Karšta, tie filmų sąrašai taip ir mirga akyse, kone susiliedami. Jeigu ką sukrečiančio pražiopsosiu – nepykit. Bet sukrėtimo šansų nedaug.
Šeštadienis
Žanrinio kino diena. Prisipažinsiu, kad žiūrėti juos antrą kartą ypatingo noro kažkaip nejuntu – na, nebent tie karščiai jau visai sukvailintų...
Yra komedijų, tarp kurių linksmiausia (kartais net sujaudinanti) – Ivano Reitmano „Tėvo diena“ (TV1, 19.00 val.). Iš esmės tai prancūziškų „Tėtušių“ amerikietiškas variantas. Jaunuolis pateko į bėdą, apsukri mamytė (Nastassja Kinski) suranda telefonų knygoje savo dviejų buvusių senų meilužių koordinates. Abiem – ir mikliam verslininkui (Billas Crystalas), ir nevykėliui dramaturgui (Robinas Williamsas) – yra sėkmingai įteigiama, kad tai būtent jo sūnų reikia gelbėti.
1998-aisiais geroką populiarumą pelnė tarptautinį aktorių žvaigždyną surinkęs istorinis avantiūrinis filmas „Žmogus su geležine kauke“ (TV1, 21.00 val.). Leonardo DiCaprio – jaunas pasipūtęs karalius Liudvikas, o pasenę muškietininkai – Gerard’as Depardieu (pagal figūrą – aišku, Portas), Gabrielis Byrne’as, Johnas Malkovichius, Jeremy Ironsas. Kompanija graži, nuotykių apstu, tačiau gal ir pats žanras įkvepia tam tikrą paviršutiniškumą.
Tarp veiksmo juostų kamuojamam nemigos piliečiui galima pasižiūrėti „Šnipų žaidimą“ (TV3, 0.45 val.), kuriame patyręs slaptasis agentas (Robertas Redfordas) moko specifinio amato subtilybių jaunąjį Bradą Pittą. Man čia įdomiau senosios ir naujosios aktorių mokyklų skirtybės. Regis, labai įmantriai sugalvotas „Geismas“ (LNK, 22.50 val.): čia ir pogrindinis viešnamis, kurio klientai dėl šantažo yra slapta pafilmuojami, neapsieinama be žmogžudystės. Bet režisierius Williamas Friedkinas anksčiau, karjeros pradžioje panašias nelabai švarias juostas („Prancūzų ryšininkas“, „Cruising“ ir kt.) kurdavo su didesniu įkvėpimu.
Iš retai kada rodomų Kanados filmų – naujas trileris „Ugnies apsuptyje“ (BTV, 21.50 val.) su Stephenu Baldwinu. Gaila, žmonių paveikslai galėjo būti ir gilesni, juolab kad medžiagos buvo (gaisrininkas, kuris pats tampa padegėju). Tačiau Kanados liepsnojančios miško platybės – išties nepamirštamas vaizdas.
Sekmadienis
Pagal lyginamąjį stiprių filmų svorį repertuare Joninės – bene reikšmingiausia savaitės diena. Žinoma, Jonės, Jonai, gausūs jų draugai bus užimti kitomis linksmybėmis, o ne kinu...
Šiame kampelyje esu jau ne kartą entuziastingai linksniavęs danų vunderkindo, o kitų ir didžiai nemėgstamo, vadinasi, poleminio režisieriaus Larso von Triero „Dogvilį“ (BTV, 21.50 val.). Priminsiu, kad tai daugiasluoksnis kūrinys, apeliuojantis ne tik į Didžiosios depresijos metus Amerikoje, tačiau netgi į pačią Bibliją. Beje, „Dogvilis“, kaip ir kiekvienas tikras meno kūrinys, įgalina traktuočių laisvę, leidžia išsinešti anaiptol ne tik vieną vienintelę nugenėtą tiesą ar pamoką. Pabėgėlės Greisės (Nicole Kidman) dviprasmiškas likimas provincijos miestelyje, kur tokie, atrodo, geručiai vietiniai pamažu atskleidžia visas juodąsias žmogaus puses, – tarsi tų žmonių tikrosios vertės patikrinimas; egzamino neišlaikiusiems lieka šventoji rūstybės ugnis.
Savita, neįprasta „Dogvilio“ estetika, jungianti Brechto teatro sąlygiškumą ir psichologinius ženklus. Pirmąkart žiūrint, ji gali net šokiruoti. Matyt, „Dogvilis“ – iš tų meno šedevrų, kurių tikroji vertė būna vienbalsiai įvertinama, tik ne vieniems metams praslinkus. Ir dar – tai turbūt nepakartojamas meninis eksperimentas. Filmo tęsinys „Manderlis“ jau nebestebina neįprastomis „žaidimo taisyklėmis“, dekoracijų punktyru, o juk Trieras dar žada išleisti ir trečiąją stambaus kūrinio dalį. Ar tai nebus strateginė klaida?
Profesionaliai sukurtos Edwardo Zwiko „Rudens legendos“ (TV1, 21.00 val.), kuriose pasakojimas apie XX amžiaus pradžią, perteiktą sodriais vienos šeimos gyvenimo vaizdais (tėvą ir tris jo sūnus vaidina Anthony Hopkinsas, Bradas Pittas ir kiti aukštos reputacijos aktoriai), svyruoja tarp paprastos melodramos ir epo. Nors iki „Vėjo nublokštų“ juosta ir nepakyla. Man asmeniškai „Rudens legendos“ atrodo tiesiog pernelyg plastiškai išgražintos, griežtos „Dogvilio“ kreidos linijos veikia kur kas stipriau.
Nesu nei naivokos prancūzų-ispanų komedijos apie ES jaunimėlio išdaigas „Europudingas“ (LNK, 22.15 val.), nei rusų melodramos „Padovanok man mėnesieną“ (1 Baltijos kanalas, 22.55 val.), kurioje viskas sukinėjasi apie vedybinę neištikimybę, gerbėjas. Tad ir žodžių kažkaip nerandu.
Užtat 1936 metų biografinė juosta „Rembrandtas“ (LTV2, 18.20 val. ir kitądien 22.00 val.) – nebejotina klasika. Antrasis nacionalinis kanalas šiuo metu gražiai, nuosekliai pažindina mus su britų kino pakilimu 4-ajame dešimtmetyje. Tegul „Rembrandtas“ nėra kūrinys, taip įžūliai griaunantis supelėjusius žanro kanonus, kaip tai regėjome „Asmeniniame Henriko VIII gyvenime“. Vis dėlto ir žymaus vokiečių dramaturgo Karlo Zuckmayerio scenarijus, ir britų kino atnaujintojo Alexanderio Kordos režisūra, ir, žinoma, didžiojo aktoriaus Charleso Laughtono (vaidinusio, jei pamenat, ir karalių Henriką) sodri meistrystė – nepamirštamos vertybės, retsykiais ir paliudijančios kiną tikru menu esantį.
Pirmadienis
Šiandien net du TV kanalai – LNK ir TV3 – rodo įvairius filmus tiesiog be pertraukų. Bet kas iš to, kad nei iš šiojo konvejerio, nei apskritai iš dienos programos didelio džiaugsmo nesulauki.
Štai Prancūzijoje dirba toks Lucas Bessonas, kurio pirmieji filmai įgalino kritikus net kalbėti apie „naująją naująją bangą“ – vadinasi, atsišviežinimą po 6-ojo dešimtmečio pabaigos tiesiog „naujosios bangos“. Smagu buvo ir žiūrėti jo „Penktąjį elementą“, tiesa, sukurtą anglų kalba, bet aiškiai ironizuojantį amerikiečių fantastikos stilistiką. Gaila, 1999 metais L. Bessonas gavo didžiulį biudžetą ir pastatė dar vieną filmą apie prancūzų nacionalinę didvyrę – „Žaną d’Ark“ (LNK, 15.50 val.). Palyginti kad ir su dar negarsine Carlo Dreyerio juosta „Žanos d’Ark aistros“ (1928), išryškėja šios, naujosios, tuščias išpūstas patetiškumas, primityvoka Millos Jovovich vaidyba, nepaprastas paviršutiniškumas, dėl kurio filmo nepriėmė nei publika, nei kritika. L. Bessonas po to labai įsižeidė, tapo prodiuseriu su aiškiai mizantropiškais polinkiais, brukančio „idiotui žiūrovui“ primityvius filmukus – maždaug, šedevro vis tiek nesupras. Na, ir kam nuo to tik blogiau?
Kita dienos juosta – mažai įtikėtina amerikiečių melodrama „Paklydėlės širdys“ (LNK, 21.00 val.), rodanti, kaip didžiausia nelaimė gali virsti nauja laime, verčia su liūdesiu prisiminti tuos laikus, kai režisierius Sidney Pollackas statė įsidėmėtinas juostas, pavyzdžiui, „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ (1969). O šiandieninė – formaliai nauja, bet jau tokia senamadė, kad baisu. Kiekvienam savo metas...
Šią ne tokią jau įspūdingą tiesą patvirtina ir nebefilmuojamos aktorės Shirley MacLaine režisūrinis sentimentalus debiutas „Brunas“ (5 kanalas, 20.00 val. ir trečiadienį, birželio 28 d., 14.00 val.), kur esame priversti seilėtis dėl mažiuko nešiojamų moteriškų suknyčių, ir sąmojingojo Georgijaus Danelijos („Afonija“, „Neliūdėk“, „Mimino“ ir kt.), nebeįsikomponavusio į naująją epochą, „Prancūzas“ (TVC International, 21.50 val. ir kitądien 11.00 val.), kurį, jei neklystu, net pasirašė režisieriaus žmona Galina Jurkova. Visi senstame, bet režisūroje tai kažkaip labiau pastebima.
Antradienis
Du šiandienos filmai įrodinėja irgi nenaują tiesą, kad karas – joks žaidimas. Man reliatyviai įdomesnis atrodo australų kūrinys „Maištininkas“ (5 kanalas, 20.00 val.; kartojama ketvirtadienį, birželio 29 d., 14.00 val.) – gal kad tiesiog nelabai girdėta pati jo medžiaga, atkurianti karinių JAV pajėgų veiklą Australijoje per Antrąjį pasaulinį karą. O idėja sutapatinti maištininką (Mattas Dillonas) ir tiesiog dezertyrą – gana diskutuotina. Į Kosovo karo pragarą panardina ispanų nauji „Taikdariai“ (TV1, 21.00 val.), išvis mažai besirūpinantys dramaturgija, akcentuojantys pačius baisumus.
Gana keistokas britų filmas „Griežtai tik Sinatra“ (TV3, 23.20 val.) vėl, po tiek metų, primena ir rimtos, ir bulvarinės spaudos apšnekėtus Franko Sinatros ir mafijos ryšius. Tiesa, herojumi pasirenkama ne pati garsenybė, o jaunas dainininkas, dainuojantis ano repertuaro dainas. Prieš Iano Harto herojų iškyla nelabai gyvenimiška dilema: mafija ar mergina?
Geras švedo Lasse Halstromo filmas „Uosto kronikos“ (BalticumTV, 20.50 val.), bet šį faktą „Namų kine“, lygiai kaip ir įtaigią Kevino Spacey vaidybą, skrupulingai atkurtą Niufaundlendo atmosferą esu jau tiek kartų minėjęs...
Šią savaitę jau taip nematyti lietuvių, kad paminėsiu kai ką vien dėl įdomybės. Rusų vaikų kanalas „NTV Detskij mir“ rodo (17.00 val. ir kitądien 9.00 bei 13.00 val.) 1972 metų labai patriotinę sovietų juostą „Penkioliktasis pavasaris“, kuriame du pagrindinius jaunuosius leniniečius vaidina Tatjana Drubič, vėliau tapusi aukštai vertinama aktore, ir Raimundas Banionis (gerbiamojo Donato Banionio sūnus), tapęs vidutiniu lietuvių režisieriumi. Tiek tos lituanikos...
Trečiadienis
Visais parametrais aiškiai išsiskiria britų režisieriaus Stepheno Frearso Amerikoje kurta kriminalinė juosta „Sukčiai“ (BTV, 21.20 val. ir kitądien 13.20 val.). Nepaisant žanro, įvykiai, kaip tai dažniausiai būna Frearso kūryboje, spalvinami subtilia ironija. Mat, pažvelgus į filmo schemą, atrodytų, tai – nebūtinai meilės trikampis: dvi moterys ir vyras. Tačiau, kadangi vyras – patyręs sukčius (Johnas Cusackas), jo partnerystė labai naudinga ir tik besimokančiai jaunai aferistei Annetei Bening, ir ugnį bei vandenį praėjusiai Anjelicos Huston herojei. Ar pavyks šiam trio įvykdyti kažką reikšminga žmonijai (ne, ne, tik jiems patiems), parodys filmas, kurį susidomėjęs stebi nuo pirmo iki paskutinio kadro.
Kadangi šią savaitę Rytų filmų – maždaug tiek pat, kiek lietuviškų niuansų, labai laukiu nebent naujo kinų „Nepamirštamo veido“ (TV1, 21.00 val.). Tai gali būti ir gerai, ir blogai, tačiau jau pats tas apibūdinimas „mistinė drama“ veikia kaip tikras jaukas. Tiesa, per TV1000 kanalą dar įmanoma pamatyti liūdną ir kartu sąmojingą prieš nepilną mėnesį pasimirusio japonų meistro Shohei Imamuros vieną paskutiniųjų filmų „Daktaras Akagis“ (19.10 val.).
Tai buvo vienas negausių pasaulio menininkų, turėjusių net dvi Kanų festivalio „Auksines palmės šakeles“ (už mūsų matytą „Legendą apie Narajamą“ ir nematytą „Ungurį“). Prieš porą metų Lietuvoje rodytas jo labai savitas „Šiltas vanduo po raudonu tiltu“. Šįkart tragikomedijos kalba Imamura prabilo apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą Japonijoje. Daktaras Akagis nesugeba normaliai vaikščioti: sužeistųjų, ligonių tiek daug, kad jis, juokingai mosuodamas lagaminėliu, vien tik bėgioja ristele. Pagrindinis jo priešas – hepatito epidemija, o režisierius paliko mus dėl kepenų vėžio.
Pradėjus kalbėti apie išeinančius ar buvusius menininkus, prisiminsiu, kad šį mėnesį rusai švenčia savojo režisieriaus Sergejaus Gerasimovo 100-metį. Jį šalyje labai gerbia, jo vardu pavadintas Kinematografijos institutas ir išties rengti jaunus aktorius Gerasimovas mokėjo, kaip niekas kitas. Užtat jo paties kūrybinis palikimas – kaip įrodo ir TV kanalas „Naše kino“, dar tebeprisimindamas menininką, – gana ginčytinas. Šiandieninis dviejų serijų filmas „Žmonės ir žvėrys“ (23.00 val.) jau tiesmuku pavadinimu, sovietų ir buržuazinių vakariečių priešinimu skamba gana primityviai.
Ketvirtadienis
Paskutinis Sergejaus Gerasimovo filmas buvo biografinis, vadinosi „Levas Tolstojus“ (Naše kino, 23.00 val.), o klasiką vaidino ta proga gigantišką barzdą užsiauginęs pats režisierius. Jis apskritai labai vertino aukštąją literatūrą, jos dvasia auklėjo studentus, bet gal ir todėl jo filmai, išskyrus ankstyvuosius, turėjo atpasakojamąjį pobūdį, literatūros apnašų. Pabandykit palyginti „Levą Tolstojų“ ir LTV2 parodytą anglų „Rembrandtą“ – bus tikrai įdomu.
Ką gi dar paminėti šiandien? Vėl ta dažna situacija, kai negali nei pernelyg girti, nei visai supeikti – žodžiu, vidutinybė.
Iš dviejų komedijų Ispanijos ir Argentinos „Seksualiniai įpročiai“ (5 kanalas, 20.00 val. ir kitądien 14.00 val.), pasakojantys, kaip vyras mergina lesbietę, nepasižymi nei skoniu, nei taktu, nei didesne išmone. Nauja studentiška prancūzų komedija „Dėžė“ (BTV, 21.20 val. ir kitądien 13.40 val.) jos fone, nepaisant nematytų jaunų aktorių, atrodo visai šviežia ir gyvybinga. Negi jums nėra tekę išgyventi tokio gyvenimo tarpsnio, kai viskas – ir mokslai, ir buitis – atrodo nesvarbu, nes norisi tiesiog siausti?
Šįkart nemažai kalbame apie kine greitai aplankantį senamadiškumą ir ta tema tiesiogiai liečia „Medžiotojų mėnulį“ (LNK, 22.35 val.), kurio senyvo, bet dar šaunaus herojaus egocentriškumas („mano kalnas, mano duktė, mano įstatymas...“) neatrodo labai įtikinamas. Užsispyrusį našlį vaidina dar efektingas Burtas Reynoldsas, bet, deja, jis vis dėlto menkesnis aktorius už Seaną Connery, išgyvenantį antrąją (trečiąją) jaunystę ir teberodantį aukščiausią žilabarzdę aktorystės klasę.
Penktadienis
Keistoka meilės intrigų (ir šiaip intrigų) drama – naujas filmas trankiu lietuvišku pavadinimu „Nevaldoma aistra“ (originalas – „Wicker park“), kurį demonstruoja BTV kanalas (22.05 val.). Škotas pagal kilmę Paulas McGuiganas tampriai suveržė įtampos spyruoklę. Dingsta mylima Čikagos jauno verslininko Metju mergina Liza (Diane Kruger), paskui, po kelerių metų, kinų restorane ji (ar tikrai ji?) atsiranda, paskui pasirodo dar viena tokiu pat, bet ne, greičiausiai išgalvotu vardu.
Mėgstu kine būti intriguojamas. O jeigu kas dar mėgsta pagrindinį Metju vaidmenį kuriantį ir labai sparčiai karjerą darantį („Pirl Harboras“, „Merginos savižudės“, „Fakultetas“, „Nuodėmių miestas“ ir kt.) jaunąjį Joshą Harnettą, tam malonus vakaras garantuotas.
Nauji „Pamišėlių namai“ (BalticumTV, 23.00 val.) irgi sieja mįslę, seksą, o dar trilerio bruožus, bet, panašu, kad tai būna susiejama ir geriau. Apskritai beprotnamio pacientus įsimylėti, kaip neapdairiai padarė Natasha Richardson, nepatartina, geriau jau į gausias to paties Lizos vardo paneles.
Kažkodėl labai retai demonstruojamas rusų filmas „Juokingi žmonės“ (BTV, 20.20 val.), kurį 1977-aisiais, pasikvietęs Olegą Basilašvili, Jevgenijų Leonovą, Jeleną Solovej ir kitus aktorius meistrus, pagal humoristiškąsias Antono Čechovo noveles vykusiai sumontavo režisierius Michailas Šveiceris. Kad jis jautė literatūros kino potencijas, kažkada įrodė „Aukso veršis“ su Sergejum Jurskiu, kuriam šiemetis serialas į puspadžius netinka. Pamatyti ekrane ne tik egzistencinį rimtuolį Čechovą, bet ir rašytoją, pasirašinėjusį Čechontės pseudonimu, – retas malonumas.
