Nors šeštadienį, balandžio 17 d., kur ne kur šmėkšteli ir kokia nenauja komedija, vis dėlto pagrindinis dienos motyvas - siaubingi, tragiški dalykai.
Jau vien pavadinimas “Absoliutus blogis” (LNK, 21.40 val.) nieko gera nežada, net kelia asmeninių nuojautų: gal ir aš, per Velykas susirgęs kažkokiu atsinaujinusiu virusu, imsiu ir tapsiu zombiu?.. Žinoma, jeigu mane tada gainiosis kovinga (bet kažkokia miglotai abejinga) naikinimo gražuolė Milla Jovovich, galima ir pakentėti. Vis dėlto juostos naivumas - nemažas, o ta pati Jovovich daug geriau įsiminė “Penktame elemente” su jo humoru ir su jos - ateivės - vieninteliu sugebamu ištarti aktualiu žodžiu: “Bum!”.
Trileriai “Skiedra” (LNK, 23.35 val.) ir “baimė.lt” (TV4, 23,45 val.) kažkuo truputį panašūs, nes ir čia, ir ten mįslingai žūva žmonės. Nors vaidina geri aktoriai: pirmajame - sena pažįstama Sharon Stone, o antrajame - airis Stephenas Rea, didelio scenaristų išradingumo nepastebi ir čia. Tuomet jau įdomesnis jūsų greičiausiai matytas pseudoistorinis kriminalas “Vidokas” (1 Baltijos kanalas, 23.05 val.) - ne vien dėl Gerard’o Depardieu, vaidinančio seklių seklį, bet ir dėl ištikimybės senajai prancūzų bulvarinei literatūrai, reto sugebėjimo pajungti kompiuterinę grafiką būtent šiam savotiškam stiliui.
Žmogiškasis, o ne vien pramoginis siaubo aspektas girdimas filme “Raudok, mylimoji šalie” (TV4, 12.50 val.), kuris - amerikinis, bet kurio veiksmas rutuliojasi apie 1940 metus Pietų Afrikoje. Juodaodžio ministro (Jamesas Earlas Jonesas) ir fanatiško baltojo fermerio (Richardas Harris) žūtbūtinis konfliktas nebe pirmą kartą pasirodo kino ekrane. Modernios kalbos, drastiškas Alano Patono romanas buvo ekranizuotas jau 1952 metais, bet šioji 1995 metų versija, ko gero, stipresnė. Įtaigiai psichologiškai paaiškinta, kas gi yra apartheidas.
Sekmadienis: nuo karų iki poezijos
Du atvirai militaristiniai, efektingi amerikiečių filmai - įtartinas sekmadienio, balandžio 18 d., TV programų papuošalas. “Mes buvome kariai” (LTV, 21.00 val.) su, žinoma, neprilygstamuoju amerikiečių patriotu Melu Gibsonu, nukelia į Vietnamo karo metus. “Karas be taisyklių” (LNK, 20.15 val.) jau pavadinimu lyg prisipažįsta dėl paniekintų principų: iš tiesų ką gi amerikiečių elitiniams daliniams veikti kažkur Panamoje - juk ne 1903-1904 metai, kai kanalas turėjo strateginę reikšmę. Filmai visai nauji, nemaloniai karingi, tolimi nuo pacifistinių JAV kino šedevrų.
Karai - pirmiausia ne masinės scenos, o politika. O pastaroji, kaip galima įsitikinti, neretai siejasi ir su meno žmonėmis. Meksikiečių biografinė juosta “Frida” (“Vinita”, 18.30 val.) rodo ne vien erotiškai audringą dailininkės Fridos Callo (Salma Hayek, sukūrusi šį vaidmenį, net rinko pinigus filmo pastatymui) gyvenimą, bet ir jos nelabai suvokiamą potraukį politikai bei politikieriams. Nieko įstabaus: 3-ajame ano šimtmečio dešimtmetyje Meksika buvo visokių kairiųjų politinių atskalūnų kraštas; kai kurie jų įtikina, bet, pavyzdžiui, Leonidas Trockis, gero australų aktoriaus Geoffrey Rusho įsivaizdavimu, taip ir lieka ne vienu esminių V. Lenino priešu, o tik vienu gausių Fridos meilužių. Tai kiek komiška, nors filmo plastinis spalvingumas ir imponuoja.
Tarp politikos ir poetiško humoro svyruoja keistas jauno palestiniečių režisieriaus Elia Suleimano (jis - ir pagrindinio vaidmens atlikėjas) “Dieviškas įsikišimas” (“RenTV”, 0.10 val.). Jis gyvena Jeruzalėje, ji - žydų kontroliuojamose teritorijose, ir susitikinėti darosi labai sudėtinga. Bet ekrane nėra vienos ar kitos pusės kategoriško smerkimo, pasitaiko net autoironijos, kaip tie oro balionėliai su Y. Arafato atvaizdais.
Lyg ir nerastum politikos Algirdo Aramino šviesiame 1968 metų filme “Kai aš mažas buvau”, rodomame per LTV-2 Retrospektyvą (20.00 val., o kartojamas trečiadienį, balandžio 21 d., 14.50 val.). Ekrane - ano meto “atšilimo” epocha, liūdnokai numanomas atsisveikinimas su ja (tiesa, filmuojant sovietų tankai dar nevažiavo per Prahą). Su palankumu ir miela šypsena pasakojama apie jauną, vos į gyvenimą įžengiančių jaunuolių (Linas Kriščiūnas ir Julija Kavaliauskaitė) porą. Žiūri šį kūrinį ir pasiduodi jo neįkyriam lyrizmui, ir vis dėlto jauti, kaip kažkodėl spaudžia širdį.
Psichologiniai pirmadienio kuriozai
Jų balandžio 19 dieną - bent keturi.
“Kasandros pervaža” (1 Baltijos kanalas, 0.20 val.) - apie tai, kaip kažkoks teroristas maru (!) apkrėtė visą per Europą lekiantį traukinį, nepaisant tokios užuomazgos, 1976-aisiais daugelio buvo vertinamas kaip... kvailiausias metų filmas. Mirties, visiškos nežinomybės akivaizdoje atsidūrė apie tūkstantis žmonių, bet kone visą tūkstantį vaidina žvaigždės ir tu regi ne įvairias psichologinio streso apraiškas, kiek tai, kaip Ava Gardner nori “pervaidinti” Sophią Loren, o Richardas Harrisas - Martiną Sheeną.
Daug įdomesnis, nors čia nerasi kvailų sensacijų, britų režisieriaus Mike’o Figgiso “Neramus pirmadienis” (TV4, 21.45 val.). Nors ekrane yra ir kriminalo elementų, juosta - labiau apie kokios nors aistros “apsėstus” žmones. Toks čia naktinio klubo savininkas, vaidinamas paties Stingo. Net rizikuodamas gyvybe jis nežada išsiskirti su nepaprasto grožio džiazu, kuris tapo jo gyvenimo prasme ir savastimi.
Kiti dienos “apsėstumai” - jau patologiški. Tikriausiai transvestitams ne taip jau linksma gyventi, ypač vaikystėje, kai ir suaugusieji, ir bendraamžiai nesupranta jų tikrosios žmogiškosios esmės. Nesupranta, pavyzdžiui, kodėl berniukas Liudvikas taip mėgsta puoštis moteriškais darbužėliais, įsirišti raudoną kaspiną į plaukus. Bet apskritai paėmus, prancūzų “Mano rožinis gyvenimas” (TV1, 21.00 val.) daro daugiau “medicininio humanizmo” (maždaug: jie irgi žmonės) įspūdį. Įdomu, ar Edith Piaff kada galėjo įsivaizduoti, kad jos “firminės” dainos pavadinimas papuoš tokios problematikos filmuką?
Stiprų filmą “Voras” (kabelinės televizijos, 21.00 val.) pastatė Davidas Cronenbergas. Net snobiškiems Kanams jis pasirodė pernelyg snobiškas, užtat buvo apdovanotas gausybėje nepriklausomų festivalių. Iš psichiatrijos ligoninės paleistas malonus, bet kažkoks keistai sustingęs vyriškis (aukščiausia Ralpho Fienneso meistrystė!) jau vaikystėje patyrė baisias traumas, kurias atitaisydamas jis regzdavo, kaip tikras voriukas, virvelių labirintus. Bet suregzdavo tik kažką dar baisesnio...
Antradienio ašaros
Ne, žinoma, šios dienos TV repertuare pasitaiko ir koks banalus kovinis filmas, ir kadaise populiarių komedijų negrabūs tęsiniai. Vis dėlto esminis antradienio, balandžio 20-osios, žanras - melodrama.
Nauja britų melodrama “Svajos apie Džozefą” (TV3, 23.05 val.) kritikų yra lyginama net su “Anglų ligoniu”, nes to Džozefo Lyso (Rupertas Gravesas), kurį kadaise įsižiūrėjo keturiolikmetė Eva (Samantha Morton), irgi baisiai supainiotas likimas, amputuota koja... (Tiesa, ją jis prarado ne kokiuose romantiškuose geologo žygiuose Afrikoje, bet tiesiog avarijoje.) Bet gal įdomiausia šiame filme - 1958 metų (o dabar tai kine - jau madingas dešimtmetis) atmosfera, šeimos rūpesčiai, užgriuvę Evą, įeinančios į gyvenimą jaunos moters tvirtumas, į kurį kėsinasi tik toji melodraminė romantika.
“Svajos apie Džozefą” - retas filmas, o juostą “Kas graužia Gilbertą Greipą” rodė nurodė visos televizijos. Šį kartą švedo Lasse Hallstromo amerikinio filmo ėmėsi jo dar nerodžiusi TV1 (21.00 val.). Vėl šeima, bet truputį keistoka (kaip kitaip, jei statytojas europietis?). Ir kas nenorės pamatyti, kaip vyresnysis brolis - Johnny Deppas - pasiaukoja jaunyliui, šiek tiek protiškai nevisaverčiam, bet tiek, kad nesukompromituotų jau 1993-aisiais visų mylėto Leonardo Di Caprio. Originalus ir liūdnokas filmas.
Jau pats pavadinimas “Sentimentalus romanas” (Baltarusijos TV, 12.30 val., ir kitądien tuo pačiu laiku) verčia šypsotis. Bet šypsosi ir patys autoriai, rodydami, kaip 3-ojo dešimtmečio epochoje visokie sentimentai Rusijoje turėjo lygiuotis dar ir į idėjinį tvirtumą, o čia jaunas herojus iš dviejų draugių - Zojos Didelės (Jelena Proklova) ir Zojos Mažos (Jelena Koreneva) - išsirenka, kaip tyčia, “idėjinę priešę” - apie visai kitokį gyvenimą svajojančią Zoją Didelę. Ir kaip tai širdžiai įsakysi rinktis vien “idėjinius draugus”.
Atrodytų, nei kokio juoko, nei ašarų neturėti provokuoti griežto dokumentikos žanro kūriniai. O vis dėlto šįkart Retrospektyvos (LTV-2, 21.00 val.) dokumentinėje programoje yra vietos emocijoms. “Mes iš medžio ir dainų”(1979), kaip ir kiti to meto filmai, kurtas Laimos Pangonytės (pirmoje vietoje titruose) ir ką tik buvusio tikru lietuvių dokumentikos lyderiu Roberto Verbos, verčia liūdnai apmąstyti, kad kūrybos nevertėtų įsileisti į asmeninį gyvenimą, kad Autorius turėtų išlikti savimi, atsiribodamas net nuo artimiausių žmonių. Manyčiau, šiandien poleminių reakcijų gali sukelti ir pagarbi tų pačių metų Rimtauto Šilinio kino monografija apie vieną kontroversiškiausiai vertinamų lietuvių rašytojų - “Filme - Juozas Baltušis”.
Trečiadienio įvairovė
Tarp balandžio 21 dieną per įvairius kanalus rodomų filmų jau nebeišvesi kažkokios pedantiškos tiesės. Jie - visokie, o tai ir gerai.
Labiausiai stebina Kinijos filmas “Lan Ju” (“Elito kinas” per LTV, 23.10 val.). Suprantama, kad nuo seno daug sau leidžiantys libertinai prancūzai gali apdainuoti transvestitus kaip “Mano rožiniame gyvenime”, bet kad kinai patys pripažintų, kad ir jų teigiamos šalies neaplenkė toks reiškinys kaip homoseksualizmas - čia tai jau naujiena. O, pasirodo, ten šiandien net gėjų klubų esama... Profesionalus ir psichologiškas kinas. Bet peršasi linksma mintis, kad “prie Mao” jokių gėjų ten nebuvo nė kvapo.
Prie antradienio melodramų labai tiktų prancūziška juosta “Arčiausiai rojaus” (TV4, 21.20 val.), verčianti pagalvoti, kad šalies kino dievaitė Catherine Deneuve kiek per ilgai užsisėdėjo šiame soste, kad gal laikas jai pereiti jau prie realiojo amžiaus personažų.
Dažnai demonstruojama “Meri Reili” (“RenTV”, 0.35 val.) verčia žavėtis britų režisieriaus Stepheno Frierso meistryste, nauju aspektu interpretuojančia amžiną daktaro Džekilo ir misterio Haido istoriją. Johno Malkovichiaus menas visuomet aukštas, tačiau netgi šiuolaikinių mergelių atlikėja Julia Roberts tarnaitės vaidmenyje, panašu, rado naują (1996 metams) savo amplua.
Kad “Norma Džin ir Merilin” (TV1, 22.00 val.), kaip teigia reklama, - “siurrealistinis kino dievaitės Marilyn Monroe portretas”, galima ir suabejoti. Na, taip, dvi aktorės piešė tą pačią moterį dar didžiojo siurrealisto Luiso Bunuelio juostoje “Tas niūrus geismo objektas”. Bet nei Ashley Judd, nei Mira Sorvino, - įdomios aktorės, sudėtos į krūvą, neišsprendžia Monroe tragiško susidvejinimo motyvų, o siurrealizmu čia ir nekvepia.
Ukrainiečiai (STB, 10.20 val.) kažkur atkapstė “oskarinę” klasiką - nuostabią bravūrišką amerikiečių komediją “Afrikos karalienė”. Pirmasis pasaulinis karas atsirita net iki Rytų Afrikos krantų. Laiviūkščiui, už kurio vairo - amžinai išgėręs kapitonas (Humphrey Bogartas), o greta, panorus likimui - puritoniška krikščionių misijos atstovė (Katherine Hepburn), tenka plaukti su šia besiriejančia pora į pačius romantiškiausius nuotykius.
Ketvirtadienio emocijos
Jos balandžio 22-osios teleekranuose - ir linksmos, lyriškos, ir dramatiškos, net žiaurios.
Žinomą iš kitų Woody Alleno filmų schemą dažnai rodomoje juostoje “Visi žino, kad aš tave myliu” (TV1, 21.00 al.) atgaivina prisilytėjimas šaknų - nuotaikingo senojo miuziklo, nors veiksmas ir rutuliojasi mūsų dienomis. Mažiau tos išmonės originalaus pavadinimo amerikiečių filme “Besišypsanti žuvis ir aukojamas oželis”: du broliukai (juos vaidina tikri broliai Martini), bet keturios moterys. Taip tarsi pagerbiama indėnų tradicija.
Kad sentimentai, nuspalvinantys japonų madingo režisieriaus Takashi Miike juostos “Kino bandymai” (LNK, 23.00 val.) pradžią, - tik regimybė, aišku kiekvienam, mačiusiam bent vieną šio meistro filmą. Paskui kūrinys ners į tokią žiaurumo gelmę, kad liežuvis neapsiverčia plačiau ją komentuoti. Įspėjau, ir pakaks.
“Kino bandymai” dar kiek maskuojasi, užtat puikus klasikinis Alano J. Pakulos “Sofi pasirinkimas” (“RenTV”, 0.35 val.), už kurį Meryl Streep pelnytai gavo antrąjį “Oskarą”, - nė trupučio. Zofja Zawistowka, buvusi fašistų konclagerio kalinė, ne tik negali natūraliai įsilieti į pakankamai sotų pokarinės Amerikos gyvenimą, bet pirmiausia ji galvoja apie savo pačios kaltę. Reikia žmogaus - ir jis atsiranda - irgi žydas Natanas (Kevinas Kleinas), atnešantis nepaprastai kankinančių santykių pynę. Reikia žmogaus - net tam, kad nusižudyti būtų įmanoma ne vienam.
Šeimyniniai penktadienio filmai
Balandžio 23-ąją, norint po savaitės darbų atsipūsti, nelabai rekomenduočiau lenkų juostos “Tėvo teisė” (LTV, 21.00 val.). Mat tai - beveik populiaraus rusų “Vorošilovo šaulio”, kuriame Michailas Uljanovas žiauriai keršijo anūkėlės skriaudėjams, variantas.
Šeimyninis filmas paprastai, iš lengvos amerikiečių rankos, asocijuojasi su tokia šeima (ar bent jos regimybe), kur viskas gerai ir linksma. TV1 rodo “Tris norus” (21.00 val.), kuriuose mašinos partrenktas valkata ir jo šuo įneša tam tikro atsišviežinimo į paprastos šeimos rutiną. Cinišką niurzglį, Bruce’o Williso personažą “Vaike” (TV3, 20.30 val.) kitu žmogumi sėkmingai daro aštuonmetis vaikigalis. Žemos kilmės vaikinas (Brandanas Fraseris) “Mokykliniuose ryšiuose” (LTV, 22.50 val.) patekęs į prestižinę mokyklą nelengvai kovoja dėl neformalaus pripažinimo.
Žinoma, jeigu į šeimyninę temą pažvelgsime ne per vaikučius pabiručius, į šių filmų sąrašą turėtume įtraukti ir protingą Julijaus Raizmano juostą “Keista moteris” (“RTV International”, 23.00 val.), kurioje Irina Kupčenko raiškiai vaidina neįsikomponuojančią į “standartinę moralę” heroję, ieškančią, sutrinkančią, randančią. O argi ne “šeimyninis filmas” - irgi rusų “Mano geriausias draugas - generolas Vasilijus, Josifo sūnus”, kuriame, gal ir ne taip talentingai kaip “Keistoje moteryje”, analizuojamos traumos, atitenkančios “didelių tėvų” vaikams. Atspėjot, šį kartą “didysis tėvas” - pats Josifas Stalinas.
