prieš tokį reiškinį - kaip iškėlus rankas stabdyti lietų.
Iš visuomeninės nuomonės, mano minėtos įžangoje, jau beveik aišku, kad nacionalinio kino nebeturėsime. Ateis metas, kai ir tokius vidutiniškus nuglaistytus kūrinėlius, kaip Raimundo Banionio 1984 metų „Mano mažytė žmona“ (LTV2, Retrospektyva, 20.10 val; kartojama trečiadienį, kovo 23 d., 16.05 val.) švelniai vadinsime savais ir nepamirštamais. O ką - yra tam tikro šviežumo, nuoširdi jaunoji aktorių karta - Eleonora Koriznaitė, Saulius Balandis, Ingeborga Dapkūnaitė, - kai įsijungs nostalgijos svertai, gal užteks tiesiog ir to?
Pirmadienis
5 kanalas „Gerame kine“ demonstruoja lenkiškos pavardės, tačiau Anglijoje gimusio režisieriaus Piotro Szkopiako dramatinį filmą apie Londono lenkų diasporą „Man nerūpi“ (19.15 val.ir kitądien, 13.00 val.). Kūrinys mažo biudžeto, be žvaigždžių (žinomiausias gal Alexas Kingas, vaidinęs „Trojoje“), tačiau patrauklus realistiškais personažų charakteriais, situacijomis, šiluma. Klipinio kino gerbėjus prašome nesivarginti. Ne viskas apgalvota juostos „Meksikas“ (BTV, 22.40 val.) scenarijuje, tačiau amerikiečių merginos, ieškančios Meksiko mieste pradingusio, kaip į vandenį, brolio, istorija irgi kur kas realistiškesnė, negu leidžia ganėtinai sąlyginis trilerio žanras.
Užtat primityvaus pramano apstu mano - deja, deja - taip gerbiamų australų siaubo filme „Šernas“ (RenTV, 19.00 val. ir kitądien, 8.50 val.). Filmas nenaujas, režisierius Russellas Mulcahy dar nebuvo išgarsėjęs „Kalniečiu“, tad jo pasakojimas apie monstrą primenantį laukinį šerną, griaunantį čiabuvių trobas ir net besikėsinantį į žmones, gali būti traktuojamas nebent kaip visos šių gyvūnų genties tendencingas įžeidimas.
Beveik šimtametis prancūzų komediografas Gerard’as Oury, labiausiai garsėjęs komedijomis su Louis de Funesu („Rabino Jakovo nuotykiai“, „Didybės manija“), pasirodo, dar kruta ir net ironizuoja savo paties kolegas gana naujame filme „Špuncas“ (1 Baltijos kanalas, 11.15 val.). Gaila, alžyrietis Smainas ne ką teatitinka senųjų prancūzų kino komikų lygį.
Jeigu neskaitysime 101-ąjį kartą 11 kanalo rodomų tų pačių senų itališkų juostų („Provincialė“, 18.00 val.; Federico Fellini „Saldaus gyvenimo“ I serija - 22.30 val., o II - ryt tuo pačiu metu), dienos filmu turėsime pavadinti britų meistro Steveno Frearso „Pavojingų ryšių“ ekranizaciją (TV1, 21.00 val.), taip ryškiai besiskiriančią nuo Milošo Formano, „Valmone“ žymiai pajauninusio visus Choderlos de Laclos personažus, bet irgi stiprią, savaip žavią, barokinę, kaip ir pati epocha, pribloškiančią Glenn Close, labai išmoningai - galima pasimokyti! - piešiančios intrigantės markizės paveikslą, vaidyba.
Antradienis
Ir šiandien, ir rytoj neužderėjo filmų.
Trys buvusios žvaigždės, kurias tokios pačios - Tomas Berengeris, Rodas Steigeris, Burtas Reynoldsas - ir vaidina, „Holivudo ženkle“ (RenTV, 23.00 val.) rengiasi atsakingiausiems savo gyvenimo vaidmenims. Ne scenoje ir ne ekrane, o realybėje, kur jie su savo vaidyba įsilies į realų kriminalinį planą, gal pelnys 10 milijonų dolerių, o paskui triumfališkai pasitrauks, kaip ir dera tikroms žvaigždėms. Nors vokiečio Sonke Wortmanno režisūra ir ne be priekaištų, turbūt verta pamatyti vien dėl nepamirštamo Napoleono („Vaterlo“), aktoriaus Rodo Steigerio, po premjeros tempusio jau tik pusmetį. Kiti du dar nieko, kruta...
Šįkart „Žynys“(TV1, 21.00 val.) - ne lenkų. Kitas - bet dar gyvybingas - veteranas Seanas Connery vaidina ekscentrišką mokslininką, ieškantį vaistų nuo vėžio. Žinoma, jis veikia ne modernios laboratorijos prieblandoje ir ne liaudies aplinkoje, kaip atmintį praradęs lenkų profesorius. Amazonės džiunglės - patogiausia ieškojimams aplinka, o dar jeigu likimas atsiunčia kolegę, dėl kurios ponas daktaras Kempbelas - žinoma, dėl akių - baisiai triukšmauja... Režisierius Johnas McTiernanas pastatė švelnią nuotykių komediją, kurios įvykiais tikėti nebūtina, bet žiūrėti vis tiek malonu.
Agresyviojo juodaodžio Spike’o Lee pusbrolis Malcolmas pastatė nepolitišką, kaip tik malonią, nuotaikingą savo rasės komediją „Vyriausiasis pabrolys“, kurią TV3 (23.15 val.) siūlo savo gurmanams. Nematyti aktoriai (iš jų po truputį garsėja tik dailioji Nia Long) tikrai nuoširdūs, bet nuo tradicinių nesuskaičiuojamų „koledžų draugų“ kino nesusipratimų filmas skiriasi tik personažų odos spalva.
Trečiadienis
Pastaruoju metu populiari juosta kraugerišku pavadinimu „Kaip užmušti kaimyno šunį“ (LTV, 23.10 val.) dėl savo sėkmės daugiausia gali būti dėkinga britų teatro ir kino žvaigždei, režisieriui ir aktoriui Kennethui Branagh. Jo kuriamas nutilęs dramaturgas išgyvena, kaip sakoma, „vidutinio amžiaus krizę“, kai net kaimyno šuo gali kategoriškai trikdyti kūrybinį procesą. Visa tai vadinti drama, kaip daro mūsų reklamininkai, - gal kiek ir per drąsu.
Minimas filmas bent jau sukurtas prieš keletą metų, o kodėl iš 1987-ųjų analų - iš skurdo, ar ką? - buvo ištraukta reto sentimentalumo Alano Rudolpho juosta „Palaiminti danguje“ (TV1, 21.00 val.) - visai neaišku. Ironija gal dar galėjo kiek pagyvinti mirusio vyro sielos (Timotty Huttonas) ir dar negimusios moteriškos sielos (Kelly McGillis) idiliškos meilės istoriją. Na, nebent ironija laikyti tą išgalvoto siužeto faktą, kad mylimosios dvasiai teks palikti rojų ir apsigyventi ką tik gimusio kūdikėlio kūne...
Ketvirtadienis
Įdomesnis, įvairesnis repertuaras. Štai LNK sugeba parodyti naują, ką tik ekranais pražygiavusią Emiro Kusturicos komediją „Gyvenimas kaip stebuklas“ (22.40 val.). Tiesą pasakius, man tie balkaniški pokštai šį kartą atrodo nebe tokie originalūs, primenantys tik genialių Kusturicos juostų „Pogrindis“ ir „Balta katė, juodas katinas“ miksą. Bet vis dėlto pažiūrėkite. Ne vien dėl to, kad yra tikrai „iš koto vertančių“ scenų. Tai bus tam tikras jūsų pasirengimas susitikimui su realiuoju, iš kūno ir kraujo, Kusturica, kurį dar nespėtas nugriauti „Lietuvos“ kino teatras žada savo „Kino pavasariui 2005“. Susitikimas su bosnių režisieriumi, dviejų Kanų „Auksinių palmės šakelių“ laureatu, o taip pat aktoriumi ir muzikantu, įvyks „Lietuvoje“ balandžio 8 dieną. Beje, jei net ant griuvėsių - irgi nieko: svečio humoro jausmas - seniai patikrintas, o čia dar būtų ką papasakoti pasaulio meninei bendruomenei.
Kita pasirengimo daug žadančiam renginiui galimybė - dar vienas Honkongo genijaus Wong Kar-wai „Meilės laukimo“ (TV1000, 19.00 val.) seansas. Neblogai atgaivinti atmintį ir darsyk pažiūrėti šią santūrią meilės istoriją - mat, „Kino pavasaryje 2005“ bus demonstruojamas naujas pagarsėjęs menininko filmas „2046“, kuriame yra „Meilės laukimo“ net siužetinių motyvų, o beveik tą patį personažą vaidinantis aktorius Tony Leungas nebeapsiriboja tokiu santūrumu, rodo poną Čou augant drauge su epocha, gausinantį savų meilės nuotykių, iš esmės apsiribojančių vien fiziniais kontaktais, kiekį. Labai įdomu abu filmus palyginti.
Aną savaitę žiūrėję uzbekų komediją apie šouverslą „Bumbastikas“, gali pasidžiaugti tęsiniu, tiesa, šiek tiek vulgaresniu „Bumbastiku II“ (5 kanalas, 19.15 val. ir kitądien, 10.00 val.). Matyt, kad TV1 kanalas, irgi rengdamasis naujam tęsiniui, kol kas demonstruoja pirmąją romantišką Richardo Linklaterio juostą „Prieš patekant saulei“ (21.00 val.). Vėliau bus ta pati Julie Delpy ir Ethano Hawke’o pora, bet jau „Prieš saulėlydį“.
Jeigu kas kinuose nepamatė vienos paskutiniųjų Vilniuje tragiškai savo gyvenimo kelią baigusios prancūzų aktorės Marie Trintignant juostų „Dženis ir Džonas“ (RenTV, 23.00 val.), dabar gali tai padaryti namie. Personažų vardai ironiškai apeliuoja į garsius Janis Joplin ir Johno Lemmono vardus. Bet mums, lietuviams, turbūt patriotiškiau būtų pasižiūrėti Retrospektyvos demonstruojamą televizinį filmą „Jonas Jurašas. Nebaigti klavyrai“ (LTV2, 20.00 val.).
Penktadienis
Prieš religines šventes LNK suskumba parodyti naują kontroversinį, visokių gandų susilaukusį, tačiau po pasirodymo visus vienodai patenkinusį Melo Gibsono religinį filmą „Kristaus kančia“ (21.50 val.). Daug žiaurumo, kraujo, ar yra lauktasis katarsis - tesprendžia kiekvienas asmeniškai.
Nors originale kitas naujas filmas vadinasi „Šventoji savaitė“, gal lietuvių redaktoriai ne taip jau ir nusižengė etikai, pervardinę ją - aišku, dėl reitingų, dėl ko gi dar - „Kruvinąja savaite“ (BTV, 23.20 val.). Irgi velykinės iškilmės, tik Sevilijoje, o ir filmas, nors lyg tarptautinis, bet daugiausia ispaniškas. Čia žudo kažkoks maldininkas iš slapto ordino, o vaidmenis kuria amerikietė Mira Sorvino, ispanas Feodoras Atkine’as, italų veteranė Alida Valli. Matėme „istorinius trilerius“, pats laikas sukurti apibūdinimą „romantinis, lyriškas trileris“ arba, kaip šiuo keistu atveju, „religinis trileris“.
Visame pasaulyje dirbanti lenkų meistrė Agnieszka Holland sukūrė adekvačią Henry Jameso romano „Vašingtono aikštė“ (TV1, 21.00 val.) ekranizaciją. Jennifer Jason Leigh puikiai tapo XIX amžiaus herojės, turinčios pasirinkti tarp mylimo žmogaus (Benas Chaplinas) ar jos tėvo (Albertas Finney) turtų, tragišką blaškymąsi. Lenkė režisierė, ko besiimtų, visuomet ypatingą svarbą suteikia žodžiui „laisvė“. Ji turi tam visišką moralinę teisę.
Tokie kūriniai, kaip psichologinė „Vašingtono aikštė“ ar 1954-aisiais kurtas, bet ir šiandien puikiausiai tebeskambantis, klasikinis Alfredo Hitchcocko „Langas į kiemą“ (TVP1, 0.15 val.), kuriame minimaliomis priemonėmis - viena dekoracija, kokie trys aktoriai, tarp kurių ir Monako kunigaikštienė Grace Kelly - sukurta beprotiška, sugestyvi iki nervų lašų įtampa, dar palaiko tavyje šiokį tokį tikėjimą, kad kinas - menas, o ne vienos blykstės, ne tik konfeti, besivoliojantis purve po svetimo baliaus.
